Premjeriniame spektaklyje, šalia geriausių Lietuvos aktorių, ir jurbarkiečio pavardė

Viename spektaklyje šalia geriausių Lietuvos aktorių, tokių kaip Nelė Savičenko, Arūnas Sakalauskas, Saulius Balandis – ir smalininkiečio studento Arno Ašmono pavardė. Balandžio 29-ąją dieną Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – Gintaro Varno spektaklio „Oidipo mitas“ premjera, kuriame A.Ašmonas vaidins Menoikėją/ Haimoną. A.Ašmonas – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos trečio kurso studentas.

Spektaklis pastatytas pagal Sofoklio („Oidipas karalius“ ir „Antigonė“, iš senosios graikų kalbos išvertė Antanas Dambrauskas), Euripido („Foinikietės“, iš senosios graikų kalbos išvertė Mindaugas Strockis), Aischilo („Septynetas prieš Tėbus“, iš senosios graikų kalbos išvertė Ričardas Mironas) tragedijas ir Johno von Düffelio dramą „Oidipo miestas“ (iš vokiečių kalbos išvertė Mindaugas Strockis).

Lietuvos nacionalinio dramos teatro puslapyje premjerinis spektaklis pristatomas taip: Labdakidų šeimos – Tėbų karaliaus Labdako palikuonių – prakeikimas yra vienas svarbiausių antikinių Graikijos mitų, taip pat ir dalis teatro ištakų. „Oidipo mitas“atskleidžia karaliaus Oidipo, jo besivaržančių sūnų Eteoklio ir Polineiko, dukterų Antigonės ir Ismenės šeimos sagą. Šioje valdovų šeimos istorijoje vaizduojamos jų nesėkmės, ydos, žlugimas, čia smurtas gimdo smurtą, galia kelia pavydą, o baimė maitina baimę. Netgi Kreontas, gudrus politikas-patarėjas, visą laiką buvęs „antru-trečiu“, o galiausiai sėdęs į sostą, padaro tragišką klaidą ir sulaukia atpildo – netenka artimiausių žmonių bei sunaikina miestą, kurį turėjo apsaugoti.

Režisierius Gintaras Varnas: „Dievinu klasiką, ypač Antiką, Shakespeare’ą, Calderóną. Pjesėje „Oidipo mitas“ sujungtos visos trys Oidipo mito dalys, nors ir rašytos skirtingų autorių. Atsisakyta chorų, kai kurios ilgesnės vietos patrumpintos, ir štai – visa kelių kartų tragedijų grandinė. Juk šiandien niekas (išskyrus filologus ir teatro meną studijuojančius žmones) viso mito nežino. O vertėtų. Senieji graikų tragikai buvo genialūs tuo, kad teatre nenusipigino iki kasdienių buitinių dalykų. Teatre jie siekė atverti ESMES – žmogaus ir pasaulio, tiksliau, jo vietos pasaulyje. Manau, kad tai jiems patiems buvo mįslė, todėl ir dabar daugelis tragedijų „tamsios“, neaiškios, įvairiopai interpretuojamos ir aiškinamos. Tai minties teatras, kuris kėlė klausimus žiūrovams, vertė juos ne tik atjausti, bet ir mąstyti. Gal todėl kai kas to meto graikų teatrą vadina „aukštąja graikų visuomenės mokykla“. Juk Oidipo mitas kelia daugiau klausimų, nei duoda atsakymų. Kas yra žmogaus lemtis? Kodėl vaikai turi atsakyti už tėvų klaidas / nuodėmes / nusikaltimus? Kas yra prakeiksmas? Kas – pranašystė? Ar gali savo poelgiais nutraukti blogą giminės karmą? Žmogus – didis ar menkas? O dievai? Kodėl jie tokie abejingi žmogui ir jo naikinimo instinktui?“

Plačiau - "Mūsų laikas" laikraštyje.