Ryškiausias žygio prisiminimas – nakvynė J. Žemaičio bunkeryje

Žygyje ne tik save pažinsi, bet ir prie gyvos istorijos prisiliesi. Taip galima pasakyti apie nepaprastą žygį per Lietuvą, kurį sumanė ir pats vienas pėsčiomis įveikė pilietinės iniciatyvos „Vanago kelias“ bendraautorius Alkas Paltarokas. Jis atkartojo Adolfo Ramanausko Vanago žygį per Lietuvą. Vanago kelias vilnietį vedė nuo Kalesninkų miško vadavietės Alytaus rajone iki Radviliškio rajone esančio Minaičių bunkerio, kur 1949 m. visos Lietuvos partizanų apygardų vadai pasirašė Vasario 16-osios Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaraciją. Alkas keliavo vienas pėsčiomis miškais, pelkėmis, laukais ir vieškeliais. Jis žingsniavo dieną ir naktį. Nakvojo miške, po atviru dangumi, klebonijoje, "konspiraciniame" bute, viešbutyje, piligrimų namuose ir net J. Žemaičio bunkeryje Šimkaičių miške. Ši kelionės dalis, anot Alko, jam buvo pati įdomiausia. Partizanų istorijos entuziastas mielai sutiko pasidalinti savo kelionės ir nakvynės bunkeryje įspūdžiais su „Mūsų laiko“ skaitytojais. A. Ramanausko-Vanago ir jo rėmėjų nueitą atstumą Alkui pavyko įveikti greičiau. Per 8 paras, kai Vanago žygis truko nuo 1948 metų lapkričio iki 1949 metų vasario.

Kaip „Mūsų laikui“ pasakojo Alkas, iš esmės žygio maršrutas buvo suplanuotas iš anksto, bet dalį nakvynės vietų reikėjo pasirinkti eigoje, atsižvelgiant į oro sąlygas ir paties savijautą, todėl mintis pernakvoti Jono Žemaičio bunkeryje kilo spontaniškai. Nuolat bendravo su „Partizanų Lietuva“ projekto koordinatoriumi, archeologu Žilvinu Montvydu, kuris pranešė, kad Žemaičio vadavietė Šimkaičių girioje yra jam pakeliui. Iki tol apie tą bunkerį, kur jis tiksliai yra ir kaip atrodo daug nežinojo, bet buvo skaitęs.

„Tą parą manęs laukė ypač įdomi žygio atkarpa. Istoriškai A. Ramanauskas-Vanagas kirto Nemuną ties Gelgaudiškio miesteliu, o mane bendraminčiai pervežė pro Jurbarką ir išleido kitoje Nemuno pusėje“, - pasakojo Alkas.

Pasinaudodamas proga aplankė Panemunės pilį ir žygiavo link Paulių kaimo, kur ir turėjo pernakvoti vienuolių kapucinų prižiūrimame reabilitacijos centre. Tačiau ten užtruko tik vakarienei ir po poros valandų poilsio nusprendė žygiuoti toliau per Šimkaičių girią ir nakvoti bunkeryje. Alko žodžiais, ši atkarpa buvo ypač sudėtinga. Jam teko žingsniuoti miško keliu, kuris po atlydžio orui atšalus buvo visiškai pasidengęs slidžiu ledu. Ne sykį teko griūti. Susižeidė kelį. „Tačiau buvo pilnatis ir entuziazmo netrūko. Mažytė trauma nuotaikos nesugadino“, - šypsosi vyras.

Visą straipsnį rasite naujausiame "Mūsų laikas" numeryje, kuris jau prekyboje.