Ramanauskų šeima krepšinį ir žaidžia, ir žiūri, ir serga

Tikriausiai jau spėjote pastebėti, kad komandos „Jurbarkas-Karys-Manvesta“ fanai – patys įvairiausi. Vieniems krepšinis buvo svarbus nuo mažens, kiti juo susidomėjo neseniai, dar kiti salėje palaiko žaidžiančius savo vaikus ar kitus artimuosius. O šiandien – pažintis su šeima, kurios gyvenime krepšinio labai daug. Susipažinkite: Akvilė ir Donatas Ramanauskai.

„Galima sakyti, gyvename krepšiniu“, – šypsosi Akvilė. Kiek save atsimena, visa jos šeima palaikė Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę ir Kauno „Žalgirį“. Sukūrus šeimą, niekas labai nepasikeitė, nes vyras Donatas taip pat aistringas krepšinio sirgalius. Akvilė šypsosi, kad šios sporto šakos jų gyvenime dabar dar daugiau, tiek daug, kad  jau vos spėja visur dalyvauti, nes krepšinį žaidžia ir sūnus Kernius.

Krepšiniu „užkrėtė“ „Žalgiris“

Akvilė sako labai gerai atsimenanti, kaip po vienerių „Žalgirio“ Eurolygos rungtynių Kaune jų sūnus pareiškė, kad nori žaisti krepšinį. Berniukui tada buvo tik 6 metai ir jis dar lankė darželį. Šeimai pradėjus domėtis, kur toks mažas vaikas Jurbarke galėtų pradėti treniruotis, paaiškėjo, kad jo amžiaus grupės paprasčiausiai nėra. Nežinia, kaip viskas būtų pasibaigę, jei ne pažintis su treneriu Povilu Valaičiu, komandos „Jurbarkas-Karys-Manvesta“ vyr. treneriu. Jis priėmė Kernių treniruotis su vyresniais vaikais. Nuo tada ir šeimos namuose, ir gyvenime krepšinio atsirado labai daug. „Iškilo krepšinio stovai ir lauke, ir namuose. Televizorius rodė tik krepšinį. Nesvarbu, kas žaisdavo – kėlėmės ir naktimis žiūrėti NBA žvaigždžių pasirodymų“, –  linksmai pasakojo Akvilė. Sūnus nuo mažens domėjosi ir tebesidomi viskuo, kas susiję su šia sporto šaka. Kernius sėkmingai žaidžia krepšinį jau aštuntus metus – su P. Valaičio palaiminimu treti metai treniruojasi „Žalgirio akademijoje“ Kaune, o laisvu nuo treniruočių laiku prisijungia prie Jurbarke sportuojančių draugų. Nuo brolio neatsilieka ir Ramanauskų dukra Ainė, kuri taip pat labai sportiška, išbandžiusi ne vieną sporto šaką: krepšinį, futbolą, o šiuo metu apsistojusi ties lauko tenisu. Beje, krepšiniu iki šiol domisi ir senelis, močiutės.

Ramanauskų šeima turi ir su sportu susijusią tradiciją. „Kiekvieną sekmadienį sutartą valandą tėčiai su vaikais renkasi pažaisti krepšinį“, – džiaugėsi Akvilė. 

Į rungtynes atvedė sūnus

Akvilė prisipažįsta, kad būtent sūnaus dėka ji ir atrado Jurbarko krepšinio komandą. Sako, tiksliai metų neatsimenanti, bet ši tada tikrai dar žaidė žemesnėje, Regionų, krepšinio lygoje, o žaidėjų apranga tada dar buvo raudona. Sūnus eidavo į rungtynes padėti treneriui, drauge pasikviesdavo ir mamą. Dukra taip pat verždavosi žiūrėti rungtynių. „Atsimenu, būdavo net nejauku, nes sirgalių būdavo labai mažai, o ir tie patys daugiausiai vyrai“, –  prisiminusi juokiasi Akvilė. Dabar ne tik visa Ramanauskų šeima, bet ir jų artimiausi draugai yra komandos „Jurbarkas-Karys-Manvesta“ fanai. „Lietuva yra krepšinio šalis. Mažai kam Lietuvoje tai yra svetima. Bent jau mūsų aplinkoje nėra jam abejingų. Labai smagu turėti ir savo miesto komandą, apie kurią jau žino turbūt visa Lietuva. Bent jau tie, kurie domisi krepšiniu“, – įsitikinusi Akvilė.

Palaikyti komandos – su draugų ir vaikų kompanija

Akvilė prisimena, kad pasaulį sukausčius kitam virusui, „oranžinis virusas“ ne tik jų šeimoje, bet ir apskritai Jurbarke, ir visoje Lietuvoje buvo kiek nuslopęs. Kovido pandemija nutraukė ir krepšinio rungtynes. Vis dėlto pasibaigus karantinui ir prasidėjus naujam sezonui, Ramanauskai vėl pradėjo lankytis rungtynėse, džiaugdamiesi, kad ir komandai geriau sekasi žaisti, ir sirgalių vis daugėja – dabar jų tiek daug, kad vienas džiaugsmas būti entuziastingame būryje.

Prie sirgalių gretų gausinimo prisideda ir Ramanauskai, kurie į išvykas su komanda važiuoja ne vieni, o su bičiuliais, prisisodinę pilnus automobilius vaikų. Tie bičiuliai, ištikimų sirgaliai, vardija Akvilė, yra Eglė ir Vaidas Tamuliai, Inga Molevaitė, Svajūnas ir Ieva Lukauskai... Vėliau prie jų prisijungė ir Donato brolis Karolis – ne tik aistringas sirgalius, bet ir komandos rėmėjas (apie jį papasakosime kituose laikraščio numeriuose). „Kai jau užsikreti krepšinio virusu, stengiesi palaikyti visose rungtynėse tiek namuose, tiek išvykose“, – šypsosi Akvilė. Jurbarkietė atkreipia dėmesį, kad ne tik namų salėje, bet ir išvykose jau susiformavo tam tikra sirgalių bendruomenė, kurie būna kiekvienose rungtynėse ir vieni kitus pažįsta.

Kartais tenka rinktis

Savo miesto krepšinio komandą Ramanauskai stengiasi palaikyti tiek šiai žaidžiant namuose, tiek išvykose. Tiesa, ne visada pavyksta, nes būna, kad jurbarkiečių kovos dubliuojasi su Kerniaus komandos rungtynėmis ir turnyrais.  „Būna, kad lekiame iš vieno miesto į kitą“, – šypsosi Akvilė ir prisimena, kaip pernai, kai Jurbarko komanda kovojo dėl čempionų titulo Kretingoje, sūnus žaidė svarbias rungtynes Kaune. Ramanauskai tuomet labai jaudinosi, kad nespės pamatyti mylimos komandos kovos finale. Vis dėlto suspėjo. Atlėkė į Kretingą per ilgąją pertrauką ir savo akimis pamatė, kaip tuomet dar „Jurbarkas-Karys“ iškovojo pirmąjį NKL auksą. „Tai nepakartojamos akimirkos“, – sako Akvilė, kuriai įsiminė ir komandos pergalė Palangoje, kai krepšininkai, laimėję prieš Palangos „Olimpą“, pateko į finalą. „Palaikymas buvo fantastinis. Ne vienas sirgalius po pergalės braukė džiaugsmo ašarą. Pats Reinaldas Seibutis eidamas po rungtynių pasakė, kad Jurbarko fanai nuostabūs“, – prisiminė Akvilė.

Fanų fanas

Įdomu buvo išgirsti, kas, Akvilės nuomone, yra tikrasis Jurbarko krepšinio komandos fanas. „Tas, kuris vienodai palaiko komandą, kai šiai sekasi ir kai nesiseka“, – tvirtai atsakė ji, pasidžiaugusi, kad dauguma Jurbarko sirgalių yra būtent tokie. Tik vienetai išeina anksčiau, dar rungtynėms nepasibaigus, jeigu mato, kad komanda pralaimės. Tikrieji fanai išeiti neskuba – lieka padėkoti savo komandai. Jau susiformavusi ypatinga tradicija – sirgaliai po rungtynių visada pagerbia komandą skanduote, nepriklausomai nuo to, laimėjo ji, ar pralaimėjo.

Akvilė sako pažįstanti daug ištikimų sirgalių, bet žino ir vieną ypatingą. „Šiemet tikrai galėčiau išskirti fanų faną Kęstutį (Adomaitį. Apie jį jau rašėme), kuris ne tik būna visose rungtynėse tiek namuose, tiek išvykose, bet ir užveda visus palaikyti kuo stipriau. Būtent jis yra tikras fano pavyzdys“, – įsitikinusi Akvilė.

Pasidomėjus, kuris komandos „Jurbarkas-Karys-Manvesta“ žaidėjas yra Ramanauskų mėgstamiausias, Akvilė paaiškina, kad jiems daug krepšininkų patinka, palaiko visus, bet jau antrus metus šeimos favoritas yra Karolis Kokoška. „Patinka jo charakteris, darbas aikštelėje, emocijų valdymas, bendravimas su komandos draugais“, – vardijo pašnekovė.

Smagu matyti tobulėjimą

Svarbu ne tik palaikyti komandą, bet ir stebėti, kaip ši tobulėja. „Smagu žiūrėti, kaip vyrai kaunasi dėl kiekvieno taško. Labai patinka sirgaliai, pats palaikymas, kad žaidėjai turi ryšį su sirgaliais. Manau, esame geriausi sirgaliai NKL lygoje. Labai smagu matyti, kaip vaikai palaiko, pergyvena ir džiaugiasi“, – sako pašnekovė, negailinti pagiriamųjų žodžių ir komandos vyr. treneriui P. Valaičiui. „Turime labai vertinti, ką Povilui ir komandai pavyko pasiekti per tuos metus ir džiaugtis, ką šiuo metu krepšinis kuria mūsų mieste. Tai jau yra ne tik krepšinis“, – įsitikinusi moteris. Ramanauskai mūru stoja už trenerį. Anot Akvilės, kartais būna labai pikta, kai atsiranda „ekspertų“, galvojančių, kad jie nusimano geriau už trenerį. „Jau vien tai, kad Jurbarke niekam nėra to pavykę padaryti tiek sportine, tiek bendruomeniškumo prasme. Todėl visiems sirgaliams noriu palinkėti ir toliau palaikyti savo komandą, o kas dar nebuvo, būtinai ateiti palaikyti ir pasimėgauti nepakartojama atmosfera“, – kviečia jurbarkiečius Akvilė. Kviečiame ir mes.