S. Mockevičius: už mane balsuos tie, kurie nori permainų

Kandidatas į Jurbarko rajono merus Skirmantas MOCKEVIČIUS tiki, kad pateks į antrą turą, nes mano, kad žmonės jau pribrendo permainoms. Ką žada pašnekovas – šiame interviu.

– Kas atsitiko, kad nusprendėte dalyvauti Jurbarko rajono mero rinkimuose?

– Būdamas bendruomenės narys, dalyvaudamas veikloje, sau nuolat kėliau klausimą, ar viską padarau, turėdamas žinių ir patirties, kad prisidėčiau prie bendrų tikslų įgyvendinimo.  Aišku, tam reikia dalyvauti vietos valdžioje. Iki šiol tam reikėjo būti politinės partijos dalyviu. Aš laikiausi nuostatos būti neutraliu, kadangi tą įpareigoja mano darbo specifika. Atsiradus galimybei kelti savo kandidatūrą būnant nepartiniu, pasitaręs su šeima, raginamas pažįstamų, nusprendžiau šią savo teisę realizuoti. Tikrai apsispręsta ne per vieną naktį. Paskutinius penkerius metus tokių minčių tikrai buvo. 

– Gal pirmiausiai reikėjo kandidatuoti į savivaldybės tarybą? Įgytumėte patirties.

– Dirbu vadovaujamą darbą. Manau, turiu nemažai viešojo valdymo patirties. Taip pat dalyvauju įvairiose darbo grupėse, komisijose pačioje savivaldybėje. Dalyvauju rengiant sprendimų projektus. Iš esmės matau, kaip vyksta darbas. Taip pat esu teisininkas. Turiu viešosios vadybos patirties – daugybė seminarų, kursų ir mokymų. Jokiu būdu tai man nėra nauja. 

– Ar nemanote, kad toks žingsnis – avantiūra?

– Jokiu būdu. Kaip tik priešingai, kadangi tai yra valstybės tarnyba. Tai ne avantiūra, o nuoseklus ėjimas tikslo link – realizuoti save kaip specialistą. Vienas dalykas, kas mane skatino, tai mano nuostata – morali politika. Savo pavyzdžiu noriu parodyti, kad valdžia turi būti pavyzdys žmonėms. Ir negalima reikalauti iš kitų daugiau nei iš savęs. 

– Kas labiausiai priešinosi jūsų sprendimui ir kodėl?

– Sprendimą aš derinau su šeima, nes man šeima yra svarbiausia ir aš jos interesų negalėčiau aukoti vardan savo. Kad ir kokių tikslų besiekčiau. Šeima tikrai neprieštaravo. Pasitariau su bendruomenės nariais. Visi pritarė, kad reikia, kadangi žino mano reiklumą, mano nuostatas. 

– Nejau nebuvo nė vieno, kuris pasakytų – gal pagalvokite, gal neikite?

– Žinoma, daug kas sakė, kad suvalgys, sugadins. Bet sakymo, kad nesugebėsiu – tikrai negirdėjau. Galiausiai – aš esu viešas asmuo. Tiek mane, tiek mano šeimą pažįsta visi. Paslėpti savo ydų, manau, nepavyktų, kadangi bendruomenė puikiai mato, kaip elgiesi viešose vietose, privačiai. 

– Ar partijos kvietė jus prisijungti ankstesniuose savivaldos rinkimuose? Kodėl nesutikote?

– Taip. Nenorėčiau sakyti, kokios. Kvietė viena partija. Nesutikau vien dėl tos pačios priežasties, kad reikėjo tapti partijos nariu. Saistė darbas. Mano darbas toks, kad aš negaliu būti užsiangažavęs kažkokiai politinei jėgai, kad nekiltų išankstinio nusistatymo, abipusio barjero dėl pažiūrų skirtumo. Norėjau būti politiškai neutralus, kad nekiltų manymo, jog neigiamas sprendimas priimamas todėl, kad priklauso kitai politinei jėgai. 

– Ar šiuose rinkimuose irgi kvietė?

– Buvo tam tikrų siūlymų. Sakiau, kad pagalvosiu, bet kai paskelbiau savo kandidatūrą, nebeliko erdvės diskusijai. Kvietė kelios partijos.

– Jei darbas jūsų nesaistytų ir jūs galėtumėte prisijungti prie kokios partijos, ką darytumėte?

– Rinkėjai būtų apgauti, jeigu aš tapčiau kažkokios politinės jėgos nariu. Jie balsuotų už mane kaip nepartinį. Jei taip padaryčiau, išduočiau rinkėjus.

 – Šiais metais sukanka 20 metų, kai jūs dirbate mokesčių inspekcijoje. Nuo 1999 m. dirbote Tauragės apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje, Mokestinių prievolių skyriaus Jurbarko poskyrio vedėju.  Ar nėra taip, kad darbas nusibodo?

– Tikrai ne. Lengviausia nieko nedaryti. Atlyginimas nedaug skiriasi nuo mero, jei pažiūrėtume į deklaracijas. Mero šiek tiek didesnis, bet ne tiek daug, kiek šis darbas pareikalaus ir darbo, ir intelekto sąnaudų. Tikrai ne dėl naudos, ne dėl garbės. Visaip galima suprasti. Ir šičia dirbti (turi omeny savo pareigas, – aut. past.) yra tam tikra garbė. 

– Mieste esate žinomas, bet ne rajone. Ką darysite?

– Aš nuo kitos savaitės pradėsiu susitikimus su kaimo bendruomenėmis. Ne agituosiu, bet bandysiu prisistatyti ir iš pačių žmonių išgirsti lūkesčius, ką jie galvoja dėl valdžios. Ko aš pasigendu – tai atgalinio ryšio. Atotrūkis pasidarė didelis. Ir tas jaučiasi, ir žmonės dėl to pavargę, pikti. Mano, kad valdžia vis tiek jų neklausys, darys kaip nutarė. Reikia sutelkti bendruomenę – potencialo yra, bet jis neišnaudojamas. 

– Kaip manote, kokių politinių pažiūrų rinkėjai už jus balsuos ir kodėl?

– Aš visada stengiuosi neklijuoti žmonėms etikečių – jis kairysis ar dešinysis. Rinkėjui turbūt tas pats, ką tas žmogus galvoja. Svarbiausia, kad jis tinkamai atitiktų jo teisėtus lūkesčius. Aš manau, kad už mane turėtų balsuoti tie, kurie mane pažįsta, kurie mąsto panašiai kaip aš. 

Be to, tas asmuo, kuris balsuoja už tam tikrą partiją, nebūtinai turi rinktis tos partijos narių išrinktą asmenį. Visi balsuos už kažkokią partiją. Taip išeina, kad už mane niekas nebalsuotų, bet taip tikrai nebus.

– Ateinate vienas ar su komanda? Kas jums padeda?

– Man padeda daug žmonių. Šeima, pažįstami. Bet jie padeda iš idėjos. Ypatingos pagalbos man daug kaip ir nereikėjo. Yra žmonių, kurie patys paskambina, pasisiūlo vienu ar kitu klausimu padėti. Turbūt nėra tokių, kurie labai prisidėtų – tai mano vieno darbas.

– Ar tapęs meru atsivestumėte kokius asmenis, kurie jums pagelbės?

– Kadangi neturiu komandos, kaip sakiau, tikrai neatsivesčiau nieko. Bent šiandien neturiu nieko. Tikrai ateičiau vienas. 

– Ar rinkimams naudosite tik savo asmenines lėšas? Kas jus remia?

– Tik savo asmenines. Buvo siūlymų iš privačių asmenų, bet nenoriu įsipareigojimų. Aš neplanuoju tiek daug išleisti. Manau, kad tų lėšų labai daug nereikėtų. Šiuo metu į savo sąskaitą esu įnešęs 3 000 Lt, išleista 1 200 Lt. Manau, iš viso turėtų pakakti apie 5 000 Lt.

– Koks, jūsų manymu, yra didžiausias rajono skaudulys, kodėl ir ką darysite, kad jo neliktų?

– Yra daugiau skaudulių, bet pradėkime nuo verslo. Yra du momentai  – egzistuojantis verslas, ir tas, kurio siekiame, norime pritraukti investicijas. Verslininkai moka mokesčius. Ar kas nors su jais pasikalbėjo, kaip jiems atrodo, ko trūksta? Ar tenkina juos esama infrastruktūra, apšvietimas, gatvės? Dabartiniai verslininkai mums gali geriausiai paaiškinti ir pasakyti savo bėdas. Jei verslo aplinka jų netenkina, tai netenkins ir naujai atėjusiųjų. Aš žinau verslininkų poreikius, nes su jais daug bendrauju. Žinau, kad su nedaug bendraujama  – nebent prašoma pinigų kokiam projektui paremti.  

– Sakote, kad ieškosite investicijų. Kaip jūs ieškosite?

– Dalyvavimas parodose, investuotojų forumuose, buvimas ministerijose – ten, kur gali kažko pasiekti. Daug konferencijų, susitikimų. Daug jurbarkiečių, iš čia išėjusių, kurie dirba įvairiose institucijose, yra ambasadoriai, politikai, verslininkai – jie turi sentimentų Jurbarkui. Jie ne kartą siūlėsi padėti. Savo asmeninių kontaktų dėka galbūt suvestų su reikalingais žmonėmis. Tada reikėtų susitikti su verslininkais, bandyti kalbėtis, vežtis čia, įtikinėti, sudaryti sąlygas. Ilgas ir sunkus darbas. Tai jau yra mero atsakomybė. Ne pavedama tarybai, ne sudaroma kokia komisija, kas yra lengviausia. 

– Savo trumpoje rinkimų programoje nurodote 9 principines nuostatas, kurių laikysitės ir sieksite. Viena jų – šeimos gerovė – bendruomenės gerovė. Ką darysite, kad šeimos klestėtų? Ar tai įmanoma?

– Jei to nesieksi, nieko nebus. Žmonės turi žinoti valdžios nuostatą – ji už šeimą ar prieš. Viskas priklauso, tuo pačiu ir mokyklų darbas, nuo to, kaip šeimos žiūrės į vaikus. Ne tik demografine, bet ir auklėjimo prasme. Dalyvaudamas mokyklos posėdžiuose aš dažnai matau, kaip mokytojai tampa neišauklėtų vaikų įkaitais, kad vaikai iš šeimos neatsineša jokių moralinių nuostatų. Būtent šeima yra pirminis šaltinis, kuris turi auklėti vaikus ir formuoti.

– Kaip jūs prisidėsite prie kitų šeimų vaikų auklėjimo?

– Šeima turi būti saugi. Valdžia turėtų padėti ne tik finansiškai,  bet ir moraliai – daryti renginius šeimoms, skatinti gražias, kūrybingas šeimas. Jei šeimos, vaikai mato, kad jie nereikalingi, neįdomūs, baigs mokslus ir išvažiuos. Tam, kad liktų žmonės čia gyventi, jie turi žinoti, kad visi, kurie prisideda prie bendruomenės, visi jie reikalingi ir svarbūs.

– Bet neįmanoma sulaikyti jaunimo.

– Tai vėl siejasi su darbo vietų kūrimu. Aišku, būkime realistai – didelės gamybos čia nebus. Bet čia yra terpė nedidelėms įmonėms, paslaugoms. Jei dar mokykloje matys, kad čia kuriasi įmonės, pasirinks likti čia, jei matys, kad yra perspektyva. Jaunimas turi jausti, kad jie yra svarbūs. 

– Per ketverius metus Jurbarko rajone rinkėjų sumažėjo vienu tūkstančiu. O kaip su  mokesčiais?

– Šiais metais surinkta daugiau nei pernai.  Įtakos turėjo minimalios algos pakėlimas. Mūsų didžiosios įmonės plečiasi. Objektyvios priežastys. Vis tiek didžiąją dalį pajamų į nacionalinį biudžetą sumoka verslo subjektai. Verslas po truputį atsigauna. Tikrai ne blogiau. Bet tai vėlgi didžiąja dalimi yra verslo nuopelnas. 

– Kokią Jurbarko krašto viziją matote, tarkim, po dešimties metų?

– Jeigu jis taps jaukiu jurbarkiečiams, tai bus jaukus ir ateinantiems. Nes tie namai, kurie jaukūs gyventojams, jaukūs ir svečiui. O tas jaukumas priklauso nuo to, kaip mes sukursime – gyvenimo sąlygos, verslo aplinka, įmonių skaičius, bedarbių skaičiaus sumažinimas, kadangi dabar jų yra 16 proc., t.y. tikrai daug. Aš tikiu. Jei netikėčiau – neičiau. Dirbčiau ramiai savo darbą ir nesivelčiau. 

– Ar tikite, kad pateksite į antrą turą?

– Taip, nes manau, kad žmonės subrendo toms permainoms ir nori permainų. Jei kažkam tinka taip, kaip yra – jo valia.

– Kaip manote, kas bus jūsų oponentas antrajame ture?

– Neabejoju, kad ir dabartinis meras pateks į antrą turą. Dėl kitų nežinau. Labai skirtingos nuomonės. Sunku prognozuoti.

– Kuo jūs stipresnis už dabartinį merą?

– Aš labai gerai žinau verslą, mokesčių sistemą, finansų valdymą. Kalbant su investitoriais, manau, tai būtų didžiulis privalumas, nes jiems reikalinga konkreti kalba. Mano išsilavinimas ir funkcijos leidžia tai.

– Esate, ko gero, apsvarstęs ir tokį variantą – jei jūsų neišrinks. Ką darysite toliau?  Gal viskas liks, kaip buvo?

– Bent dabar galvoju, kad viskas liks  taip, kaip ir buvo. Aš verčiau pasirinksiu teisininko karjerą. Bent šiandien taip galvoju. Aš sakau, kad tai nėra tramplinas į kažkokią politinę partiją, nes ir taip galėjau prisijungti, jei būčiau norėjęs. 

– Jūsų dabartinėje veikloje – ar pasiekta, kas įmanoma?

– Šioje institucijoje lubos kaip ir yra pasiektos, kadangi esu poskyrio vedėjas. Norint karjerą daryti, reikėtų išvažiuoti gyventi iš Jurbarko, o aš to nenorėčiau. Esu turėjęs pasiūlymų, bet apsisprendžiau likti čia. Aš tikrai galėčiau daryti teisininko karjerą ne Jurbarke, bet čia gyveno mano tėvai, seneliai ir džiaugčiausi, jei mano vaikai sugrįžtų.

Interviu su kandidatais į mero postą skaitykite kituose laikraščio numeriuose. Interviu rengiami redakcijos iniciatyva.