R. Paksas. Žodžiai karyba ir kūryba skamba labai panašiai, bet turi skirtingas reikšmes

Europos Parlamento sesijoje daug kalbėta apie ambicingus tikslus, įvairias darbo grupes ir jų paregtus sprendimus. Ne ką mažiau apie panašius dalykus kalbama ir Lietuvoje. Tai pakalbama, kaip čia emigraciją pristabdžius, tai kas nors apribojama ar pasidžiaugiama dar viena nauja iniciatyva prieš patyčias.

Taip, yra svarbu, kiek ir kokios pažangos pasiekta derybose dėl „Brexit“. Ypač tiems lietuviams, kurie gyvena ir dirba Didžiojoje Britanijoje. Tačiau gerokai didesnė dalis mūsų šalies piliečių norėtų daugiau pažangos sprendžiant jų kasdienio gyvenimo, darbo, tinkamo atlygio už jį, būsto įsigijimo problemas. Jiems labiau norėtųsi ne diskusijų ir susitarimų dėl euro zonos plėtimo ar visos ES pavertimo euro zona, bet galimybių už tą eurą nupirkti daugiau prekių ir gauti daugiau paslaugų.

Kodėl, vis daugiau kalbėdami apie skaitmeninę ekonomiką, paprastos ekonomikos priemonėmis vis mažiau sugebame užtikrinti bent jau minimalias pajamas labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių žmonėms?

Kodėl kiekviena Vyriausybė, kalbėdama apie naujus iššūkius, nebekreipia dėmesio į seniai egzistuojančius - emigraciją, nedarbą, gimstamumo mažėjimą, monopolininkų siautėjimą ir daugelį kitų dalykų?

Toks įspūdis, kad esminiams sprendimams nei Europos politikai, nei politikai Lietuvoje nėra subrendę. Kol kalbama apie globalius dalykus, dalis visuomenės dėl paprastų, metų metais nesprendžiamų problemų, vis labiau skursta. Žmonės praranda vis daugiau uždirbtų pajamų, atlyginimai nespėja su nuolat augančiomis prekių ir paslaugų kainomis.

Tai šen, tai ten išlenda naujos idėjos atgaivinti regionus. Valstybė ketina sudaryti sąlygas gauti lengvatinius būsto kreditus ne didžiuosiuose šalies miestuose besikuriančioms jaunoms šeimoms.

Gal idėja ir nebloga, tačiau kas iš to lengvatinio kredito, jeigu atokiame regione nebus galimybių gauti darbą pagal savo turimą profesiją ir išsilavinimą? Ar jauna šeima į tokį regioną tik dėl lengvatinio kredito važiuos?

Pakartosiu, ką jau esu siūlęs: pastatykime 100 daugiabučių namų jaunoms šeimoms. Po vieną kiekvienoje šalies savivaldybėje ir keletą didesniuose miestuose. Valstybės šimtmečiui jau nebespėsime, tai bent po jo – kad lengvatinėmis sąlygomis butą gavęs žmogus galėtų jį per atitinkamą laiką išsipirkti.

Lygia greta kurkime tuose regionuose lengvesnes sąlygas verslui. Galvokime apie infrastruktūrą, kuri būtų patogi gyventi ne tik šalies sostinėje, bet ir visoje Lietuvoje.

Šiandien regionai atskirti nuo Vilniaus, visuomenė atskirta nuo politikų. Tad kas iš tos lengvatos kreditui, jeigu nebus pilnos infrastruktūros?

Pastaruoju metu daugiau kalbama apie pasirengimą karui, bet ne apie būdus ir priemones, kaip užtikrinti geresnį visuomenės gyvenimą taikos sąlygomis. Toks kalbėjimas veda į emigraciją, bet anaiptol ne į Lietuvos kaip valstybės kūrybą.

Taip, žodžiai karyba ir kūryba skamba labai panašiai, bet jų reikšmės yra kardinaliai priešingos. Turime apsispręsti – ar ir toliau sieksime griauti, ar bandysime kurti valstybę. Aš sakau, kad tą reikia daryti. Bent jau vardan jos antro šimtmečio ir jame gyvenančių ir gyvensiančių žmonių.

Parengta bendradarbiaujant su Europos Parlamento frakcija „Laisvės ir tiesioginės demokratijos Europa“