R. Paksas. Europos Sąjungos parama: kas pažiūrės dovanotam arkliui į dantis?

Prasidėjusios diskusijos dėl naujo 2020 - 2027 metų Europos Sąjungos biudžeto ir paramos paskirstymo bendrijos narėms yra gera proga pažvelgti šiek tiek plačiau ne tik į pinigų dalijimo principus, bet ir mūsų pačių supratimą apie kai kuriuos pastarųjų metų reiškinius.

Europos Komisijai paskelbus preliminarius naujo laikotarpio skaičius, viešojoje erdvėje Lietuvoje pasigirdo ir nusivylimo, ir nuogastavimų gaidų. Išties, ES parama Lietuvai mažėja daugiau kaip dešimtadaliu.

Jau ne pirmi metai kone penktadalį Lietuvos valstybės biudžeto sudaro ES lėšos. Be dviejų milijardų eurų „iš šalies“ kiekvienas finansų ministras ar premjeras turbūt nelabai įsivaizduoja einamųjų metų valstybės biudžeto asignavimų.

Tas lėšas iki šiol esame linkę laikyti privalumu. Investuojame į statybas, kelius, infrastruktūrą. Tiesa, anaiptol ne visada racionaliai ir apgalvotai. Tačiau nuo seno sakoma, kad „dyki“ pinigai žmones išpaikina.

Turime pripažinti, kad finansinė ES parama gerokai sumažino visuomenės ir verslo iniciatyvas. Kam sukti galvą, kaip surinkti daugiau mokesčių, kaip uždirbti daugiau pelno, kurį verslas galėtų investuoti į naujas technologijas ar inovatyvią gamybą?

Prisiminkime, kad ne taip seniai buvo skiriama parama vien už tai, kad žmonės nebedirbtų žemės. Atrodo, tai buvo pavadinta ankstyvu pasitraukimu nuo žemės ūkio gamybos.

Tad žvelgiant į ES paramos visumą, galima daryti prielaidas, kad be privalumų, Briuselio finansavimas turi ir nemažai abejotinos naudos aspektų. Lietuvos ekonomika prarado stimulą augti savarankiškai. Mes galime tapti nepasiteisinusių investicijų zona, kuriai išgyventi be išorinio įsikišimo bus sudėtinga. Tapome mažiau konkurencingi ir labiau žiūrintys, ne kaip užsidirbti, bet kaip gauti.

Dar viena problema: paramos lėšomis dažniausiai pasinaudoja stambios verslo įmonės ir ūkiai. Ekonomikos kraujas – smulkios ir vidutinės įmonės, vidutiniai ūkininkai – jų beveik nemato.

Tokia parama silpnina ir valstybės savarankiškumą bei nepriklausomybę. Jeigu penktadalis valstybės biudžeto asignavimų priklauso nuo paramos iš užsienio, tai gal ta valstybė tik keturiais penktadaliais tėra savarankiška? Ir jeigu didesnė dalis investicijų priklauso taip pat nuo tos paramos, tai kiek nepriklausomas bei savarankiškas dar yra Lietuvos verslas ir jos ekonomika?

Signalai apie mažinamą 2020-2027 finansinio laikotarpio paramą yra gera proga pagaliau pradėti kurti planą X dienai, kurio esmė – valstybės ūkio ir ekonomikos išlaikymas be pašalinių pinigų ir jo augimas vėlesniais metais.

Žinoma, šiandien Lietuva privalo kategoriškai reikalauti, kad Ignalinos uždarymui būtų skiriama visa numatyta suma. Taip pat turi būti suvienodintos ir tiesioginės išmokos žemdirbiams. Nenormalu, kad vidutinis išmokų dydis už hektarą Lietuvoje nuo ES vidurkio skiriasi beveik šimtų eurų.

Tačiau, savo ruožtu, privalome tinkamai padaryti namų darbus. Tai yra, nustatyti tinkamus finansinių lėšų prioritetus. Pirma, neberemti agrokoncernų, stambiųjų ūkių ir stambaus verslo. Antra, ES paramą panaudoti tik pridėtinę vertę kuriančioms investicijoms. Nebegalima dėti lėšų į asfaltą ir šaligatvių trinkeles. Trečia, dalis investicijų turi būti nukreipta į energetiką - atsinaujinančios energijos projektus, elektromobilius, renovaciją, ir svarbiausia, į naujas darbo vietas kuriančią gamybą.

2014-2020 ir 2020-2027 metų ES paramos lėšas turime panaudoti kaip startinį kapitalą ir protingą investiciją, kuri užtikrintų tolesnį Lietuvos ekonomikos ir verslo augimą be dotacijų iš šalies. Būtent į šį tikslą turi orientuotis visos verslo organizacijos, pagalbon kviesdamos geriausius ekonomistus, ministerijos bei politikai.

Tai turėtų tapti Lietuvos tikslu. Ne ką mažesnės svarbos negu buvo NATO ir ES siekis. Tai svarbu dėl to, kad kuo valstybė labiau stipri finansiškai, tuo labiau ji gali vykdyti savarankišką, tautos interesų labui atstovaujančią politiką.

Parengta bendradarbiaujant su Europos Parlamento frakcija ‚Laisvės ir tiesioginės demokratijos Europa“