„Santakos“ senbuvis Zigmas Rimkus šautuvą iškeitė į armoniką

Vargu ar Jurbarke atsirastų žmogus negirdėjęs ir nematęs Jurbarko kultūros centro kapelos „Santaka“, vadovaujamos Petro Pojavio – tai neabejotinai pats aktyviausias ir daugiausiai koncertuojantis kultūros centro kolektyvas, prieš porą metų atšventęs savo 10-metį. Sunku

Sunku būtų rasti savaitgalį, kai „Santakos“ muzikantai nepatraukia į artimesnę ar tolimesnę kelionę – renginiai Jurbarke, miestelių, bendruomenių šventės, liaudiškos muzikos festivaliai neapsieina be linksmų „Santakos“ melodijų. Kapela aktyviai koncertuoja ne tik Jurbarko rajone, Lietuvoje, bet ir užsienyje: Vengrijoje, Vokietijoje, Moldovoje, Lenkijoje. 2015 metais „Santaka“ tapo LRT laidos „Duokim garo!“ nugalėtoja tradicinių kapelų kategorijoje. Ji dalyvauja ir Dainų šventėse, yra nuolatinė kasmet vykstančio folkloro festivalio „Ant rubežiaus“, Vilniuje vykstančios Kaziuko mugės, Gatvės muzikos dienos Jurbarke dalyvė.

Taigi, kolektyvas išskirtinis ir neleidžiantis savęs pamiršti. O klausantis „Santakos“ sunku nepastebėti vyriausio jos nario, smagiai traukiančio armoniką. Tai smalininkietis Zigmas Rimkus, balandžio 4-ąją atšventęs savo 80-metį. Ta proga ir susitikome pasikalbėti apie muziką ir gyvenimą.

„Miškų karalius“ su armonika

Nors jis pats sako niekada negalvojęs, kad taps muzikantu, Zigmo draugystė su armonika prasidėjo seniai – dar besimokant Švėkšnos vidurinėje mokykloje. 1960 metais ir vėliau buvo madinga kurti saviveiklos kolektyvus. Neliko nuošalyje ir Švėkšnos mokyklos mokiniai, su savo sukurta programa lankydavę apylinkės kaimus. Į šias išvykas Zigmas visada veždavosi armoniką. Ją laikydavo klasėje už seno pianino ir neretai išsitraukdavo pertraukų metu, sutrikdydamas ir pralinksmindamas visą mokyklą.

Beje, jau mokykloje išryškėjo ir kita didžioji Zigmo meilė – miškas. Galbūt ši meilė užgimė dar anksčiau – Sibiro taigoje, kurioje jam su tėvais teko atsidurti ne savo noru ir apie kurią (taigą, o ne priežastis, dėl kurių į ją pateko) jis mielai pasakodavo savo klasės draugams. Kai 1963 metais Zigmas gavo brandos atestatą, niekas neabejojo, kad jis taps miškininku. Ne veltui jau tada klasiokai vadino jį „Miškų karaliumi“.

Tiesa, miškuose karaliauti teko negreit. Zigmą tais pačiais metais vėl „ištrėmė“. Šįkart – į sovietinę armiją.

Muzika užklupo netikėtai

Grįžęs iš kariuomenės Zigmas senosios armonikos jau neberado – ji kažkur dingo per tuos metus. Gal nelabai jos ir tepasigedo – baigė miškininkystės mokslus ir apsistojo Smalininkuose, kur daug metų vadovavo Smalininkų girininkijai. Sukūrė šeimą. Žmona Danutė dirbo vienoje iš Smalininkų girininkijos eiguvų. Tad giriose abu, galima sakyti, gyveno. Tėvo pėdomis pasekė ir sūnus Marius.

Vėl paimti į rankas armoniką Zigmą netikėtai pakvietė šviesios atminties muzikos mokytojas Bronislovas Ralys, vadovavęs kapelai Smalininkuose. Abu buvo medžiotojai ir, kaip pasakoja Zigmas, kartą susėdus po medžioklės šis pasiūlė: „Ateik groti į kapelą“. Taip Zigmas vėl grįžo prie muzikos. Tiesa, teko kiek ir pasimokyti, nes B. Ralys nepripažino grojimo „iš klausos“. Gerai, kad natas pažinti Zigmas buvo išmokęs dar vidurinėje mokykloje, kur turėjo griežtą muzikos mokytoją Sigitą Urmulevičių, tai dar kiek pastudijavo muzikos pradžiamokslį ir įsiliejo į Smalininkų kapelą. Repetuodavo vasarnamyje, kurį Zigmas įsirengė, statydamas namus, nes, kaip jis sako, „šeima nemėgo triukšmo“. Vėliau kapelai vadovauti pradėjo Algirdas Sinkevičius, po jo kurį laiką – Valdas Butkus, dar vėliau – Valdas Žemaitis (abu, V. Butkus ir V. Žemaitis, taip pat jau iškeliavę Anapilin). „Visur grojau. Nes kai moki groti, tampi visiems reikalingas“, – juokiasi Zigmas. Taip ir „Santakoje“ atsidūrė – keletą kartų pagrojo drauge, o paskui Petras Pojavis pasiūlė: „Pasilik pas mus“. „Reikėjo į Dainų šventę važiuoti, į laidą „Duokim garo!“ – taip ir pasilikau“, – sako Zigmas, grojantis kapeloje jau beveik devynerius metus.

Dėl kapelos teko atsisakyti medžioklės

Daug metų Zigmas buvo aistringas medžiotojas ir žvejys. Tačiau jau senokai nebeina į medžioklę. „Neišeina“, – prisipažįsta. Beveik visi savaitgaliai, kai paprastai vyksta medžioklės, užimti, nes, kaip jau rašėme anksčiau, savaitgaliais vyksta ir „Santakos“ išvykos bei koncertai. Taigi, teko pasirinkti. Zigmas pasirinko kapelą ir nesigaili. Sako, niekada nesitikėjęs, kad vyresniame amžiuje galės tiek apkeliauti ir tiek visko pamatyti: Vengrija, Vokietija, Moldova... Su „Santaka“ teko koncertuoti ir Lietuvos Respublikos Seime.

Muzika – atgaiva sielai

Ko gero, kapelą Zigmas pasirinko ne vien dėl kelionių. Jam tiesiog patinka groti. „Pasiimi armoniką ir viską užmiršti“, – sako jis. Tiesa, prisipažįsta, šeimoje daugiau nėra muzikuojančių, o ir tėvo traukiama armonika šeimynykščiams tik trukdanti. Todėl ir repetuoja vasarnamyje.

Su žmona Danute prieš porą metų atšventė auksines vestuves. Dukra gyvena ir dirba Kretingoje, o sūnus pasiliko gyventi kartu su tėvais. Abiejų, dukters ir sūnaus, šeimose auga po vieną anūkę. „Abi anūkės beveik vienmetės“, – juokiasi Zigmas.

Jubiliejų paminės koncertu

Pats Zigmas sako jau pajutęs metų naštą, tačiau pasiduoti nesirengia – juk aplink dar tiek daug įdomaus. „Kiekvienas žmogus iš gyvenimo gauna tiek, kiek gali pasiimti“, – sako žemaitis, tremtinys, miškininkas iš pašaukimo, „Santakos“ armonikierius Zigmas Rimkus.

O savo 80-metį jis irgi sutiks ne bet kaip – balandžio 14-ąją, jau po Šv. Velykų, Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centre Smalininkuose vyksiančiu jam skirtu kapelos „Santaka“ koncertu.

„Mūsų laikas“ Zigmui Rimkui linki stiprios sveikatos, gyvenimo džiaugsmo ir dar daug puikių koncertų, išvykų ir kelionių!