Politinių kalinių dukters Agotos Vaitkūnienės istorija: „Ėjom kaip tie vilkų vaikai“

 „Mūsų laike“ jau rašėme apie 34-ąjį kartą vykusį Lietuvos politinių kalinių, tremtinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydį „Su Lietuva širdy“ Ariogaloje, kuriame dalyvavo gausus būrys jurbarkiečių, o šiandien papasakosime apie sudėtingą ir dramatišką vienos iš šio sambūrio nuolatinių dalyvių, politinių kalinių dukters Agotos Vaitkūnienės bei jos sesers ir brolių gyvenimo pradžią. Išdraskyta šeima, mažamečių vaikų klajonės tarp svetimų žmonių primena, koks sunkus buvo ne tik Sibiran išvežtų pokario tremtinių ir politinių kalinių, bet ir Lietuvoje likusių jų vaikų gyvenimas ir likimai.

Netoli Jurbarko esančiame Molynės kaime ant vaizdingo Nemuno kranto įsikūrusioje sūnaus sodyboje Agota dabar leidžia ramias ir laimingas dienas. Atskirame namelyje gyvenanti moteris artėjant devyniasdešimtmečiui džiaugiasi, kad dar gali savimi pasirūpinti pati. „Atsikeliu rytą, išgeriu vaistus, ir einu“, – sako ji, pasakodama, kad dar ir valgyti pati išsiverdanti, ir daržovių lysves bei gėlynus apeinanti. Tiesa, sūnus ir marti dėl to priekaištaujantys, sako, „kas tave verčia?“, bet Agota kitaip negali. „Man tai į kraują įaugę“, – šypsosi ji.

Sakė neverkti, nes tėvelis pareis

„Praeities verk neverkęs, neišverksi, nė pasakot neverta“, – pastebi Agota, draugų ir pažįstamų meiliai vadinama Agute, bet paprašyta vis dėlto ima pasakoti. Jų šeima tuomet gyveno Kuodiškių kaime netoli Zapyškio. Tėvas buvo girininko pavaduotojas, o 1944 metais miške jau buvo partizanų. „Atėjo stribai iš Kačerginės, visas pulkas, gal kokia trisdešimt ir klausia: „Pasakyk, kur tavo vyrai“, – prisimena Agota. „Ieškokim. Visi ieškokim, – atsakęs tėvas. – Aš tai jų nematau“. Valdžios atstovų toks atsakymas netenkino. Paklausė užsispyrusio girininko apie tai dėl keletą kartų, ir vieną ankstų rytą atvyko į namus. „Renkis, Antanėli“, – pasakęs pažįstamas stribas tėvui ir jį išsivedė. „Mes visi verkt, šaukt“, – prisimena Agota. Visi – tai keturi pametinukai vaikai, nuo šešerių iki dešimties metų. Jai pačiai tuomet buvo septyneri. „Neverkit, pareis tėvelis“, – tąkart paguodė tas pats stribas, tačiau grįžo tėvas negreitai: penkerius metus išbuvo kalėjime ir dar penkerius metus pabėgęs iš tremties slapstėsi Lietuvoje.

^{Krušinskų vaikai Stanislovas, Klemensas, Agota ir Adelė maždaug tuo laiku, kai likę be tėvų turėjo eiti per žmones. Nuotraukoje su promočiute.}

Galvojo, kad čia viskas laikinai

O mamą stribai vis kvietė į Kačerginę tardyti. „Skundikų buvo“, – sako Agota, nes vyrai iš miško pas juos tikrai užeidavo, kaip ir pas kitus tais laikais. Tiesa, keista, kad Kečerginės stribų viršininkas, rusas, mamai pradėjus prašytis bent porai valandų nueiti pažiūrėti mažamečių vaikų ir gyvulių, tyliai patarė bėgti. Gal dėl to jis taip pasielgė, spėja Agota, kad mama buvusi labai graži, ir rodo ant sienos kabančią gerokai retušuotą ir pagražintą mamos portretinę nuotrauką, kurią ši parsivežusi iš kalėjimo. „Bet akys liūdnos, viską išduoda“, – pastebi Agota. Istoriją apie rusą vaikai sužinojo tik gerokai vėliau, po daugelio metų. O tąkart namo parbėgusi mama savo mažus vaikus išsiuntinėjo kur kurį: „Tu, Agute, čia pas Milčių nueik, Adeliuke – čia...“ Stasiuką, metais vyresnį, su savimi pasiėmė ir dingo... „Galvojo, kad čia viskas laikinai. Visi taip mislijo“, – pastebi Agota, kuriai nuo tada ir prasidėjo klajoklės gyvenimas, o motiną tepamatė tik po daugelio metų. „Ėjom kaip tie vilkų vaikai“, – prisimena Agota.

Mama, pasirodo, tuomet išėjo į mišką ar prisijungė prie Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanų. Okupantai ją suėmė tik po ketverių metų. Buvo nuteista dvidešimčiai metų, kalėjime praleido dešimt. „Mama buvo Konstancija Krušinskienė, tačiau turėjo ir kitą pasą, miško, Antosėlė Belkauskaitė“, – prisimena Agota. „Kaune jai tą pasą padarė, nuotrauką įlipdė. Oi kaip sunku buvo – vieni padeda, kiti skundžia“, – ašarą nubraukia moteris.

^{Šį retušuotą portretą Agotos mama Konstancija parsivežė iš kalėjimo.}

Brolis Stasiukas, tuomet išėjęs kartu su mama, atsidūrė Karčrūdėje. „O jau gražus išaugo“, – prisimena Agota, brolį pamačiusi tik po daugelio metų.

Nei į mokyklą galėjo leisti, nei daktarui parodyti

Kaimynai, sužinoję apie dingusią motiną, išsigando – visi visko tais laikais bijojo, tad pas juos užsukusius vaikus tik pernakvindavo, palaikydavo dieną kitą ir paprašydavo išeiti. „Nei į mokyklą galėjo leisti, nei daktarui parodyti“, – pasakojo Agota, kuriai, aštuonerių ar devynerių metų, kai dirbo pas vienus žmones, įkando gyvatė. „Atsimenu, daržą ravėjau ir įkando gyvatė. Ištino visa ranka. Tai paskui vežė pas kažkokį senuką. Tas duoną suko, suko, meldės, meldės, dėjo šalpusnio lapus. Ir praėjo“, – prisiminė moteris.

Jauniausias brolis, Klemensas, prisimena Agota, būdamas gal devynerių, pas kaimyną ganė karves. Karvės įėjo į daržą ir ėmė ėsti kopūstus. Mažutis piemenukas nesugebėjo suvaldyti gyvulių, tai šeimininkas jį labai smarkiai sumušė botagu. Matyt, pats išsigandęs to, ką padarė, atvedė piemenį prie jo močiutės namų iš liepė ten eiti. Klemenso plaukai tąkart nuo juose knibždančių utėlių net styrojo, gyvių buvo pilna ir drabužiuose. „Nastaze, kurk pečių“, – sušuko močiutė kartu gyvenusiai merginai, mat norėjo sudeginti nukirptus plaukus ir anūko drabužius. Tuo tarpu mažasis Klemensas labai išsigando, kad jį patį į tą pečių įkiš ir sudegins. Šeimoje, šis pasakojimas ilgai buvo prisimenamas kaip anekdotas. „Sunkiausiai gyveno, nes jauniausias buvo“, – braukia ašarą Agota.

^{Tėvas Antanas Krušinskas su sūnumi, abu miškininkai.}

Šeima susitiko po dvylikos metų

Agotai pasisekė – klajodama iš vietos į vietą ji atsidūrė Obelynėje pas profesorių Tadą Ivanauską, kur praleido gal ketverius metus. Žinoma, ten taip pat teko sunkiai dirbti, tačiau Obelynėje, sako, labai pamilusi gėles, kurias paskui ir augino visą gyvenimą. „Labai esu jam dėkinga už tą meilę gėlėms. Kur gyvenau, visur gėlės žydėjo. Ir dabar su tom gėlėm duoduosi ir duoduosi per dienas“, – šypsosi ji.

Agota prisimena, kad klajodama tarp svetimų ji labai ilgėjosi motinos. „Vis verkiau ir verkiau mamos, o tėvelis tai lyg ir ne toks svarbus buvo“, – sako moteris. Tačiau visus išsibarsčiusius vaikus vėl kartu surinko būtent į Lietuvą iš tremties parbėgęs tėvelis. „Ieškojo, ieškojo, kol mus surado visus“, – prisimena Agota. Tėvas grįžęs ilgą laiką gyveno nelegaliai, negalėjo dirbti pagal specialybę, tad tekdavo dirbti visokius sunkius atsitiktinius darbus. „Eidavo kelmus skaldyti į durpyną ir mus kartu imdavo, – pasakojo Agota. – Tėvelis kelmus skaldė, o mes nešėm, krovėm. Ir dar pusę algos turėjom atiduoti durpyno viršininkui, kad į darbą priėmė“. Laimė, kad niekas neįskundė. Slapstytis tėvui teko iki 1954 metų. Tik tais metais atvažiavo Kačerginės girininkas pakviesti į darbą.

Visa šeima draugėn susirinko gal po dvylikos metų, prisimena Agota, kai grįžo mama. Vyriausioji sesuo Adelė tuomet jau buvo ištekėjusi, augino dvi mergaites.

Aktyvi visuomenininkė

Abu broliai, Stasys ir Klemensas, tapo miškininkais kaip tėvas. Pačiai Agotai mokslo daug neteko ragauti – nebuvo kada, juk teko auginti vaikus, užsidirbti duonai, kurti gyvenimą. „Jei mane būtų pramokę kas nors, gal šiandien būčiau labai mandra“, – šypsosi ji. Ligoninėje dirbo virėja, siuvykloje, durpių kokybės inspekcijoje. Juokiasi, kad gebėjimas skaniai virti valgyti matyt slypi jos prigimtyje. „Agota dirba, na tai valgysim skaniai“, – kalbėdavo visi“, – pusiau juokais, bet su pasididžiavimu prisimena moteris. Apie dvidešimt metų gyveno Palangoje. Sako buvusi be galo aktyvi, labai mėgusi dalyvauti visuomeninėje veikloje, už ką yra gavusi daugybę padėkų. Štai ir į Jurbarko rajoną pas sūnų išvykstant iš Palangos tremtinių gavo gražią padėką, kurioje išvardinta daugybė nuopelnų. „Mūsų atmintyje išliksi nepaprasto kuklumo, pareigingumo, darbštumo pavyzdžiu. Mums labai trūks tavo deklamuojamų eilių, tavo dalyvavimo pasipuošus tautiniais rūbais visose valstybinėse šventėse, mišiose bažnyčioje, eisenose prie Tremtinių kryžiaus. Su kokiu užsidegimu dirbai atstatant žuvusių partizanų bunkerį Žibininkų kaime, niekad neatsisakydavai budėti Tremtinių muziejuje, nuolat prižiūrėjai, tvarkei partizanų vado Jono Žemaičio paminklo aplinką, to reikalavai ir iš kitų“, – Agotai dėkojo palangiškiai, linkėdami stiprios sveikatos, naujų namų jaukumo, artimųjų globos, naujų ištikimų bendraminčių, draugų, gyvenimo džiaugsmo ir Dievo palaimos. Matyt šie linkėjimai buvo nuoširdūs ir tikri, nes visi išsipildė.

^{Skrybėlėtos ponios Palangoje, Birutės parke. Agota (antra iš kairės) aštuonerius metus su draugėmis kartą per savaitę taip „kurdavo“ kurorto atmosferą.}

Agota labai džiaugiasi sūnumi Rimantu ir marčia Lilija, su kuriais kartu gyvena. Žinoma, sveikata ne visada tokia, kokios norėtųsi, tuo labiau, kad moteriai teko pergyventi ir insultą, tačiau tai jos niekaip nesustabdo – sako ir skalbianti, ir verdanti, kepanti, ir daržus sodinanti. Dabar iš keturių Krušinskų vaikų liko tik trys – jauniausiasis brolis Klemensas jau miręs, tačiau dar tebėra vyriausioji sesuo Adelė, gyvenanti Akademijoje, ir brolis Stasys Kačerginėje.

^{Su sūnumi Rimantu ir anūku Tomu Molynėje}

O tokie susitikimai, kaip sąskrydis „Su Lietuva širdy“ Ariogaloje, sako Agota, tikra atgaiva sielai. Nors, prisipažįsta, šiemet labai sunkiai į jį išsiruošė, vis ta sveikata gąsdino. „Keturios dienos liko, sakau, nevažiuosiu, trys dienos liko – važiuosiu“, – juokiasi moteris, vis dėlto, tvirtinanti, kad dabar tai jau važiuos ir į atlaidus Šiluvoje, jei tik ją vešis.

Poeziją ne tik skaitanti, bet ir kurianti Agota su mumis visais pasidalino savo malda, taip ji vadina šį eiliuotą kūrinį, nes eilėraščius, pasak jos, tegul rašo poetai:

Dėkojam, Dieve, Tau už tai,
Kad Tu mums išeitį radai,
Kad mes išbuvom, išgyvenom,
Dabar – dar ir gražiai pasenom.

O man nereik čia jokio rašto –
Tariu žodžius, ką širdis sako.
Prisimenu aš tuos laikus,
Tas nelaimes ir vargus.
Gyvenimas – tai ne medus.

Dažnai menu aš gimtą kraštą
Tartum skaityčiau Šventą raštą.
Tu žinai už mane daugiau,
Kuo aš džiaugiaus, ko aš verkiau...