Protėvių žemę pamilo ieškodamas savo šaknų

Kasdien vaikščioti ta pačia žeme, kuria vaikščiojo tėvai, seneliai, proseneliai, įleisti šaknis vienoje vietoje – rodos, kas čia tokio? Kad gyventi savo protėvių žemėje yra laimė, tiesiog privilegija, iš tiesų supranti tik tada, kai sutinki žmones, užaugusius visai kitur ir tolimoje šalyje ieškančius savo giminės šaknų.

Tokios mintys kilo sutikus specialiai iš Jungtinių Amerikos Valstijų į Lietuvą atskridusį Aleksandrą Phibbsą, kurio giminės istorijos paieškų žemėlapyje ryškiai pažymėti Jurbarkas ir Smalininkai. Jurbarke, nors trumpai, keletą metų su žmona Elvyra gyveno jo prosenelis Jokūbas Gensas, mokytojavęs tuometinėje Jurbarko žydų gimnazijoje. O Smalininkuose gimė jų dukra Ada – mylima Aleksandro močiutė, jau sulaukusi 98-erių ir puikiai šnekanti lietuviškai, nors toli nuo mylimos Lietuvos gyvena beveik 80 metų.

Laiptai, kuriais kopė prosenelis

Už šią pažintį norisi padėkoti gidei Nijolei Paulikienei – būtent ji šių eilučių autorę pakvietė į susitikimą su Aleksandru. Pasirodo, su Nijole dar sausio pabaigoje telefonu susisiekė vertėjas Jonas Morkus, kurio tėvas, Pranas Morkus, dirbo laikraštyje „Šiaurės Atėnai“ ir 1991 bei 1999 metais rašė apie Aleksandro prosenelį Jokūbą Gensą. Nijolė jau priprato prie tokių skambučių, nes su ja neretai susisiekia ir informacijos apie artimuosius ieško šio krašto žydų palikuonys iš įvairiausių šalies vietų ir užsienio. Vertėjo dėka su Nijole susisiekė ir Aleksandras, sudarinėjantis giminės genealoginį medį ir renkantis informaciją apie savo prosenelį Jokūbą.

Kovo pabaigoje Aleksandras atvyko į Jurbarką su drauge lietuvaite Deimante ir bibliotekos skaitykloje susitiko su Nijole. Vyrui buvo įdomi ne tik jo šeimos, bet ir Jurbarko bei Smalininkų istorija. Tąkart visi kartu pasivaikščiojome po bibliotekos parką, kadaise vadintą Tel Avivo vardu, o didžiausią įspūdį Aleksandrui paliko Vilniaus gatvėje netoli bibliotekos tebestovintis medinis pastatas, kuriame tarpukariu veikė Jurbarko žydų gimnazija. Joje 1925–1927 m. prosenelis Jokūbas mokė Jurbarko žydų vaikus lietuvių kalbos. Aleksandras buvo ypatingai sujaudintas, galėdamas užeiti į vidų ir užlipti mediniais laiptais, kuriais kažkada vaikščiojo jo prosenelis – jie nuo anų laikų taip ir liko nepakitę.

Daugiau apie Aleksandrą, jo prosenelę Elvyrą, močiutę Adą, prieš 98-erius metus gimusią Smalininkuose, daugiau nei prieš 80 metų palikusią Lietuvą ir iki šiol puikiai kalbančią lietuviškai, apie nevienareikšmiškai vertinamą  prosenelį Jokūbą skaitykite balandžio 4 dienos laikraštyje „Mūsų laikas“.