Saulius Veržikauskas: prie gimtinės mes pririšti nematomais saitais
Gerbiamiems skaitytojams pristatome naują laikraščio projektą „Lietuva toli, išeivių tautinio tapatumo suvokimas ir tradicinių papročių išsaugojimas”. Užsienyje gyvena daug mūsų kraštiečių. Mes kalbinsime ne tik įdomius asmenis, išeivius iš mūsų krašto, bet taip pat aprašysime ir užsienyje gyvenančias lietuvių bendruomenes, jų galimybes ugdyti savo tautinį tapatumą; užrašysime bei išsaugosime išeivijos istoriją, jos kultūrinį palikimą, įvairių kartų dialogą su gimtuoju kraštu, valstybingumo jausenos stiprinimą lietuvių ir kaimyninių santykių istorijoje.
Šiame numeryje - interviu su Serbijoje gyvenančiu pirmuoju „Mūsų laiko“ redaktoriumi Sauliumi Veržikausku. Interviu su šiuo žmogumi pasirinktas ne atsitiktinai - šiemet laikraštis švenčia 10-ties metų jubiliejų. Norėdami pažymėti šią datą, kalbamės su žmogumi, kuris daug prisidėjo prie „Mūsų laiko“ įkūrimo ir sėkmingo jo starto.
- Papasakok, kodėl atsidūrei Serbijoje, o ne lietuvių emigrantų pamėgtoje Anglijoje, Airijoje ar Vokietijoje?
Draugas, jau kurį laiką gyvenantis ir dirbantis Serbijoje, pasiūlė man gana neblogą darbą ten. Pirmiausia 2004 metais nuvykau į Bosniją ir Hercogoviną. Vėliau persikėliau į Serbiją. Paprasčiausiai norėjau užsidirbti pinigų paprastame darbe. Taip pas pažįstamą verslininką įsidarbinau metalų supirktuvėje. Pradžia buvo sunki, bet dabar apie metalus žinau viską - net užsimerkęs galėčiau pasakyti, kokį rankose laikau. Šiuo metu jau pats turiu nedidelį versliuką, dirbu oficialiai - gyvenu ir neblogai pragyvenu.
- Pirmieji tavo įspūdžiai, atsidūrus šiame krašte?
Trumpai kalbant apie Serbiją galiu pasakyti, kad skirtumas tarp mūsų šalių iš tiesų labai didelis. Apie Balkanų šalis mes žinom labai mažai. Ten visiškai kitoks gyvenimas - mano nuomone, gana saldus. Kai man pažįstami pasakoja apie Londoną, Dubliną ar kurį kitą tų šalių miestą, pirmiausia pagalvoju, kad bijočiau ten gyventi. Belgradas, kuriame jau aštuonerius metus gyvenu, - neįtikėtinai saugus. Žmonės čia visiškai neagresyvūs. Manau, kad tai dėl labai aukštos alkoholinių gėrimų vartojimo kultūros. Per ten praleistus metus mačiau gal tris ar keturis apgirtusius žmones. Vakare kavinėse ir miesto parkuose galima stebėti neįtikėtinų Lietuvoje dalykų – sėdi jaunimas ir gurkšnoja kokakolą, limonadą, kavą, iš 10-ties tik vienas alų geria. Lietuviai geria žymiai daugiau, galiu drąsiai tai teigti. Nors Balkanuose gaminamas aukštos kokybės vynas, rakija (naminė įvairių vaisių ar uogų degtinė) ir šie gėrimai yra palyginti nebrangūs, alkoholikų procentas ten labai nedidelis. Būna, aišku, kad švenčių metu vaišinamasi, bet ne tokiais kiekiais kaip pas mus. Ten yra tam tikros taisyklės – viena taurelė stipraus gėrimo prieš pietus, pietų metu taurė vyno, po pusvalandžio dar taurė. Manau, kad vietiniai neprasigeria ir dėl klimatinių sąlygų, nes kai labai šilta, bet koks alkoholis - peilis.
Galbūt dėl šilto oro ir žmonių santykiai ten labai šilti (juokauja). Čia kiekvienas tave priima kaip brolį. 9 valandą vakare yra visai normalu pas kaimyną ateiti išgerti kavos ar arbatos. Neperspėjus. Ten įsižeistų, jei prieš ateidamas paskambintum ir klaustum, ar galima užsukti. Ateini pas žmogų – visada pasiterauja, ar nori valgyti. Vietiniams didžiausias džiaugsmas, kad tu valgai jo maistą.
Valgio gaminimas – taip pat įdomi sritis. Aš pats gaminu maistą, mėgstu tai daryti. Kartais su drauge einam į vakarieniauti į restoraną, bet dažniausiai valgome namuose. Ten turguose ir parduotuvėse itin daug aukščiausios kokybės mėsos. Mano nuomone, serbai jos valgo gerokai per daug, ypač mažiau uždirbantys. Nuo per didelio mėsos kiekio yra daug žmonių, sergančių širdies ir kraujagyslių ligomis. Žuvies, vaisių ir daržovių, jūros gėrybių kalnai guli turguose ir parduotuvėse. Protingai valgant ši šalis gali būti rojus skrandžiui. Čia parduodama labai kokybiška mėsa – jautiena, veršiena, aviena, paukštiena. Daugiausia visi šie gyvūnai auginami natūraliomis sąlygomis kalnų pievose. Daržovių ir vaisių rūšių - neišpasakytas kiekis. Sūriai pasakiški. Su drauge kartais labai stebimės, kodėl lietuviai, turėdami tiek pieno, nepadaro skanaus varškės sūrio. Ten jis labai gardus. Apskritai ši šalis turi daug kokybiško maisto. Bet.... Lietuvoje man ir naminiai agurkai, ir pomidorai, morkos, braškės (ypač), obuoliai, na, žodžiu dauguma vaisių ir uogų skanesni ir kvapnesni. Ar taip yra iš tiesų, ar čia tėvynės ilgesys, sunku pasakyti. O gal ir viena, ir kita?
- Kokios tavo sąsajos su Lietuva, gimtuoju miestu?
Esminė sąsaja ta, kad Lietuvoje gyvena mano vaikai, sesuo, giminės ir daug draugų.
- Ar sunku išsaugoti lietuvišką tapatybę, gyvenant toli nuo Lietuvos?
Lietuviškumą iš žmogaus, ko gero, galėtų išbraukti tik naujų smegenų implantacija, o tai kol kas neįmanoma. Ir dėl to nė kiek neišgyvenu: didžiuojuosi (galbūt tuščiai, o gal ir ne), kad esu lietuvis. Nejaučiu jokių kompleksų, kad Lietuva yra maža ir kai kuriems net nežinoma šalis.
- Papasakok apie lietuvybės sklaidą Serbijoje. Ar pažįstama jiems mūsų šalis?
Deja, Serbija nėra mūsų tautiečių pamėgta šalis, todėl čia mūsų – vienetai, kuriuos galiu išvardinti ant vienos rankos pirštų. Žinoma, visų žmonių nepažinsi, tačiau tiksliai žinau, kad čia nėra lietuvius vienijančių organizacijų. Taigi, „lietuvybės sklaida” kol kas apsiriboja tik mūsų asmeniniais pasakojimais apie mažytę, žalią, kiek šaltoką, tačiau labai gaivią šalelę, kurioje gyvena darbšti, apsukri ir pakankamai užsispyrusi tauta. Lietuviais tapti neagituojame, tačiau aplankyti mūsų šalį savo draugus serbus kviečiame ir rekomenduojame. Žinoma, tik vasarą, nes mūsų lietuviškos žiemos serbams gali asociuotis su užpoliare. Buvo bandymai serbus supažindinti su lietuviškos kulinarijos Kilimandžaru – šaltibarščiais, kurie, mūsų manymu, taip tinka karštą pietietišką vasarą... Deja, pažintį su Lietuva teko pratęsti prie kepto ėriuko, nes šaltibarščiai buvo mandagiai nutylėti. Taip pat serbai labai atsargiai žiūri į mūsų mineralinį vandenį, kugelį ir kitokius bulvinius „išmislus”. Tačiau vietinius nesunku pavergti pavaišinus lietuviška juoda duona, šakočiu, šokoladu, lietuviškais saldainiais, lietuvišku alumi bei degtine. Gerai vertinami ir mūsų rūkyti lašiniai bei dešros. Tai tokia ta mūsų lietuvybės sklaida.
- Ar saugai tradicinius lietuviškus papročius, gyvendamas Serbijoje?
Kalbant apie lietuviškus papročius gyvenant toli nuo gimtinės, galiu pasakyti, kad iki šiol rytais su savo antrąja puse lietuviškai pasilabinu ir sulaukiu tokio pačio atsakymo. Deja, nesu religingas, todėl skaitytojų negaliu nudžiuginti pasakojimais apie lankymąsi katalikų bažnyčiose ar pasninko įtaką mūsų gyvenimams. Taigi, didžiosios dalies tradicijų nesame išsaugoję, nors iki šiol mėgstame lietuvišką juodą ruginę duoną, kurią kepamės namuose. Taip pat išlikęs mūsų tautiškas paprotys per vietines šventes vartoti ir maišyti įvairių rūšių alkoholį, o tai Serbijoje yra nesuvokiamas dalykas. Nieko nepadarysi: esi lietuvis ir tai tavo kryželis... Be abejo, visada švenčiame Kalėdas bei Velykas, nes išeiginės dienos dar niekam nepakenkė. Šį malonumą dar padidina ir tai, kad šios provoslavų didžiosios religinės šventės nesutampa su katalikų švenčių dienomis, todėl mes, lietuviai, atsigriebiame dvigubai. Juk reikia ir apie lietuvybę mąstyti, ir vietinius papročius gerbti!
Kaip jau minėjau, lietuvių Serbijoje tikrai labai nedaug, todėl drąsiai galiu teigti, kad dalis lietuviškos bendruomenės gyvena su manimi, o kita dalis – už 4 kilometrų. Kartais mes visi trys, tai yra, visa man žinoma lietuvių bendruomenė, susirenka į vieną visumą geriems pietums ar pažiūrėti krepšinio varžybas.
- Kaip atrodo Lietuva, gyvenant už kelių tūkstančių kilometrų?
Na, o dabar rimtai. Iš toli Lietuva atrodo šalis, turinti mažytę darbo ir ekonominę rinką, kurioje, ko gero, turi būti ypatingai gabus, kad pasiektum kažką apčiuopiamo. Tai – ir komplimentas visiems kažką pasiekusiems tautiečiams. Lengva „išmesti” kokį nors produktą į milijoninę ar net milijardinę rinką ir visai kas kita juo sudominti viskuo perpildytą ir pakankamai mažą perkamąją galią turinčią šalelę. Taip pat iš toli labai aiškiai matosi, kad mūsų įstatymų leidėjai (ne visi) – tai pasakų personažai, gyvenantys savo fantazijų pasaulėliuose. Be perstojo ir be jokio saiko peršama vakarietiška tolerancija, įvairios „Senosios Europos vertybės” jau daro savo negrįžtamą ardomąjį darbą: šalis skęsta narkomanijos ir alkoholio liūne (juk tai žmogaus laisvė, tiesa?), dėl to didėja nusikalstamumas. Vaikai nebeklauso tėvų. O kaip gi klausysi, jei jie prasigėrę ir patys nesiorientuoja realybėje? Didelis skyrybų skaičius. Daug ligotų žmonių. Kova dėl kąsnio net aukščiausiuose valdžios ešalonuose. Visi kalba tik apie savo teises, pamiršę bet kokias, net elementariausias pareigas. Žinoma, esu paveiktas žiniasklaidos teikiamų vaizdų, nes Lietuvoje negyvenu ir į viską turiu žvelgti per informaciją pateikusiojo žmogaus prizmę. Taip pat negaliu nepastebėti ir teigiamų pokyčių. Lietuva labai tvarkosi, gražinasi. Mažėja biurokratijos (tai net nelyginama su Serbijoje viską apimančia biurokratija). Taip pat Lietuvoje labai graži gamta ir geras alus.
- Kokios teigiamos ir neigiamos gyvenimo svetur pusės?
Manau, kad nesuklysiu sakydamas, jog kiekvienas emigrantas, prie širdies ranką pridėjęs, ištartų: jei Lietuvoje galėčiau pasiekti nors dalį to, ką pasiekiu čia, svetimame krašte, niekur iš savo šalelės nevažiuočiau. Gimtasis kraštas tokiu ir lieka. Čia gyveno mūsų tėvai, seneliai, proseneliai. Čia net oras – savas, vanduo pats skaniausias, o mažas saulės spindulėlis – pats šilčiausias. Krentatys rudeniniai lapai – patys gražiausi. Jei žmogus savo vaikystę, jaunystę praleido ne kalėjime, jis turi jausti tai, ką bandau pasakyti. Tokių miškų, pievų, upių, ežerų nerasi niekur. Nes juose sklando, juose gyvena mūsų dvasia, prie gimtinės mes pririšti nematomais saitais, kuriuos nutraukti būtų labai skausminga. Ar atsiras nors vienas, kuris juos galutinai nutraukė?... Netikiu. Be abejo, gyvenimas svetur daug ką duoda: sužinai, ko nežinojęs, pamatai, ko nematęs, atsiduri ant ribos ir taip susipažįsti su… savimi. Suvoki, ko esi vertas, realiai įvertini savo galimybes. Tik… ar ne per didelė tokio „susipažinimo su savimi” kaina? Į šį klausimą kiekvienas lai atsako pats...
Draugas, jau kurį laiką gyvenantis ir dirbantis Serbijoje, pasiūlė man gana neblogą darbą ten. Pirmiausia 2004 metais nuvykau į Bosniją ir Hercogoviną. Vėliau persikėliau į Serbiją. Paprasčiausiai norėjau užsidirbti pinigų paprastame darbe. Taip pas pažįstamą verslininką įsidarbinau metalų supirktuvėje. Pradžia buvo sunki, bet dabar apie metalus žinau viską - net užsimerkęs galėčiau pasakyti, kokį rankose laikau. Šiuo metu jau pats turiu nedidelį versliuką, dirbu oficialiai - gyvenu ir neblogai pragyvenu.
- Pirmieji tavo įspūdžiai, atsidūrus šiame krašte?
Trumpai kalbant apie Serbiją galiu pasakyti, kad skirtumas tarp mūsų šalių iš tiesų labai didelis. Apie Balkanų šalis mes žinom labai mažai. Ten visiškai kitoks gyvenimas - mano nuomone, gana saldus. Kai man pažįstami pasakoja apie Londoną, Dubliną ar kurį kitą tų šalių miestą, pirmiausia pagalvoju, kad bijočiau ten gyventi. Belgradas, kuriame jau aštuonerius metus gyvenu, - neįtikėtinai saugus. Žmonės čia visiškai neagresyvūs. Manau, kad tai dėl labai aukštos alkoholinių gėrimų vartojimo kultūros. Per ten praleistus metus mačiau gal tris ar keturis apgirtusius žmones. Vakare kavinėse ir miesto parkuose galima stebėti neįtikėtinų Lietuvoje dalykų – sėdi jaunimas ir gurkšnoja kokakolą, limonadą, kavą, iš 10-ties tik vienas alų geria. Lietuviai geria žymiai daugiau, galiu drąsiai tai teigti. Nors Balkanuose gaminamas aukštos kokybės vynas, rakija (naminė įvairių vaisių ar uogų degtinė) ir šie gėrimai yra palyginti nebrangūs, alkoholikų procentas ten labai nedidelis. Būna, aišku, kad švenčių metu vaišinamasi, bet ne tokiais kiekiais kaip pas mus. Ten yra tam tikros taisyklės – viena taurelė stipraus gėrimo prieš pietus, pietų metu taurė vyno, po pusvalandžio dar taurė. Manau, kad vietiniai neprasigeria ir dėl klimatinių sąlygų, nes kai labai šilta, bet koks alkoholis - peilis.
Galbūt dėl šilto oro ir žmonių santykiai ten labai šilti (juokauja). Čia kiekvienas tave priima kaip brolį. 9 valandą vakare yra visai normalu pas kaimyną ateiti išgerti kavos ar arbatos. Neperspėjus. Ten įsižeistų, jei prieš ateidamas paskambintum ir klaustum, ar galima užsukti. Ateini pas žmogų – visada pasiterauja, ar nori valgyti. Vietiniams didžiausias džiaugsmas, kad tu valgai jo maistą.
Valgio gaminimas – taip pat įdomi sritis. Aš pats gaminu maistą, mėgstu tai daryti. Kartais su drauge einam į vakarieniauti į restoraną, bet dažniausiai valgome namuose. Ten turguose ir parduotuvėse itin daug aukščiausios kokybės mėsos. Mano nuomone, serbai jos valgo gerokai per daug, ypač mažiau uždirbantys. Nuo per didelio mėsos kiekio yra daug žmonių, sergančių širdies ir kraujagyslių ligomis. Žuvies, vaisių ir daržovių, jūros gėrybių kalnai guli turguose ir parduotuvėse. Protingai valgant ši šalis gali būti rojus skrandžiui. Čia parduodama labai kokybiška mėsa – jautiena, veršiena, aviena, paukštiena. Daugiausia visi šie gyvūnai auginami natūraliomis sąlygomis kalnų pievose. Daržovių ir vaisių rūšių - neišpasakytas kiekis. Sūriai pasakiški. Su drauge kartais labai stebimės, kodėl lietuviai, turėdami tiek pieno, nepadaro skanaus varškės sūrio. Ten jis labai gardus. Apskritai ši šalis turi daug kokybiško maisto. Bet.... Lietuvoje man ir naminiai agurkai, ir pomidorai, morkos, braškės (ypač), obuoliai, na, žodžiu dauguma vaisių ir uogų skanesni ir kvapnesni. Ar taip yra iš tiesų, ar čia tėvynės ilgesys, sunku pasakyti. O gal ir viena, ir kita?
- Kokios tavo sąsajos su Lietuva, gimtuoju miestu?
Esminė sąsaja ta, kad Lietuvoje gyvena mano vaikai, sesuo, giminės ir daug draugų.
- Ar sunku išsaugoti lietuvišką tapatybę, gyvenant toli nuo Lietuvos?
Lietuviškumą iš žmogaus, ko gero, galėtų išbraukti tik naujų smegenų implantacija, o tai kol kas neįmanoma. Ir dėl to nė kiek neišgyvenu: didžiuojuosi (galbūt tuščiai, o gal ir ne), kad esu lietuvis. Nejaučiu jokių kompleksų, kad Lietuva yra maža ir kai kuriems net nežinoma šalis.
- Papasakok apie lietuvybės sklaidą Serbijoje. Ar pažįstama jiems mūsų šalis?
Deja, Serbija nėra mūsų tautiečių pamėgta šalis, todėl čia mūsų – vienetai, kuriuos galiu išvardinti ant vienos rankos pirštų. Žinoma, visų žmonių nepažinsi, tačiau tiksliai žinau, kad čia nėra lietuvius vienijančių organizacijų. Taigi, „lietuvybės sklaida” kol kas apsiriboja tik mūsų asmeniniais pasakojimais apie mažytę, žalią, kiek šaltoką, tačiau labai gaivią šalelę, kurioje gyvena darbšti, apsukri ir pakankamai užsispyrusi tauta. Lietuviais tapti neagituojame, tačiau aplankyti mūsų šalį savo draugus serbus kviečiame ir rekomenduojame. Žinoma, tik vasarą, nes mūsų lietuviškos žiemos serbams gali asociuotis su užpoliare. Buvo bandymai serbus supažindinti su lietuviškos kulinarijos Kilimandžaru – šaltibarščiais, kurie, mūsų manymu, taip tinka karštą pietietišką vasarą... Deja, pažintį su Lietuva teko pratęsti prie kepto ėriuko, nes šaltibarščiai buvo mandagiai nutylėti. Taip pat serbai labai atsargiai žiūri į mūsų mineralinį vandenį, kugelį ir kitokius bulvinius „išmislus”. Tačiau vietinius nesunku pavergti pavaišinus lietuviška juoda duona, šakočiu, šokoladu, lietuviškais saldainiais, lietuvišku alumi bei degtine. Gerai vertinami ir mūsų rūkyti lašiniai bei dešros. Tai tokia ta mūsų lietuvybės sklaida.
- Ar saugai tradicinius lietuviškus papročius, gyvendamas Serbijoje?
Kalbant apie lietuviškus papročius gyvenant toli nuo gimtinės, galiu pasakyti, kad iki šiol rytais su savo antrąja puse lietuviškai pasilabinu ir sulaukiu tokio pačio atsakymo. Deja, nesu religingas, todėl skaitytojų negaliu nudžiuginti pasakojimais apie lankymąsi katalikų bažnyčiose ar pasninko įtaką mūsų gyvenimams. Taigi, didžiosios dalies tradicijų nesame išsaugoję, nors iki šiol mėgstame lietuvišką juodą ruginę duoną, kurią kepamės namuose. Taip pat išlikęs mūsų tautiškas paprotys per vietines šventes vartoti ir maišyti įvairių rūšių alkoholį, o tai Serbijoje yra nesuvokiamas dalykas. Nieko nepadarysi: esi lietuvis ir tai tavo kryželis... Be abejo, visada švenčiame Kalėdas bei Velykas, nes išeiginės dienos dar niekam nepakenkė. Šį malonumą dar padidina ir tai, kad šios provoslavų didžiosios religinės šventės nesutampa su katalikų švenčių dienomis, todėl mes, lietuviai, atsigriebiame dvigubai. Juk reikia ir apie lietuvybę mąstyti, ir vietinius papročius gerbti!
Kaip jau minėjau, lietuvių Serbijoje tikrai labai nedaug, todėl drąsiai galiu teigti, kad dalis lietuviškos bendruomenės gyvena su manimi, o kita dalis – už 4 kilometrų. Kartais mes visi trys, tai yra, visa man žinoma lietuvių bendruomenė, susirenka į vieną visumą geriems pietums ar pažiūrėti krepšinio varžybas.
- Kaip atrodo Lietuva, gyvenant už kelių tūkstančių kilometrų?
Na, o dabar rimtai. Iš toli Lietuva atrodo šalis, turinti mažytę darbo ir ekonominę rinką, kurioje, ko gero, turi būti ypatingai gabus, kad pasiektum kažką apčiuopiamo. Tai – ir komplimentas visiems kažką pasiekusiems tautiečiams. Lengva „išmesti” kokį nors produktą į milijoninę ar net milijardinę rinką ir visai kas kita juo sudominti viskuo perpildytą ir pakankamai mažą perkamąją galią turinčią šalelę. Taip pat iš toli labai aiškiai matosi, kad mūsų įstatymų leidėjai (ne visi) – tai pasakų personažai, gyvenantys savo fantazijų pasaulėliuose. Be perstojo ir be jokio saiko peršama vakarietiška tolerancija, įvairios „Senosios Europos vertybės” jau daro savo negrįžtamą ardomąjį darbą: šalis skęsta narkomanijos ir alkoholio liūne (juk tai žmogaus laisvė, tiesa?), dėl to didėja nusikalstamumas. Vaikai nebeklauso tėvų. O kaip gi klausysi, jei jie prasigėrę ir patys nesiorientuoja realybėje? Didelis skyrybų skaičius. Daug ligotų žmonių. Kova dėl kąsnio net aukščiausiuose valdžios ešalonuose. Visi kalba tik apie savo teises, pamiršę bet kokias, net elementariausias pareigas. Žinoma, esu paveiktas žiniasklaidos teikiamų vaizdų, nes Lietuvoje negyvenu ir į viską turiu žvelgti per informaciją pateikusiojo žmogaus prizmę. Taip pat negaliu nepastebėti ir teigiamų pokyčių. Lietuva labai tvarkosi, gražinasi. Mažėja biurokratijos (tai net nelyginama su Serbijoje viską apimančia biurokratija). Taip pat Lietuvoje labai graži gamta ir geras alus.
- Kokios teigiamos ir neigiamos gyvenimo svetur pusės?
Manau, kad nesuklysiu sakydamas, jog kiekvienas emigrantas, prie širdies ranką pridėjęs, ištartų: jei Lietuvoje galėčiau pasiekti nors dalį to, ką pasiekiu čia, svetimame krašte, niekur iš savo šalelės nevažiuočiau. Gimtasis kraštas tokiu ir lieka. Čia gyveno mūsų tėvai, seneliai, proseneliai. Čia net oras – savas, vanduo pats skaniausias, o mažas saulės spindulėlis – pats šilčiausias. Krentatys rudeniniai lapai – patys gražiausi. Jei žmogus savo vaikystę, jaunystę praleido ne kalėjime, jis turi jausti tai, ką bandau pasakyti. Tokių miškų, pievų, upių, ežerų nerasi niekur. Nes juose sklando, juose gyvena mūsų dvasia, prie gimtinės mes pririšti nematomais saitais, kuriuos nutraukti būtų labai skausminga. Ar atsiras nors vienas, kuris juos galutinai nutraukė?... Netikiu. Be abejo, gyvenimas svetur daug ką duoda: sužinai, ko nežinojęs, pamatai, ko nematęs, atsiduri ant ribos ir taip susipažįsti su… savimi. Suvoki, ko esi vertas, realiai įvertini savo galimybes. Tik… ar ne per didelė tokio „susipažinimo su savimi” kaina? Į šį klausimą kiekvienas lai atsako pats...
Rekomenduojami video:
Prodáváme nejrůznější druhy léků. V nabídce mám Hypnogen, Stilnox, Zolpidem a další. E-mail: medspha...
Ruošiamasi tradicinei Jurbarko krašto šventei