SIGITAS ŠILERIS: visada buvau paprastas vaikinas iš Skirsnemunės

Sigitas Šileris gimė ir augo Skirsnemunėje. 1950 metais baigė Skirsnemunės septynmetę mokyklą, po jos mokslus tęsė Jurbarko vidurinėje mokykloje. Mokėsi Kaliningrado technikos institute, Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur įgijo Niujorko koledžo diplomą.
Kraštietis Sigitas Šileris, buvęs ilgametis tolimojo plaukiojimo kapitonas, jūrinių įmonių vadovas, yra dirbęs ir diplomatinėje tarnyboje. Šiuo metu Sigitas Šileris gyvena Klaipėdoje. Paskutiniu metu dėstė navigaciją ir lociją bei ekonomiką Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje. Dabar Sigitas džiaugiasi užtarnautu poilsiu.
Augdamas prie Nemuno, Sigitas  skaitė daug knygų apie drąsius jūrininkus, tad ir pats pasirinko jūrininko profesiją. Kalbėdamas apie jūreivystę, Sigitas sako, jog tai geriausia profesija pasaulyje. Jis dėkoja likimui, jog tapo jūrininku.
Sigitas Šileris Skirsnemunėje užaugo su seserimi Genovaite. Kaip pats sakė, užaugo paprastoje skirsnemunietiškoje šeimoje. Sigito tėtis buvo savanoris, šaulys, auksinių rankų stalius, statęs namus. „Atvykęs į Jurbarko kraštą pravažiuoju mano tėtės pastatytas ūkininkų trobas, jas parodau pažįstamiems ir nepažįstamies, pasidžiaugiu“, - pasakoja jis. Mama buvo namų šeimininkė, turėjo labai gerą balsą, giedojo bažnyčios chore. „Tai ji buvo mūsų pirmoji dainavimo mokytoja. Prisimenu, kaip būrys vaikų eidavome per Skirsnemunę ir „traukdavome“ dainas. Tai ji mus pamokė, kad reikia dainuoti dviem balsais, o ne šaukti“, -  juokiasi Sigitas, dalindamasis prisiminimais. Likimo atneštas į Klaipėdos kraštą su klaipėdiete žmona Žibute užaugino sūnų Žilviną ir dukrą Eglę. Turi ketvertą anūkų.
S. Šileris išleido novelių knygą apie savo draugus jūrininkus. Knyga  „Kodėl anksti pražyla jūrininkai“ buvo išleista 2007 m. Šios knygos  pristatyme skirsnemuniečiams 2011 m. vyko susitikimas su pačiu kapitonu. 2009 metais S. Šileriui suteiktas metų Jūrininko titulas.
Sigitas Šileris daugeliui skirsnemuniečių - savas žmogus. Ir pats Sigitas visuomet prisimena gimtąjį kraštą bei stengiasi kuo dažniau jį aplankyti. Garsusis kapitonas gana dažnai atvyksta į Skirsnemunę, kaip pats sako, atvykęs nesireklamuoja, aplanko draugus, kapines ir visada užsuka į miestelio parduotuvę nusipirkti duonos ir mėsos. Gera Sigitui pasižiūrėti kur gyveno, parodyti savo buvusią sodybą vaikams ir anūkams.
Žinia, kad bus apdovanotas ženklu „Už nuopelnus Jurbarko kraštui“, Sigitui buvo labai netikėta staigmena. Pasak jo, Jurbarko krašte yra daug daugiau nusipelniusių žmonių. „Aš pats negaliu vertinti savo nuopelnų, tačiau jaučiu didelį pasididžiavimą, kad mane jurbarkiečiai įvertino. Nesukčiauju, tačiau iš širdies kalbu, sakydamas, kad nesijaučiu nusipelnęs gauti šį apdovanojimą”, - sakė jis. Sigitas dėkojo Jurbarko krašto žmonėms, kad jie jį pastebėjo ir įvertino.  „Šis kraštas mane išaugino. Tai aš turėčiau būti dėkingas Jurbarkui, o ne jurbarkiečiai man“, - sako Sigitas Šileris.
Kalbėdamas apie gimtąją Skirsnemunę, Sigitas sako: „Tai gimtinė, tai pirmas oro gurkšnis, pirmas žingsnis, pirma raidė, pirma meilė, pirma išmokta daugybos lentelė... Gimtinė paliks žmogaus atmintyje, kol jis bus gyvas“.