Šachmatininkas veteranas A.Žukauskas: geriausia taktika – elgtis žmogiškai

„Aišku, kad žaisiu. Kam aš daryčiau tą turnyrą, jei pats nežaisčiau“, - „Mūsų laikui“ penktadienį, šachmatų turnyro išvakarėse, kalbėjo jurbarkietis Aloyzas Žukauskas. Vyras savo 85-ojo gimtadienio proga draugus šachmatininkus sukvietė į šachmatų turnyrą, kuris vyko A.Giedraičio-Giedriaus gimnazijos sporto salėje šeštadienį, birželio 4 dieną. Visi A.Žukausko 85-ojo gimtadienio šachmatų turnyro dalyviai gavo po medalį, o pirmas devynias vietas užėmusieji dar ir piniginių prizų. Turnyre iš viso dalyvavo 18 dalyvių. Turnyrą organizavo Jurbarko rajono kūno kultūros ir sporto centras bei Jurbarko šachmatų klubas „Bokštas“. Prisidėjo ir Jurbarko „Žalgirio“ sporto taryba.

„Neblogai pavyko“, - po turnyro, pirmadienį mieste sutiktas, pasidžiaugė A.Žukauskas. Pirmąją vietą turnyre užėmė jurbarkietis Tomas Jankūnas, antrąją vietą - šachmatų treneris iš Tauragės Audrius Bitinas, o trečiąją - jis pats, turnyro kaltininkas ir gimtuvininkas. Pasveikinti jubiliato ir žaisti šachmatais susirinko ne tik jo draugai jurbarkiečiai, bet ir šachmatininkų iš Tauragės, Raseinių.

Šachmatininkas tokius šachmatų turnyrus draugams rengia kas penkerius metus nuo savo 70 metų gimtadienio.  Mintis tokius turnyrus organizuoti, sako, kilo, kai draugai šachmatininkai jį kviesdavo į savo turnyrus. „Jei kiti gali, tai ir aš galiu“, - šypsojosi jis.

Šachmatais žaidžia nuo mažens. Maždaug nuo 11-12 metų. Tai, kad jam puikiai sekasi žaisti, užtenka pamatyti jo bute taurėmis apstatytą spintą, kone visuose kambariuose iškabintus medalius. Vieni apdovanojimai tarnauja kaip interjero detalės – medaliais aprišti karnizai, o kitus išnaudoja praktiškai - stilizuotos taurės tarnauja vietoj gėlių vazonų. Vyras juokauja, kad tų apdovanojimų tiek, kad nėra kur dėti. Dalis medalių, prizų išvežta į garažą. Sako, niekada neskaičiavo, kiek jų gavęs.

Sako, šachmatais smagu žaisti. „Dieną sode, vakare šachmatai“,- šypsosi apie dabartinius savo pomėgius ir tai, kaip jis leidžia savo dienas. Pajuokauja, kas daugiau sulaukus tokio amžiaus belieka. Kuo patinka šachmatai? „Loginis mąstymas. Didelis dalykas. Šachmatai ir moksle padėjo. Tris universitetus neakivaizdžiai baigiau“, - sakė jis.

Šachmatais žaidžia su draugais jurbarkiečiais kiekvieną antradienį – bent trise susirenka į Aloyzo butą. Vyras dalyvauja visuose turnyruose, kurie organizuojami Jurbarke. Nuvyksta ir į kitus rajonus. Neseniai dalyvavo Tauragės apskrities šachmatų turnyre, kur senjorų grupėje užėmė pirmą vietą.

Išmokė žaisti karo belaisvis

Žaisti šachmatais maždaug 1942 metais jį išmokė toks karo belaisvis ukrainietis, kuris mamos seserį ūkyje dirbo. Aloyzo šeima gyveno Kelmės rajone, Švitriškių kaime. Sesuo gyveno maždaug už trijų kilometrų nuo jų. Kai belaisvis turėdavo laisvo laiko, jis ir atvažiuodavo pas Aloyzo tėvus. Pabendrauti ir šachmatais pažaisti. Pirmiausiai pagelbėjo pasigaminti šachmatų figūras – vyresnysis Aloyzo brolis Vytautas iš medžio išdrožė figūrėles, ukrainietis lentą išpaišė ir pradėjo žaisti. Belaisvis pamokė žaisti abu brolius, Aloyzą ir Vytautą. Abu broliai šachmatais ir pliekdavo. Kuris geriau? „Greitai aš jį aplenkiau“, - šyptelėjo Aloyzas. Pats ukrainietis, pasak Aloyzo, neblogai žaidė. Žaisti pramoko ir tėtis, bet, sako, žaidė silpnokai, tad žaisti nebuvo įdomu.

Aloyzas šachmatais žaidė ir pirmas vietas laimėdavo ir mokydamasis Kelmės gimnazijoje. Žaidė ir tada, kai mokėsi Čeremchovo technikume. Jo šeima buvo ištremta į Sibirą. „Man sekėsi neblogai ir todėl nemečiau“, - kukliai sako jis. Šachmatais įsigudrino žaisti ir tais laikais, kai atliko praktiką kalnakasybos šachtose, kur anglį kasė. Nuvažiuodavo pažaisti į Ulan Udę. Iš tremties grįžęs apsigyveno Varniuose, kur, sako, nebuvo su kuo žaisti. Persikrausčius į Šilutę, sako, jau buvo su kuo žaisti. Ir pirmas vietas vėl laimėjo. Jurbarke gyvena per 50 metų ir tiek metų čia žaidžia. „Anksčiau visada pirmaudavau, o dabar jau jaunimas priaugo, dabar mane aplošia jau. Bet dar į penketuką įeinu“, - šyptelėjo jis. Sako, susitaikė, kad negali visada laimėti. „ Nieko nepadarysi. Ne visada yra ūpas. Ne visada sveikata yra. Reikia su viskuo skaitytis. Tą kartą pralošiau, kitą kartą išloši. Kartais naudingiau pradžioje pralošti stipriam, nes paskui gausi silpnesnį priešininką“, - kalbėjo jis.

Abu sūnus nežaidžia

Aloyzas ir buvo tas, kuris, Jurbarke apsigyvenęs, ėmėsi populiarinti šachmatus. Jis pats kurį laiką yra buvęsšachmatų būrelio vadovas Jurbarke, o paskui tsa pareigas perdavė Valentinui Jankūnui, kuris dabar treniruoja moksleivius. Savo darbovietėje buvo suorganizavęs stiprų šachmatų būrelį.

„Ot sūnų neišmokiau. Nė vienas nenori. Nebandžiau spausti“, - apie du savo sūnus, kurie nežaidžia šachmatais, be jokio apmaudo balse sako Aloyzas. „Jei nenori – nereikia. Kitas sporto šakas mėgo. Sportuodavo lengvąją atletiką. Čia gi laisvas pasirinkimas. Jei mane būtų vertę, aš ir nebūčiau žaidęs. Prievartos negali būti. Jei pasiūlei, nori – prašau, o jei ne – ne“, - sako jis. Sako, sūnūs anksti išvažiavo mokytis kitur. Šachmatais neužsikrėtė mokydamiesi. Studijuodami Kaune ir nepakliuvo tarp draugų, kurie šachmatais žaistų.

Aloyzo taktika

Savo taktikos laikosi ne tik žaisdamas šachmatais, bet ir gyvenime. Sako, niekada neturėjo ir neturi priešų. „Jei su žmogumi elgiesi žmogiškai, tai jis taip ir su tavimi elgiasi. Kur aš bebuvau, draugų turėjau iš visokių tautybių – ir turkų, totorių, kinų, uzbekų...“, - vardijo jis, iki šiol prisimindamas, kaip penki draugai jį lydėjo iki geležinkelio stoties -neleido jam nešti lagamino, nes žinojo, kad Aloyzas daugiau nebegrįš – iš Sibiro grįžo į Lietuvą. Aloyzas sako, kad ir su banditais, kaip jis pats sako, yra radęs bendrą kalbą, sugyveno, jis jiems neužkliuvo. „Visur reikia taktikos. Blogumu, jėga nieko nepadarysi. Visur reikia draugystės, meilės. O žmonės visur tokie, kad gyvenimas juos privertė tais banditais būti. Ne iš gero gyvenimo toks pasidarė. Kaip lemtis susiklosto ir kur nulemia – nieko nepakeisti. Galėjau ir aš kitur pakliūti. Ir nieko nepakeisi. Gyvenimas įvairus, ir mes nežinome, kuo baigsime. Šiandien taip, o rytoj gal kitaip“,- sakė jis. Toks tas jubiliatas Aloyzas.

Visą straipsnį rasite "Mūsų laikas" laikraštyje.