Režisieriui Antanui Švedui – 100

Straipsnis  2 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

Teatrą galima vadinti vienu iš pačių efemeriškiausių meno reiškinių. Jei parašyta knyga, natomis užrašyta muzika ar juostoje įamžintas kino filmas lieka ilgam, tai teatro spektaklis, kad ir kaip ilgai nešiotas mintyse, kurtas, repetuotas, vos parodytas tampa istorija, išliekančia tik aktoriaus ar žiūrovo atmintyje ir nugrimztančia į nebūtį kartu su ją mačiusiais.

Gal todėl tiek nedaug atsiminimų lieka ir apie teatrą kūrusius žmones. Kad ir tokius, kaip ilgametis Jurbarko liaudies teatro (dabar – Jurbarko kultūros centro Konstantino Glinskio teatras) pastatymų dalies vedėjas, režisierius Antanas Švedas, nuo kurio gimimo 1923 m. balandžio 18 d. šiemet sukanka 100 metų.

Liaudies teatras

Kilęs iš Žindaičių krašto, prieš atvykdamas į Jurbarką, Antanas Švedas dirbo Žindaičių klubo-skaityklos vedėju. Matyt, jau tuomet jį viliojo teatras, nes ten jis buvo subūręs dramos būrelį, su kuriuo pastatė Žemaitės komedijas „Mūsų gerasis“ ir „Apsiriko“.

1951 m. atvykęs į Jurbarką jis irgi pradėjo vaidinti dramos būrelyje, vadovaujamame O. Lukoševičiūtės, o 1952-aisiais tapo ir porą metų dirbo Jurbarko kultūros namų direktoriumi. Vėliau juo buvo dar apie pusmetį 1955–1956 metais. Sovietiniais laikais kultūros namų direktoriaus darbas nebuvo lengvas, gal todėl jie taip dažnai keisdavosi – nuo 1949 iki 1970 metų Jurbarko kultūros namams vadovavo net 23 direktoriai. Kultūros darbuotojams tekdavo ne tik šokti, dainuoti ar vaidinti salėse, bet ir vykti į laukus, kur darbuodavosi žemdirbiai, šviesti juos tarptautinėmis temomis bei mokyti kaip organizuoti darbą. Išlikęs įdomus straipsnelis 1952 metų laikraštyje „Po spalio vėliava“, kuriame rašoma: „Jurbarko kultūros namai derliaus nuėmimo darbus dirbantiems kolūkiečiams suorganizavo agitatorių brigadą, kuri pastarosiomis dienomis lankėsi daugelyje rajono kolūkių. Agitatorių brigada rengia pasikalbėjimus tarptautinėmis temomis, apie priešakinę tarybinę agrotechniką, darbo organizavimą derliaus nuėmimo metu ir kitomis temomis. Jos programoje: dailusis skaitymas, liaudies šokiai, skečai ir solo dainavimas“. Antanui Švedui kaip tik ir teko vadovauti tokiai brigadai.

1956 m. skatinamas Kauno dramos teatro aktoriaus Antano Gabrėno, A. Švedas įstojo į Kauno dramos mokyklą prie Juozo Gruodžio muzikos mokyklos, kurią baigęs 1959-aisiais grįžo į Jurbarką ir pradėjo dirbti dramos būrelio pastatymų dalies vedėju.

Tais pačiais 1959-aisiais kartu su režisieriumi Algirdu Pauliukaičiu A. Švedas pastatė spektaklį E. Raneto „Sūnus paklydėlis“, kuris 1959 m. birželio 11 d. pelnė Jurbarko kultūros namų dramos būreliui liaudies teatro vardą. Pastatymas buvo parodytas Jurbarke ir kitose vietose net 17 kartų. 1960 m. vasario 16 d. jurbarkiškiai šį spektaklį vaidino Vilniaus rusų dramos teatre, o tų pačių metų kovo 24 d. pastatymo įrašą transliavo Lietuvos televizija.

Pagrindiniai „Sūnaus paklydėlio“ personažų atlikėjai buvo F. Baranauskienė, R. Stumbrys, B. Skandūnienė, J. Enskaitis, J. Abromavičius. Spektaklio dailininkas – Juozas Kriaučiūnas. Beje, kartą šiame spektaklyje pagrindinį Marto Tuisko vaidmenį yra atlikęs ir Vilniaus akademinio dramos teatro aktorius Jonas Kavaliauskas.

Daugiau kaip 30 metų teatre

Per 30 darbo metų liaudies teatre Antanas Švedas vienas ir kartu su režisieriumi Algirdu Pauliukaičiu režisavo daugiau kaip 15 spektaklių, tarp kurių buvo A. Arbuzovo „Namelis priemiestyje“, A. Vilkutaičio-Keturakio „Amerika pirtyje“, R. Morkūno „išsipildančių linkėjimų gegutė“.

Jurbarkiškių scenos mėgėjų meninį lygį apibūdina tai, kad 1973, 1974, 1975 ir 1978 metais jų sukurti spektakliai buvo rodomi per Lietuvos televiziją.

Šio gilias tradicijas turinčio kolektyvo šefai yra buvę Kauno valstybinio dramos teatro aktoriai Leonardas Zelčius ir Antanas Gabrėnas. 1979 m. liaudies artistė Kazimiera Kymantaitė padėjo jurbarkiškiams suruošti masinį vaidinimą „Op, op, Nemunėli“ pagal P. Cvirkos kūrinius ir skirtą rašytojo gimimo 70-mečiui.

Liaudies teatras palaikė ryšius ir su Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetais, kurių diplomantai čia rengdavo savo diplominius pastatymus.

Keletą metų prieš išeidamas į pensiją 1989-aisiais Antanas Švedas Jurbarke atgaivino XX a. pradžioje buvusius populiarius klojimo teatro vaidinimus – tais metais pastatyti K. Būgos ir M. Palionio „Dėdė atvažiavo“ (1986), J. Gurskio „Šalaputris“ ir P. Pundzevičiaus-Petliuko „Velnias – ne boba“ (1987).

Praėjus ketveriems metams po išėjimo į pensiją senojo teatralo širdis neiškentė ir jis vėl grįžo į teatrą. 1993 m. jis režisavo G. Mareckaitės tragikomediją „Penkios mylimos arba kaip susirasti šeimos laimę“ ir J. Grušo vodevilį „Nenuorama žmona“, 1994 m. – D. Psato „Reikia melagio“ ir Žemaitės „Tris mylimas“.

1996 m. išleistoje knygoje „Jurbarkas“ rašoma: „Jurbarko liaudies teatro veiklos apžvalgą norėtųsi baigti Pasaulio Jurbarkiškių sueiga 1994 m. liepos 1–2 d. Jos trečiąją dieną galėtume pavadinti teatro diena: iš pradžių atidaromas K. Glinskio, vieno iš Jurbarko scenos meno mėgėjų sąjūdžio pradininkų, muziejus aktoriaus gimtajame name, o pavakare Dainų slėnyje jurbarkiškiai suvaidino Žemaitės komediją „Trys mylimos“, režisuotą veterano A. Švedo. Tuo kartu buvo pažymėta ir Jurbarko liaudies teatro 35 m. sukaktis. Žiūrovai šiame spektaklyje išvydo liaudies teatro veteranus Ireną Blažaitienę, Birutę Skandūnienę, Laimą Ašmonaitienę, Aldoną Orentienę, Juditą Vilimienę, Adą Zubačiovą, Feliciją Kuprevičienę, Domą Mikelaitienę, Reginą Pauliukaitienę, Juozą Abromavičių, Rimą Karanauską. Kartu pasirodė ir žiūrovams gražiai prisistatė jaunoji aktorių karta: Nida Mikelaitytė, Raimondas Buitkus, Alvydas Šimaitis, Egidijus Budrys, Gintaras Zareckas, Jonas Tamošaitis ir kt. Taigi Jurbarko liaudies teatras, turėdamas šaunią pamainą, turi ir gražią ateitį. Tad visai tikėtina, kad, tardamas padėkos žodžius, režisierius A. Švedas neapsiriko: „Iki pasimatymo naujuose spektakliuose!“

Simboliška, kad paskutinysis Antano Švedo 1995 metais liaudies teatre pastatytas spektaklis buvo Keturakio „Amerika pirtyje“, pirmą kartą jo sukurtas teatrinės karjeros pradžioje – 1966-aisiais.

Prie „Kanabėko“ ištakų

8-ajame dešimtmetyje ir vėliau agitbrigados iš kolūkiečių mokymo, švietimo bei linksminimo būrelių tapo savotiška scenos meno atmaina, šmaikščiai kovojusia su „vis dar pasitaikančiomis“ sovietinio gyvenimo negerovėmis. Jurbarke pati žymiausia iš šių kolektyvų buvo 1974 m. „Gegužės pirmosios“ kolūkio kultūros namų direktoriumi ėmusio dirbti Vytauto Partiko suburta garsioji agitbrigada „Kanabėkas“, kurios pirmąją programą režisavo Antanas Švedas. Su šia programa 1975 m. kolektyvas rajone laimėjo pirmąją vietą, o zoniniame konkurse Tauragėje – antrąją.

Kultūros artojas

Konstantino Glinskio teatro veteranė Birutė Skandūnienė Antaną Švedą prisimena, kaip be galo darbštų, šviesų, apsiskaičiusį žmogų, nuoširdžiai besidomintį literatūra. „Jis ne tik savo spektakliams surasdavo pjeses, bet ir režisieriui Algirdui Pauliukaičiui, su kuriuo kartu dirbo liaudies teatre. Neretai ir pas mane užeidavo, sakydavo: „žiūrėk, kokia pjesė, kaip manai, ar A. Pauliukaičiui patiks?“ – prisimena B. Skandūnienė. Pasak Birutės, Antanas labai didžiavosi ir mėgdavo prisiminti, kaip mokėsi viename kurse su žymia aktore Rūta Staliliūnaite.

Jurbarko kultūros centro kultūrinių renginių organizatorius Gintaras Zareckas prisimena, kad ir jam yra tekę vaidinti Antano Švedo režisuotuose spektakliuose, tiesa, tik masinėse scenose. Vis dėlto, Gintarui labiausiai atmintin įsirėžė nuoširdus vyresniojo kolegos susidomėjimas jo darbu. „Susėsdavome kultūros rūmų fojė ir kalbėdavome apie mano režisuotus renginius. Antanas pasakydavo, kas jam patiko ir kokias vietas galbūt reikėtų daryti kitaip. Man buvo labai svarbūs jo, vyresnio ir didelę patirtį turinčio režisieriaus, patarimai“, – prisimena Gintaras.

Kiti buvę bendradarbiai Antaną Švedą iki šiol prisimena kaip tikrą kultūros žmogų: draugišką, dosnų, mandagų, nuoširdžiai besidomintį aplinkiniais, niekada nepagailintį jiems nei gero žodžio, nei iš namų atsineštų gėrybių. Prisimena jo begalinę aistrą grybauti. Kantrybę ir darbštumą kuriant tuomet tikrai masyvias ir daug darbo reikalaujančias spektaklių dekoracijas. O taip pat – jo sveikinimus Naujųjų metų proga, kuriuos jis visada ranka surašydavo ant atvirukų. Sveikinimai visada prasidėdavo kreipiniu „Brangūs kultūros artojai“, o pasirašyti būdavo „Jūsų Antanas“. Tuo metu A. Švedas jau nebedirbo kultūros rūmuose, tačiau atvirukai su sveikinimais ateidavo kiekvienais metais ir būdavo pakabinami skelbimų lentoje.

Antanas Švedas mirė sulaukęs 79-erių, 2002 metų gegužės mėn. Palaidotas Jurbarko senosiose kapinėse.

Rekomenduojami video:
Straipsnis  2 komentarų
Reklama: skelbimai
Naujienos iš interneto

Rekomenduojame perskaityti

Kęstutis Vasiliauskas

Kęstutis Vasiliauskas: Gyvenimas tarsi šachmatai – neįdomu žaisti atsargiai  0

Vytautas Kutkevičius

Vytauto Kutkevičiaus gyvenimo gairės ne metai, o knygos  3

Netekome kraštiečio, archeologo Vytauto Urbanavičiaus

Netekome kraštiečio, archeologo Vytauto Urbanavičiaus  0

Liūdna žinia – mirė jurbarkietis gidas Ričardas Vainikonis

Liūdna žinia – mirė jurbarkietis gidas Ričardas Vainikonis  0

In memoriam mokytojai Dianai Joanai Aksamitauskienei

In memoriam mokytojai Dianai Joanai Aksamitauskienei  0

Pilietiškiausia smalininkiete tapo Jolita Štrimienė

Pilietiškiausia smalininkiete tapo Jolita Štrimienė  2

Mirė gydytoja Elena Janušienė

Mirė gydytoja Elena Janušienė  1

Anapilin išėjo Adolfas Atgalainis

Anapilin išėjo Adolfas Atgalainis  1

Pokalbis su naująja „Jurbarko socialinių paslaugų“ direktore Sandra Klimiene

Pokalbis su naująja „Jurbarko socialinių paslaugų“ direktore Sandra Klimiene  6

Prisiminkime išėjusius...

Prisiminkime išėjusius...  8

Izraelio ambasadorė: Visi, kas nepasmerkė „Hamas“ atakos, nesuvokia jos grėsmės Vakarų civilizacijai

Izraelio ambasadorė: Visi, kas nepasmerkė „Hamas“ atakos, nesuvokia jos grėsmės Vakarų civilizacijai  1

Mokytojas Vincas Bakšys: „Vaikai gerbia ir atsimena griežčiausius“

Mokytojas Vincas Bakšys: „Vaikai gerbia ir atsimena griežčiausius“  1

Trečiąjį kartą „Lietuvos talentuose“ su savo daina „Indigo vaikas“ dalyvavęs Naglis Mačėnas iš komisijos narių išgirdo tris „Taip“.

„Lietuvos talentų“ scenoje – veliuoniškis Naglis Mačėnas  0

Rugpjūčio gale kartu buvusia darželio-lopšelio „Nykštukas“ direktore Irena Bertuliene. Ši draugystė tęsiasi daugiau nei 22 metus.

Jurbarke lankėsi ilgametis švietimo įstaigų rėmėjas Gunteris Topferis  4

A. Piročkino atminimą pagerbė Jurbarko mokiniai

A. Piročkino atminimą pagerbė Jurbarko mokiniai  0

Nepaprasti žmonės. Gedminų šeimos ūkis, kur traktorius vairuoja mama ir dukros, ministrui kritikos negaili: būtų geriau, kad pats išeitų

Nepaprasti žmonės. Gedminų šeimos ūkis, kur traktorius vairuoja mama ir dukros, ministrui kritikos negaili: būtų geriau, kad pats išeitų  4

Gimnazistų komanda – tarp 10 geriausių Lietuvoje

Gimnazistų komanda – tarp 10 geriausių Lietuvoje  0

Sportininkas Rokas (dešinėje) su drauge Ieva ir bičiuliu Vladislovu

Lietuvą perbėgęs sportininkas: „Norint kažko pasiekti, reikia ir pakentėti“  0

Viename iš Kęstučio gatvės daugiabučių gyvenanti Aldona Jakaitienė iš sodininkystės semiasi jaunystės ir gyvenimo džiaugsmo.

Jurbarkiškei Aldonai gėlės – raktas į sveiką ir laimingą gyvenimą  0

Muzikos mokytojui - jaudinantis mokinių sveikinimas (video)

Muzikos mokytojui - jaudinantis mokinių sveikinimas (video)  1

Jurbarko krašto muziejuje jau veikia žinomo gamtos fotografo Roberto Patronaičio paroda

Jurbarko krašto muziejuje jau veikia žinomo gamtos fotografo Roberto Patronaičio paroda  0

Anapilin išėjo žinoma JAV lietuvių dainininkė, kraštietė Aldona Stempuženė

Anapilin išėjo žinoma JAV lietuvių dainininkė, kraštietė Aldona Stempuženė  0

Mirė kraštietis kalbininkas A. Balašaitis

Mirė kraštietis kalbininkas A. Balašaitis  1

„Lyros“ kapitonui patinka vandenys, laivai ir žmonės

„Lyros“ kapitonui patinka vandenys, laivai ir žmonės  1

Mūsų partneriai