R. Bružas: noriu, kad mano vaikai nekrūpčiotų

Apie žmogų, kuris nėra taiki būtybė. Apie tai, kaip svarbu kalbėtis. Apie tai, kad nereikia gelbėti pasaulio – tik pasirinkti pusę, kurioje esi. Apie tai, kad didžiausiame nuotykyje – gyvenime – svarbu ne tikslas, o kompanija. Pokalbį šiomis ir kitomis temomis su jurbarkiečiu žurnalistu Rimu Bružu paskatino jo pirmoji personalinė paveikslų paroda „Ambicijos“ Jurbarko krašto muziejaus parodų ir koncertų salėje.

Spalio 19 dieną Jurbarko krašto muziejuje ir jo prieigose vyko renginiai, skirti Petro Paulaičio metams ir Jurbarko P. Paulaičio 701-osios šaulių ,kuopos 105-osioms įkūrimo metinėms paminėti. Ta proga ir buvo pristatyta Vilniaus Karaliaus Mindaugo kuopos šaulio, žurnalisto, kraštiečio R. Bružo Pop up Art paveikslų paroda „Ambicijos“, tapusi įžanga į šventinius renginius.

Parodos pavadinimas ir paskatino paklausti autoriaus, kokios jo paties, kaip žurnalisto, šaulio, keturių vaikų tėvo, ambicijos, kaip jį veikia gyvenimas dabartinėmis karo Ukrainoje sąlygomis, kiek žurnalistas turi prisiimti atsakomybę už situaciją šalyje ar pasaulyje, kokios yra blogio šaknys.

Kalbėjomės telefonu kitą dieną po parodos pristatymo. Rimas ką tik buvo grįžęs iš filmavimo Jurbarko senamiestyje, nes kuria dokumentinių filmų ciklą „Paskutinė stotelė“. Kaip tik tą dieną baigė filmuoti paskutinius epizodus, kuriuose kartu su savo buvusia istorijos mokytoja Danguole Juščiene keliavo po žydiškąjį Jurbarką. Jurbarko žydus žurnalistas prisiminė vasarą lankydamasis buvusiose Vokietijos koncentracijos stovyklose, kur ieškojo informacijos apie čia kalėjusius lietuvius ir rado duomenų apie Jurbarko žydą, apie kurio šeimą taip pat bus papasakota filme. Beje, penkis naujus R. Bružo sukurtus dokumentinius filmus greičiausiai pamatysime per LRT kitų metų pavasarį, taigi bus dar viena proga Rimą pakalbinti.

Prikalbino režisierė šaulė

Bet dabar norėjosi pasikalbėti apie jo pirmąją personalinę parodą, kurią surengti, pasirodo, prikalbino žinoma Jurbarko krašto režisierė Danutė Samienė, beje, taip pat šaulė. Su ja žurnalistas buvo susitikęs prieš keletą mėnesių svečiuodamasis Jurbarke. Režisierė seka R. Bružo paskyrą feisbuke, kur netrūksta įrašų ir apie jo, kaip menininko, veiklą, tad minint šaulių kuopos įkūrimo metines ir pasiūlė surengti parodą Jurbarke.

„Pasirodė labai graži ir svarbi proga. Tame yra prasmės, nes pats esu šaulys. Ta visa sinergija ir sukrito“, – sakė Rimas, pripažinęs, kad nebuvo paprasta parodą surengti, mat didžioji dalis eksponuojamų paveikslų yra nupirkti, privačiose kolekcijose, tad jis dėkingas visiems, paskolinusiems kūrinius parodai.

Nėra paprasta surengti parodą ir dėl kitos priežasties – pats piešimo procesas užtrunka. Pašnekovas per metus nupiešia ne daugiau kaip penkis paveikslus. „Taip greitai nevyksta, nes daug laiko užima mano pasirinktas piešimo būdas. Būna, kad ir laiko nėra, ir ne visada norisi piešti, o be to, neturiu jokių įsipareigojimų“, – linksmai paaiškino jis.

Rimas sako, neturįs ambicijų būti dailininku, nes jo gyvenime meno ir kūrybos yra daugiau nei pakankamai. Piešimas jam visada buvo ne savirealizacija, o psichoterapija, kai popieriaus lape žaidi spalvomis.

Lūžis įvyko, berods, 2017 metais, kuomet pasakė sau, kad užtenka piešti ant stalinio kalendoriaus lapų, reikia nusipirkti drobę ir piešti. Tą ir padarė. Ir piešimas ant drobės, kaip jis pats sako, jį užkabino.

Kuo sunkiau, tuo spalvos šviesesnės

Apie ką yra pirmoji personalinė paroda, trumpai atsakoma jos trumpame aprašyme. „Rimą sukurti parodą įkvėpė aplinka, vaizdai, ekspedicijos, sutikti žmonės... Noras pakeisti/pagerinti realybę, atitrūkti nuo užzulintos kasdienybės ir pilkų žmonių su mažais norais/protais ir dar mažesnėmis širdimis“. Kodėl pavadinimas būtent „Ambicijos“? Rimas paaiškina, kad pavadinimas greičiau žodžių žaismas. „Tos ambicijos yra labiau ne apie mane, o apie kitus žmones. Apie tai, kaip neturintys fantazijos, proto labai norėtų jų turėti. Tie mano paveikslai, ko gero, yra apie labai ribotus, bet turinčius didelių ambicijų žmones, kurie nori atrodyti labai ypatingi“, – paaiškino Rimas, leisdamas suprasti, kad į supantį pasaulį moka žiūrėti ir su ironija.

Jį, kaip bet kurį kuriantį asmenį, supantis pasaulis veikia, bet veikia priešingai. „Kai aš matau bukus žmones, man norisi susigalvoti būdą, kaip savo galvoje pataisyti jų reputacijas. Kai matau krūpčiojančius žmones, man norisi tvirtų paveikslų. Kai aš matau pilkumą, man norisi labai ryškių spalvų. Tai yra atsvara. Tai nėra sąmoningai susikurta strategija“, – svarsto kūrėjas, pridurdamas, kad dažnai jo paveikslai yra visiškai priešingi aplinkybėms, kuriomis jie buvo nupiešti. „Mano šviesiausi paveikslai yra nupiešti tamsiausiais periodais po visų operacijų. Kai tamsu, mano paveikslai yra šviesūs. Kai liūdna – ryškūs. Nežinau, ką tai reiškia. Gal kažkokia terapija – smegenys mato, kaip reikia sau padėti“, – šypsosi pašnekovas.

Didžiausios ambicijos – būti tėvu

O kokios paties Rimo ambicijos? Kaip šaulio, žurnalisto, galiausiai kaip tėvo? „Ko gero, mano didžiausios ambicijos yra kaip tėčio. Kaip žurnalistas save realizuoju ir realizuosiu. Kaip šaulys irgi tam turiu visas galimybes. Bet kai esi keturių vaikų tėtis, tau yra šiek tiek daugiau trukdžių. Aš galiu nustoti būti žurnalistu, be jokių nuostolių savo ego nebebūti dailininku, bet neturiu jokios moralinės teisės liautis būti tėčiu“, – kalbėjo pašnekovas, aiškiai žinantis, kokius vaikus norėtų užauginti. „Tegul nenuskamba banaliai, bet norėčiau, kad jie visų pirma būtų savimi, kad jie būtų drąsūs, kad niekada jokiose aplinkybėse nekrūpčiotų, kad eitų ir darytų, ką jie nori daryti be jokių įsikalbėtų baimių. Apsaugoti juos nuo kompleksų, kurie veda į klaikų ir patį šlykščiausią žmogaus bruožą – krūpčiojimą dėl visko. Aš kaip žurnalistas niekada nekrūpčioju, nekrūpčiosiu ir kaip šaulys ar tiesiog piešiantis žmogus. Darysiu drąsiai, ką noriu daryti. Labai noriu, kad ir mano vaikai niekada nekrūpčiotų“, – sako Rimas, turintis aiškią nuomonę apie gyvenimo prasmę. „Koks tu būtum žmogus, jei nedarytum to, kas tau patinka. Koks tu būtum profesionalas, jei eitum į kompromisus, kurie tariamai tave darytų saugesnį. Koks tu būtum prieš save, jei pradėtum krūpčioti ir galvotum, kaip čia padaryti, kad gyventum saugiai ir gražiai. Prisiminkime pirmuosius pokario partizanus, pirmuosius šaulius, ir mes suprantame, kad turime atsakymus, kurie yra paprasti. Mes neturime eiti į kompromisą su savimi“, – įsitikinęs Rimas.

Kodėl svarbu kalbėtis

Kalbas apie dvi ar daugiau Lietuvų, Rimas taip pat vadina krūpčiojimu.  „Blefas, kad yra daugiau, dvi, trys, Lietuvos. Yra viena Lietuva ir nustokime vieną kartą dėlioti visus kitus po kokybines lentynas. Visuomenė nėra homogeniška. Visais laikais buvo gerų ir blogų žmonių, drąsių ir krūpčiojančių. Turime vieni kitiems padėti. Demokratija tokia yra. Reikia argumentais įtikinti, kodėl tavo tiesa yra klaidinga, su kuria aš niekada nesutiksiu. Mes esame normali visuomenė, tad elkimės kaip normali visuomenė. Nustokime krūpčioti ir pradėkime kalbėtis. Dalindami Lietuvą mes užkertame kelius kalbėjimui. Baisiausia, kai žmonės nebesikalba. Reikia kalbėtis visuomenėje, bendruomenėje, šeimoje ir darbe“, – teigė žurnalistas, realiai suvokiantis tiek žurnalisto, tiek ir apskritai kiekvieno asmens galimybes ką nors pakeisti.  „Užtenka būti pakankamu visame kame gyvenime. Pakankamu profesionalu, vyru ir žmona,  tėvu ar mama. Savo darbu darome tai, ką darome, ir todėl pakankami“, –  kalbėjo jis, prisiminęs patikusio Istvan Szabó filmo „Taking sides“ („Apsisprendimas“) frazę: „Nereikia gelbėti pasaulio. Reikia tik pasirinkti pusę, kurioje tu esi“.

Neturi iliuzijų apie žmogų

Rimas sako, neturintis jokių iliuzijų apie žmogų, kaip taikią būtybę. Pasak jo, greičiausiai tada, sėdėdamas Buchenvalde ar Dachau (nacių koncentracijos stovyklos, – aut. past.), suprato, kad nereikia idealizuoti žmogaus. „Esame sau įsikalbėję, jog mes, žmonės, esame protingi, humaniški, empatiški. Bet nė velnio taip nėra. F. Fukujama (žinomas amerikiečių politologas, – aut. past.) kažkada yra sakęs, kad karų daugiau nebus, kad viską išspręs ekonomika, nes kariauti neprotinga, pražūtinga... Bet šiuo metu vyksta karas. Net didžiausi pasaulio protai suklysta. Negyvenkime iliuzijoje, esą žmogus taiki būtybė. Deja, žmogus didžiąja dalimi mažiau protinga būtybė nei mes įsivaizduojame“, – svarstė jis. Rimui svarbu paruošti vaikus skirtingiems scenarijams, kad jie būtų stiprūs, kad neištižtų grėsmės akivaizdoje, kad žinotų savo vertybes. „Deja, aš dėl jų negaliu pakeisti pasaulio, bet aš turiu pabandyti juos tam pasauliui paruošti“, – sako Rimas, kaip ir bet kuris mylintis tėvas besijaučiantis pažeidžiamas, nes labai bijo vaikų ligų arba šalia jų einančios bejėgystės. „Aš labai nemėgstu situacijos, kai nieko negaliu padaryti. Gal tokia natūra. Nekenčiu situacijų, kai neturiu jokio įrankio jos pakeisti. Kai negaliu padaryti to, ką reikėtų padaryti“, – sako jis.

Svarbu ne tikslas, o kompanija

Tiesa, yra sprendimai, kuriuos galima ir reikia padaryti, pavyzdžiui, pasirinkti tinkamus pakeleivius. Žurnalistas, daug keliaujantis motociklais, sako patyręs, kad didelėse kelionėse, dideliuose nuotykiuose, o didžiausias iš jų – gyvenimas, yra svarbu ne tikslas, o kompanija. „Ne tai, kur tu nuvažiuosi, o su kuo važiuosi. Ir nuo to priklauso daug dalykų. Esu patyręs ir beprotišką draugų atsidavimą, ir beprotiškai skaudžias išdavystes. Turint šiuos dalykus omenyje, aš ir kalbu apie savo vaikus, kad aš niekam negaliu paruošti, tik leisti jiems suprasti, kad gyvenimas nėra vaivorykštės ir keksiukai. Vaikai turi būti tam pasiruošę“, – sako keturių vaikų tėvas, žurnalistas, šaulys R. Bružas.

Rimo Bružo paroda „Ambicijos“ Jurbarko krašto muziejaus parodų ir koncertų salėje veiks iki lapkričio 21 dienos.