Rašytojui, vertėjui ir garsios liaudies gydytojų dinastijos pradininkui Mikalojui Godliauskui – 205

Prieš 205-erius metus, 1818 m. sausio 27 d., Girvlalakių kaime netoli Skirsnemunės gimė Mikalojus Godliauskas (Godlevskis), rašytojas, vertėjas, uždraustos spaudos platintojas bei garsiosios liaudies gydytojų Gadliauskų dinastijos pradininkas.

Giminės šaknys siekia XIII amžių

Godliauskų arba Godlevskių giminės šaknys siekė XIII a. Giminė kildinta iš Mozūrijos Lenkijoje. Lietuvoje Godliauskams priklausė dabartinės Garliavos, Aleksoto ir kitų Kauno apylinkių teritorijos. Vienas iš Mikalojaus protėvių, jo senelio brolis Juozapas Godlevskis, laikomas Garliavos gyvenvietės įkūrėju, netgi šio miestelio pavadinimas kildinamas iš jo pavardės. Legenda pasakoja, kad tose vietose buvusi neįžengiama pelkė, o dvarininkas joje įklimpęs su arkliais ir baisiai persigandęs, ėmęs dievo maldauti, kad jį išgelbėtų, ir pažadėjo, kad jei liks gyvas, toje vietoje pastatysiąs bažnyčią. Manoma, kad Juozapas, savo pageidavimu, ir palaidotas po tos jo pastatytos bažnyčios slenksčiu. Galbūt tokį pageidavimą jis išreiškė, atgailaudamas už per gyvenimą padarytas nuodėmes. O atgailauti, atrodo, buvo už ką – jo brolis, Mikalojaus senelis Bonifacijus Godlevskis buvo caro armijos pulkininkas ir tarnavo Rusijos gilumoje, tačiau išėjęs pensijon ir grįžęs tėviškėn sužinojo, kad Juozapas suklastojo dokumentus ir visas žemes užsirašė savo vardu, o broliui nieko nepaliko. Pasakojama, kad pulkininkas Godlevskis taip susikrimtęs, jog net nusižudyti norėjęs. Pagal vieną versiją, jis nuėjo iki Nemuno ir bandė skandintis, bet paskui atsitokėjo, sėdo į valtį ir užsnūdo. Valtis nuplaukė pasroviui, kol įstrigo salelėje prie Skirsnemunės ir sustojo. Pagal kitą versiją, ko gero, labiau tikėtiną, Bonifacijus pats nukeliavo į miestelį prie Nemuno, nes ten gyveno jo pažįstamas dvarininkas. Vienaip ar kitaip, Bonifacijus Godlevskis apsigyveno trobelėje dvaro žemėse, vedė paprastą kaimo moterį. Jų sūnus Dominykas susilaukė dviejų vaikų – Mikalojaus ir Ievos.

Rašytojas, švietėjas ir uždraustos spaudos platintojas

Mikalojus tarnavo dvare liokajumi. Jokių oficialių mokslų jis nebuvo baigęs, mokėsi namuose iš savo tėvo. Lavinosi ir savarankiškai, buvo gerai susipažinęs su lenkų literatūra bei jos veikiamas, vis dėlto, kaip ir daugelis to meto lietuvių šviesuolių, stengėsi būti tautos gaivintoju, lietuviškosios literatūros kūrėju. Apie 1861 metus siųsdamas savo sukurtus kūrinius Laurynui Ivinskiui, nuo 1846 metų leidžiančiam kalendorius, M. Godlevskis sueiliavo tokį kreipimąsi į redaktorių:
 „Pagal Jūsų kalendoriuj užrašymą
Mažun teiksitės priimt mūsų prastą rašymą...
Išbočykit, kad nėr taip, kaip reikia,
Tas tegul giesmes rašyt, kas daugiau nieko neveikia.
O mūs mislys pertrauktos, kad prie procės reik stoti
Sunkų darbą dirbt, kartu ir malt, ir giedoti“.
Žinoma, L. Ivinskis iš karto įvertino tokį talentą ir „Metskaitliuose“ išspausdino gana ilgą jo eilėraštį „Laikas ir darbai visų metų“, kuriame iškyla tikroviški kaimo vaizdai, valstiečių buitis, jų rūpesčiai ir darbai.
M. Godlevskis įvairiais slapyvardžiais: B. G., Morkaus Guzdavos, Gdl., Senio Žemaičio, Motiejaus Gandro ir kt. paskelbė nemažai originalių ir verstinių eilėraščių, straipsnių Lauryno Ivinskio kalendoriuje (1861), „Aušroje“ (1884), „Vienybėje lietuvninkų“ (1888–1889).
Mikalojus Godlauskas į lietuvių kalbą išvertė Adomo Mickevičiaus poemą „Konradas Valenrodas“, deja, šis vertimas nebuvo išleistas. Rankraščiuose liko ir Vladislovo Sirokomlės, I. Krasickio, J. Kochanovskio poezijos vertimų, originalių eilėraščių.
V. Biržiškos enciklopedijoje „Lietuvos rašytojai“, išleistoje JAV, M. Godliauskas pristatomas ne tik kaip rašytojas, bet ir kaip švietėjas, platinęs lietuviškas knygas spaudos draudimo laikotarpiu. Čia jis buvęs labai aktyvus: knygas gaudavęs iš Martyno Sederavičiaus ir pristatydavęs jas Mečislovui Silvestraičiui ir kitiems. Informacijos apie M. Godliausko, kaip knygnešio, veiklą nėra daug, nes jis nė karto nebuvo pakliuvęs žandarams į rankas, tikėtina, kad jo namuose netgi nebuvo daryta krata, todėl ir dokumentų apie spaudos platinimą nėra išlikę, nes archyviniuose dokumentuose kaip tik tiksliai nurodomos knygnešių areštų datos.

 Liaudies gydytojų dinastijos pradininkas

Be kūrybinio darbo Mikalojus domėjosi ir medicina – pažino vaistažoles, jas rinko, džiovino ir gamino užpilus. Garsas apie jį, kaip apie liaudies gydytoją, pasklido tada, kai viename kaime pasiutęs šuo apkandžiojo žmones. Mikalojus pagamino vaistus ir išgydė ligonius. Savo išrastus vaistus jis ėmė taikyti plačiau, pradėjo gydyti nervų ligas, be to parašė, deja, taip pat tik rankraštyje likusią knygą medicinos klausimais „Žinia iš locno dasiekimo apie nekurias ligas žmonių, ypačiai nervavas“ (parašyta 1880 m.). Visas literatūrinis M. Godliausko palikimas saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje.
Būtent Mikalojus pradėjo garsiąją liaudies gydytojų Gadliauskų dinastiją. Jis buvo vedęs du kartus. Su pirmąja žmona susilaukė sūnaus Anupro, su antrąja – sūnaus Jono. Abu sūnūs pratęsė šeimos tradicijas, tėvo sukurtais vaistais gydė žmones.
Mikalojus mirė 1890 m. balandžio 18 d. tuose pačiuose Girvalakiuose, kuriuose ir gimė, sodyboje, kuri tebestovi iki šių dienų. Iki šių dienų Mikalojaus Godlliausko palikuonys gamina perduodamus iš kartos į kartą bei vis tobulinamus garsiuosius žolelių užpilus, padedančius žmonėms jaustis geriau.