Pužiškių kaime – trys ūkiai po vienu stogu

Pužiškių kaime, netoli nedidelės Upės kranto, vienkiemyje įsikūrusi ūkininkų Zubrickų šeima po vienu stogu dideliame mūriniame name talpina net tris ūkius – Vitalės Zubrickienės, jos vyro Gedimino Zubricko ir sūnaus Manto su žmona Ilona. Visi šie ūkiai užsiima pienininkyste. Šį rudenį spalio mėnesio pabaigoje Vitalei Zubrickienei už pienininkystės ūkio vystymą šventės „Metų ūkis 2015“ metu Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas įteikė padėką. Apie šį apdovanojimą, ūkininkavimo pradžią, meilę žemei, šeimą ir kitus dalykus kalbamės su ponia Vitale.

Jaukiame name, kvepiančiame ką tik iškeptais obuolių pyragaičiais, po pietų sukiojasi ne tik ūkininkė Vitalė – vaikiškame vežimėlyje saldžiai miega vos dviejų mėnesių sulaukusi anūkėlė Rasa, antrame aukšte – kita anūkė dvimetė Guoda. Jas prižiūri  jaunoji ūkininkė Ilona. „Nėra ką daug pasakoti. Esam visiškai paprasta kaimiška šeima. 25-erių vyriausias sūnus Mantas su šeima pas mus gyvena. 18-metis sūnus Rytis ir 17-os Justė lanko Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnaziją. Mieste jie nuomojasi butą, tad į namus grįžta tik penktadienio popietę“, – apie gausią šeimą pasakoja Vitalė. Ji džiaugiasi, kad vyriausias sūnus su žmona ūkininkauja, seka tėvų pėdomis. Startavo kaip jaunasis ūkininkas ir įregistravo savo atskirą ūkį. Abu su žmona jie ketvirto kurso studentai, studijuoja A. Stulginskio universitete. Vitalės vyras Gintautas Zubrickas turi įregistravęs savo atskirą ūkį.  

Šie trys ūkiai, nors ir atskiri, dirba išvien. Grūdinių kultūrų čia neauginama, tik tiek, kiek, reikia ūkiui. Kaip pasakoja Vitalė, ūkininkauti jie su vyru pradėjo 1989 nuo 3 hektarų žemės, pamažu plėtėsi, pirko papildomai iš žmonių ir valstybės, dalį išsinuomavo. Dabar turi jau virš 80 nuosavos žemės, deklaruojamos apie 120 hektarų. Melžiamų karvių iš viso per tris ūkius 36, iš viso 70. Netinkamas veisti ir veršelius ūkininkai parduoda. Ūkininkauti, kaip pasakoja moteris, pradėjo senelio sodyboje, kurią paveldėjo. „Mūsų abiejų su vyru tėvai miestiečiai – aš iš Tauragės, vyras iš Jurbarko. Mudu vieninteliai iš šeimos ūkininkai. Sunkių darbų ūkyje nebėra. Kai pradėjom, neturėjom nieko. Su grėbliais laukuose šieną vartydavom. Kai grėbiamąją nusipirkom, tai tikra Amerika buvo. Anksčiau visą vasarą ruošdavom šieną žiemai. O dabar tik vandenį reikia paduoti gyvuliams, o visa kita padaro technika. Šiemet vandenį reikėjo pataupyti, šuliniai nuo sausros nuseko, o šiaip visko užtenka“, – pasakoja Pužiškių kaimo ūkininkė.

1992 metais ji baigė Veterinarijos akademiją. Iš pradžių kaime turėjo savo veterinarijos įmonę. Čia buvo tarybinio ūkio teritorija, ją ir aptarnavo. „Žmonės daug laikė gyvulių. Dabar kaime nieko neliko. Nebelaiko beveik niekas gyvulių, tik vienas kitas. Man daug gražiau, kai gyvuliukai ganosi, tada laukai atrodo gyvi. Gal todėl ir ėmėmės pienininkystės, o ne grūdinių kultūrų. Be karvių dar turim kelias kiaules savo poreikiams, bet paukščių nelaikom, nes gyvenam be tvorų, o šie labai priteršia aplinką. Kaimynų neturim – viename gale nebegyvena nė vienas, kitame dar yra kelios sodybos. Kaimo bendruomenės nėra. Artimiausia bendruomenė Varlaukyje kol buvo mokykla, buvo stipri, kai nebėra mokyklos ir bendruomenė silpsta. Bet pas mus pačius namuose didelė bendruomenė, kai visi suvažiuoja, net aštuoni žmonės, tad pernelyg nepasigendame“, – juokauja ūkininkė Vitalė.

 Ūkyje samdomų darbuotojų jie neturi. Karves pasimelžia patys, tiksliau – tai padaro pieno melžimo aparatai. Darbo diena ūkyje prasideda 6 valandą ryto. Keliasi visi – ir į darbą. 10 ryto, po 4 valandų darbo, rytinė pamaina baigiasi. Tiek pat laiko praleidžia ir vakare. O tarpas tarp šių darbų, kaip pasakoja Vitalė, laisvas. „Vyrai daugiau prie ūkio triūsia. O mums, moterims, pietūs, sausainiai, pyragai, obuolienės. Taip ir sukamės. Dabar su anūkėlėmis yra ką veikti. Mažoji labai rami, kur paliksi, ten ir rasi. Na, o didesnioji jau pati savo tvarką įvedinėja, tik spėk paskui ją lėkti. Bet labai smagu, kai visi krūvoje esam. Mano manymu, taip ir turėtų būti – kartu gyvenant daug lengviau. Mes vaikams padedam anūkes auginti, jie mums senatvėje padės. Niekaip nesuprantu, kaip galima savo tėvus į globos namus išvežti. Skirtingų kartų žmonės turi kartu gyventi, vieni iš kitų mokytis“, – įsitikinusi moteris.

Ji pasakoja, kad dabar darbas ūkyje yra visiškai nesunkus. Kai vaikai augo, buvo žymiai sudėtingiau, daug daugiau sunkaus fizinio darbo, o dabar viskas automatizuota. Samdomų darbuotojų jie neturi. Pasakoja, kad buvo laikas, kai kokius dvejus metus samdė porą darbininkų, bet naudos iš to buvo mažai. Būdavo, kad susiplanuoja dienos darbus ir laukia tų samdinių valandą, dvi, tris. O šie sugalvoja, kad tą dieną dirbti nenori. „Kaime darbininkų nėra. Arba seneliai, arba drebančiomis rankomis nuo girtavimo. Bet ir tie nenori dirbti, tik pašalpas gauti. Ką samdysi – ar drebantį, ar močiutę 80 metų. Darbo žmonės nenori, tik pašalpų. Ar nors vienas iš darbo biržos nori dirbti? Ne. Gali siūlyti jiems pinigus, bet vis tiek neis. Dirbti dabar atprato net ir tie, kutie dirbo, kai pradėjo gauti išmokas už tai, kad nedirba. Kiekvienas, norintis dirbti ir užsidirbti, ras ką Lietuvoje veikti, tik klausimas, ar nori. Kiek vaikšto žmonių, kuriems nereikia niekuo rūpintis“, – apgailestauja dėl žmonių požiūrio į darbą Vitalė.

Ji pasakoja, jog mažos pieno supirkimo kainos labai paveikė ūkį. „Dabar daug sunkiau. Anksčiau su penkiolika ar septyniolika karvių uždirbdavome tiek, kiek dabar su 36. Buvo daug laisviau – ir tvartą pasistatėm, ir žemės nusipirkom. Jau antri metai, kai tokia sunki padėtis. Valdžia tik sako, kad viskas dėl krizės ar Rusijos maisto produktų embargo.  Jei valdžia norėtų, viską padarytų ir didieji pieno perdirbimo koncernai nediktuotų savo sąlygų. Jei kiekvienas dirbtų savo darbą, ką jis išmano, būtų tvarka, o dabar kas nori, tas vadovauja.  Valdininkai atsakomybės už nieką neprisiima. Dauguma iš jų kaip su baltais bilietais – nepakaltinami, gauna ne uždirbtas algas, o padidintas iki begalybės pašalpas.  Laikas keistis kartoms valdžioje ir paleisti tas savo seniai nuzulintas kėdes, – įsitikinusi moteris. – Kas būtų, jei dirbčiau ką noriu ir kada noriu? Gyvulys nesuprastų. Valdžios viršūnės nelabai žino, kuo gyvena kaimiečiai, net nežino, kiek yra smulkių ūkių“.     

Apie veterinarės profesiją ūkininkė pasakoja, kad ši jai patikusi. Sako, kad prieš 20 metų žmonės buvo įpratę kviesti veterinarą , bet ilgainiui pradėjo skaičiuoti, kad nelabai apsimoka. Ji pati, gerai išmananti gyvulių ligas, veterinarijos gydytoją kviečia tik sėklinimui, nes reikia turėti pažymėjimą. O šiaip visas ligas pati išmano. Kai 1992 baigė akademiją, dar visi buvo papratę kviesti daktarą, paskui pradėjo skaičiuoti, kad neapsimoka, mažesnes problemas išsisprendžia patys. Pasakoja, jog į veterinarijos akademiją stojo, nes daug draugų rinkosi žemės ūkio akademiją, o ji negavo siuntimo, tad pasirinko šią mokymosi įstaigą. „Neblogas buvo darbas, bet apskaičiavom, kad neapsimoka ir šeimai jau nuostolis nuo mano darbo. Žmonės buvo nemokūs, kartais sumokėdavo vos ne po metų. Nepastovios pajamos, tad supratau, kad pradėjau skriausti namus“, – prisimena moteris.

Zubrickai pieną parduoda kooperatyvui „Pieno jūra“, esančiame Šilalės rajone. „Supirkimo kaina tokia pati kaip ir pieninėse. Daugiau nemoka. Visame pasaulyje kooperatyvai pasitvirtina, o  pas mus ne. Kreipiausi į Marijampolės pieninę, pasakė, kad gausiu tiek pat. Ar tai ne kartelinis susitarimas?“, – retoriškai klausia ūkininkė. Ji pasakoja, kad pašarą žiemai ruošia patys. Apgailestauja, kad įstatymai tokie, jog negali atnaujinti senų pievų. Jos nuomone, šiemetinė sausra žemės ūkiui labai nepakenkė. „Žmonės be reikalo mėgsta dejuoti. Vasara nebuvo bloga – ir grūdai, ir bulvės žmonėms užaugo. Senelis sakydavo, kad mėnuo sausros nepadaro tiek nuostolių, kiek savaitė lietaus. Visą derlių žmonės nusiėmė, viską susitvarkė. Visi pripratę dejuoti, o kokia prasmė – geriau dirbti, kažką daryti. Žmonės pamiršo, kas yra darbas, o dejuoti, ne“, – juokauja moteris.

Vitalė Zubrickienė – aktyvi ūkininkų sąjungos narė. Mėgsta visur dalyvauti. Ir Jurbarko rajono ūkininkų sąjungos valdybai priklauso. Šeima tam neprieštarauja ir sąlygos tam yra. Apie neseniai gautą padėką sako, jog smagu, kai įvertina, bet net tokių minčių neturėjo, kad ją gaus. Dalyvauja, kad įdomu, reikalinga. „Kalbinu ir kitus visur dalyvauti, bet jiems neįdomu. O ir akiratį prapleti. Nemokėčiau gyventi užsidarius, niekur neišeidama. Visuomeninė veikla man labai patinka. Ūkininkų sąjunga daug ką padaro, tik nesiafišuoja. Ir renkasi kiekvieną mėnesį, ir daug ką sprendžia, aptaria. Tikrai labai reikalinga organizacija. Nekuria popierių, o dirba realius darbus, ne taip kaip visokios asociacijos ir kitokios įstaigos. Į streiką Briuselyje važiuoja studentai, bet nė vieno ūkininko neima. Mitingai ir streikai irgi su studentais, nes taip lengviausia – niekas neprieštarauja ir problemų nekyla. Ir ką mes norim apgauti? Biurokratinis aparatas išpūstas, o turėtų klausytis, ką sako ūkininkai. Tik jiems nereikia mūsų balsų“, –apgailestauja ūkininkė.

Ponia Vitalė sako, kad trijų ūkininkų šeima ateityje gali ir prasiplėsti, mat gimnazistas Rytis taip pat domisi šia veikla, bet tiksliai dar nežino, ką rinksis baigęs moksus. Moteris pasakoja, jog abu gimnazistai –ir Rytis, ir Justė – yra daugiau „tiksliukai“, ne menininkai: „Realistai esam visi. Ūkį ne mes su vyru, o kartu su vaikais išplėtėm.“

„Aplinkui labai daug tokių ūkių kaip mūsų daug, kur laiko 20 karvių ir nesamdo darbininkų. Mes ne išskirtiniai. Kodėl išskyrė mane? Gal, kad visur dalyvauju, konferencijose, suvažiavimuose, streikuose, mitinguose, o ūkininkų, tokių kaip aš, yra. Kai rinko metų ūkį, net pikta buvo, kad vis tuo pačius, metai iš metų, o juk yra labai daug tokių, kodėl jie nematomi, aš neįsivaizduoju. Žmonių, dirbančių žemę, yra tikrai daug“, – pasakoja Vitalė Zubrickienė.

 Ji turi ir savo  nuomonę apie paramą, skirtą žemės ūkiui:  „Kai gauni pinigų, prasideda nuolatiniai tikrinimai. Turi eiti galvą nunarinęs, kai paramą pasiimi. Žymiai laisviau, jei gali pragyventi iš savo pinigų.“ Jos nuomone, pragyventi iš ūkio įmanoma, nors dabar ir sunkiau dėl žemų pieno supirkimo kainų. Produkciją perdirbti vietoje reikėtų didelių investicijų ir neaišku, kada tai atsipirktų.

Apie laisvalaikį pasakoja, kad kaip ir dauguma moterų – mezga, skaito, siuvinėja, tačiau nieko labai ypatingo. Žiemą anūkus prižiūri, kai sūnus su marčia vyksta mokytis. Ir šiaip visur juos išleidžia. Savo gyvenimu, darbu ir šeima Rutkiškių kaimo ūkininkė Vitalė Zubrickienė yra labai patenkinta. Sako, kad nei jai, nei jos artimiesiems nieko netrūksta. O šeimyninės laimės receptas, pasak jos, tai žiūrėjimas viena kryptimi. „Kai dirbi, nėra kada pyktis. Laimę juk kiekvienas suprantame savaip“.