Priklausomybė, matuojama... žingsniais

Prisipažinsiu, kad asmenį su tokia priklausomybe kalbinau pirmą kartą. „Man vaikščiojimas kaip kitiems alkoholizmas. Priklausomybė. Negaliu neiti“, – santūriai juokauja Algis Jucius, be jokių išeiginių, kaip pats sako, vaikštantis po kelis kartus per dieną nuo 2019-ųjų.

Algis kasdien nužingsniuoja apie 30–40 tūkst. žingsnių. Kasdien tuo pačiu maršrutu, su kuprine ant pečių, vandens buteliuku ir telefonu kišenėje jis eina palei Nemuną, pėsčiųjų ir dviračių taku link Molynės. Dažniausiai iki senojo akmenimis grįsto kelio ir vėl atgal. Apie pusantros valandos, 5–6 km/h greičiu. Eina nesustodamas, nebent trumpam stabteli nufotografuoti gražius debesis ar nufilmuoti bėgantį zuikį. Algis eina ne tik dėl geros savijautos, gryno oro, nuostabių gamtos vaizdų, pypaujančių paukščiukų, bet ir skaičiuoja žingsnius, nes dalyvauja ėjimo iššūkiuose.

Eina už Jurbarką

Algį suradome dėl WALK15 programėlės, kurią išmaniuosiuose telefonuose naudoja ėjimo entuziastai – prisijungęs prie Miestų iššūkio vyras eina už Jurbarką. Tarp daugiau nei 400 užsiregistravusiųjų eiti už Jurbarką Algis yra pirmoje vietoje – kai kalbinome, buvo nuėjęs beveik 1,4 mln. žingsnių, kai kiti du artimiausi du ėjikai tik artėjo prie milijono. Pasirodo, tiek žingsnių jis suvaikščiojo per mėnesį. „Tai kad kasdien einu. Ir po kelis kartus per dieną. Būna, kad ryte, po pietų ir vakare“, – paprastai paaiškina. Ir tąkart, kai kalbėjomės redakcijoje, lietingą, apniukusį spalio penktadienio rytą, apie 10.30 val., jis jau buvo nužingsniavęs per 17 tūkst. žingsnių – apie 13–14 km. Paklausas, ar negąsdina lietus, vyras šypsosi, kad nėra blogo oro, tik netinkama apranga.

Beje, ir darbe jis nesėdi. Vyras dirba apsaugos darbuotoju vienoje iš Jurbarko parduotuvių, tad ir ten per dieną apie 15 tūkst. žingsnių suvaikšto, o pardavėjos, sako, per dieną parduotuvėje, tarp lentynų ir sandėlio sukdamosi, apie 20 tūkst. žingsnių įveikia.

Dalyvauja ir daugiau iššūkių

Nors Miestų iššūkyje eina už Jurbarką, pats Algis sako savęs jurbarkiečiu nelaikantis, mat yra kilęs iš Kelmės rajono kaimo labai romantišku pavadinimu – Žibuoklių. Tiesa, Jurbarke jis gyvena jau 21-erius metus – nuo tada, kai atsikėlė dirbti į Jurbarko rajono policijos komisariatą. Iki tol dirbo viešojo saugumo tarnyboje. Išėjęs į pensiją (pareigūnų), įsidarbino apsaugos darbuotoju. Beje, eina jis ne tik už Jurbarką. Prisiregistravęs toje pačioje programėlėje dalyvauja dar keliuose iššūkiuose – ėjo už Lietuvos šaulius, dar eina už viešojo saugumo tarnybą, nes joje dirbęs, ir už Šilalės rajono bendruomenę – to paprašė viena pažįstama šaulė. Pernai Algis ėjo už Lietuvos policiją ir buvo pirmas. Dar yra dalyvavęs ėjimo iššūkyje NATO20, skirtame Baltijos valstybių prisijungimui prie NATO, kituose iššūkiuose.

Eina ir tingėdamas

Algis sako einantis kasdien – žiemą, vasarą, savaitgaliais. Parodo vieną iš nedaugelio asmenukių savo telefone, kur nusifotografavęs prie Nemuno žiemą, kai buvo kone 20 laipsnių šalčio. Šypsosi, kad išeiginių nėra. Negi nebuvo taip, kad patingėtų ir neitų, klausiu. „Būna, kad atsibundu ir galvoju: tingiu, gal neisiu. Bet atsikeli, apsirengi ir išeini. Ir eini tingėdamas. Paskui prasijudini ir gerai“, – šypsosi vyras. Tai kaip jaustųsi, jei nors dieną neitų, pasidarė įdomu. „Atsakymo neturiu, nes nežinau. Taip dar nebuvo“, – paprastai atsako Algis, kurį galėtų pristabdyti tik rimta liga. Taip buvo nutikę tik du kartus per pastaruosius 6 metus. Praėjusių metų gruodį paguldė gripas – penkias dienas prasirgo, bet ilgiau neištvėrė ir, vos pagerėjus, vis tiek ėjo. O prieš penketą metų iš ritmo išmušė apendicitas. Prisimena, buvo sekmadienis – iš ryto vaikščiojo, popiet spėjo dviračiu pasivažinėti, tiesa, jautė, kad šoną skauda, bet nekreipė dėmesio. Tik vakare taip blogai pasijuto, kad teko į ligoninės priimamąjį važiuoti, o anksti rytą apendicitą išoperavo. Ligoninėje tris nakties praleido, bet ir ten spėjo nemažai žingsnių padaryti. Šypsosi prisiminęs, kad chirurgui siūlus išėmus ir pasakius, kad dabar jau gali vaikščioti, Algis jį nustebino prisipažinęs, kad jau seniai vaikšto.

Vaikščioti pradėjo sugedus automobiliui

Vyras prisimena, kada ir kokiomis aplinkybėmis jis šia priklausomybe „susirgo“. Tai nutiko 2019 metais, kai sugedo jo automobilis, todėl nebuvo kitos išeities, tik vaikščioti. O pradėjus taip patiko, kad iki šiol negali sustoti. Tiesa, automobiliu irgi važiuoja – jei reikia tolimus atstumus įveikti. O kaip gyveno, kai nevaikščiojo, klausiu. „Dviračiu važinėjau“, – rimtai sako Algis, užtikrinęs, kad jam visada reikėjo judėti. Beje, dviratį jis mėgsta ir dabar – bent vieną išeiginę dieną dviračiu kilometrus skaičiuoja. Paaiškėja, kad sportas jam buvo svarbus nuo vaikystės – Algis lankė sunkiosios atletikos treniruotes, po pamokų žaisdavo tinklinį, krepšinį. Net bandė įstoti į tuometinį Lietuvos kūno kultūros institutą, tiesa, nepavyko.

Be ėjimo savo gyvenimo jis dabar neįsivaizduoja. O ką jam sako artimieji? „Liepia rytais ilgiau pamiegoti“, – be šypsenos, rimtai, atsako Algis. Bendradarbiai žino, kad jis vaikšto, dviračiu važinėja, tačiau, kad tiek daug ir taip dažnai, greičiausiai neįtaria. Algis paskaičiavo, kad nuo tada, kai parsisiuntė WALK15 programėlę, jau yra suvaikščiojęs 50 mln. žingsnių. O šiaip – gerokai daugiau, nes vaikščiojo ir kol programėlės neturėjo.

Kas per daug – nesveika

Algis tikina, kad eis tol, kol sveikata leis. Tiesa, gal kitais metais jau bus mažiau iššūkių, tai užteks kasdien 15–20 tūkst. žingsnių suvaikščioti. Nes yra buvę, kad įvairiuose iššūkiuose dalyvaudamas yra per dieną ir apie 80 tūkst. žingsnių nuėjęs. Bet, sako, tada jau blogai buvo – kojų raumenis skaudėjo, o be to, niekam kitam laiko nebeužteko. „Gaudavosi taip, kad pareini ir vėl išeini“, – pasakoja jis. Algiui norisi turėti laiko ir su meškere Nemune pažvejoti ar miške pagrybauti. Beje, grybaudamas jis irgi žingsnius renka.

Paklaustas, kaip kitus paskatinti vaikščioti, Algis sako, kad labai sunku prikalbinti. Ne kartą yra pažįstamus kvietęs, bet jie taip ir neišsiruošia, tad dažniausiai vienam tenka palei Nemuną žingsniuoti. „Ką aš galiu jiems patarti? Tinginiai jie yra. Daugiau nieko“, – sako vyras, siūlydamas tiesiog netingėti, bent jau į parduotuvę ne automobiliu važiuoti, o pėsčiomis nueiti. Tiek gali užtekti, kad vaikščiojimo „liga“ ir jūs „susirgtumėte“.