R. Paksas. Bauginami grėsmėmis ir Rytų, net nepastebėsime, kada Vakarai užims Lietuvą

Dešimtus metus Europos Parlamente dirbantis Prezidentas Rolandas Paksas, frakcijos „Laisvės ir tiesioginės demokratijos Europa“ vicepirmininkas, sako, kad pastaraisiais metais vis stiprėjant Europos Sąjungos centralizavimo nuostatoms, Lietuvos visuomenei ir juos atstovaujantiems politikams labai svarbu susitarti dėl mūsų valstybės ir esminių šalies valstybingumo išsaugojimo principų.

„Būtinas esminis apsisprendimas: ar Lietuvai prisidėti prie Europos Sąjungą reformuoti ir labiau decentralizuoti siūlančių valstybių, ar išlikti ES vasalu, pataikaujant senosioms bendrijos narėms, užsimojusioms per keletą artimiausių metų sukurti federalistinę Europos valstybę? Aš siūlyčiau pasirinkti pirmąjį kelią“, - teigė pašnekovas.

Nuo šių metų pradžios Europos Parlamente, dalyvaujant atskirų šalių premjerams, vyksta diskusijos apie Europos Sąjungos ateitį. Gal jau ryškėja parlamentarų nuostatos dėl esminių jos pertvarkų, nauji ES kontūrai?

Parlamente pasigirsta visokių balsų, bet kol kas vyrauja aiški nuostata: ES stiprinimas ir centralizacija suverenių valstybių sąskaita. Manoma, kad tik federalizmas, ES pavertimas Jungtinėmis Europos valstijomis yra vienintelis kelias apsaugoti bendriją nuo iširimo. Klaidingas manymas ir įsitikinimai - būtent polinkis federalizuoti ją ir pražudys. Manau, tai gali atsitikti maždaug 2025 metais.

Kaip vertinate neseniai priimtą rezoliuciją, kurioje siūloma šalia dabartinių Europos Sąjungos biudžeto šaltinių įteisinti ir naujus: apmokestinti finansinius sandorius, skaitmeninio sektoriaus įmones, įteisinti naujus aplinkosauginius mokesčius arba dalį pelno mokesčio skirti ES biudžetui finansuoti. Ar naujų lėšų prireiks naujam federacijos biurokratiniam aparatui plėsti, o gal naujai kuriamai Europos gynybos sąjungai?

Vertinu, žinoma, neigiamai. ES ir taip jau yra daugiau kaip penki tūkstančiai biurokratų, kurių atlyginimas didesnis negu Britanijos premjerės (jis sudaro daugiau kaip 20 tūkst. eurų per mėnesį – aut. pastaba). Lėšų reikės ne tik minėtiems dalykams – bendriją palikus Jungtinei Karalystei, įmokų skiltyje atsivers nemaža skylė, kurią užkimšti bus siekiama įvairiais būdais.

Kol kas dar tik pusbalsiu pradėta kalbėti apie 2020-2026 metų laikotarpio finansavimo lėšas. Tačiau tarp jo prioritetų jau skamba ketinimai gausiau finansuoti gynybos bei migracijos politiką.

Na, dėl migracijos gal galime pajuokauti: kad ir kiek migrantų pagal perkėlimo programas į Lietuvą patektų, vis tiek jie visi iš jos emigruos, kaip atsitiko pastaraisiais metais. Bet gynybos klausimai yra išimtinė valstybių narių kompetencija. Gal pirmiau reikėtų Lisabonos sutartį peržiūrėti, kad sprendimus šioje srityje galėtume deleguoti Europos Sąjungai?

Teisės ir teisingumo dalykai pastaruoju metu ES nebėra svarbūs. Apie teisės viršenybės principus prisimenama tik tada, kai viena ar kita bendrijos šalis pasipriešina globalistų užmačioms ir parodo savarankiškos bei suverenios valstybės stuburą. Kaip, pavyzdžiui, Lenkija, Čekija ar Vengrija. Stodami į ES 2004 metais, mes turėjome siekį sėsti prie vieno stalo ir bendrai priimti sprendimus pagal sutartas taisykles. Šiandien Lietuva gali prie to stalo tik sėdėti, o sprendimus priima kiti. Taisyklės yra arba pakeistos, arba jų nesilaikoma.

Kokia galėtų būti išeitis? Išeiti iš ES?

Ne. Jungtis prie tų, kurie siūlo alternatyvą federalizuojamai Europai. Kurie ES mato kaip suverenių ir nepriklausomų valstybių bendriją.

Lygiagrečiai Lietuvoje turime pradėti ruoštis dienai „X“ – jeigu ES griūtis prasidėtų gerokai anksčiau. Išmokti gyventi kasmet be 2 milijardų eurų iš ES valstybės biudžete. Nustoti taškyti pinigus į kairę ir dešinę investicijoms, nekuriančioms pridėtinės vertės. Nustoti tuščiai politikuoti. Nustoti pataikauti. Pradėti veikti. Vardan valstybės ir jos piliečių interesų.

Gebėjimas veikti, o ne kalbėti – štai pagrindinis bruožas, kuris turėtų išskirti šiandienos valstybių lyderius iš kitų politikų. Iki šiol pasakyta daug, bet padaryta per mažai. Kad visuomenė patikėtų Europos Sąjunga kaip bendrija. Kad Lietuvos žmonės patikėtų savo rinktais politikais. Kad jie parodytų, jog jie iš tiesų gali ir geba priimti sprendimus, kuriuos įgyvendinus gerokai pasikeistų visuomenės gyvenimo kokybė. Kad tie politikai girdėtų visuomenės lūkesčius, įsiklausytų į juos. Tai ne taip jau ir sudėtinga. Žiūrėkite, po 25 metų pagaliau bus išgirsti rusniškiai ir Lietuva pagaliau sugebės pastatyti estakadą per užliejamas pievas ir kelią.

Statykime viską patys, patys kurkime savo valstybę. Kad kitiems nekiltų net minčių čia statyti kokį svetimą kalėjimą.

Parengta bendradarbiaujant su Europos Parlamento frakcija „Laisvės ir tiesioginės demokratijos Europa“