Poetė Lidija Šimkutė dailininkei Zitai Sodeikienei: buvau tavo Jurbarke...

Šeštadienį Vinco Grybo muziejaus salėje vyko neeilinis renginys ne tik Jurbarko, bet ir visos Lietuvos mastu matuojant. Čia svečiavosi ir savo kūrybą skaitė Australijoje gyvenanti poetė Lidija Šimkutė. Ji rašo lietuvių ir anglų kalbomis, jos kūryba publikuojama žurnaluose ir antologijose Australijoje, Lietuvoje ir kitose Europos šalyse, išversta į šešiolika kalbų (neseniai ir į japonų). Ji pati yra išvertusi australų bei kitų tautų poezijos ir prozos į lietuvių kalbą. Poetės eilėraštis „Mano Tėvas“ buvo išrinktas vienu geriausių šio tūkstantmečio eilėraščių 2004 m. Australijos poezijos festivalyje.

 Pristatydama garsiąją poetę muziejaus vedėja Rasa Grybaitė sakė: „Ne mes ją susiradome, bet Lidija mus surado. Prieš penkerius metus Aldona Damušytė padėjo Lidijai mus surasti ir atvedė į šią vietą. Dailininkei Zitai Sodeikienei, išeivei iš Jurbarko, gyvenančiai JAV, Lidija buvo įsipareigojusi aplankyti savo draugės gimtąjį miestą. Dabar, po penkerių metų susirašinėjimo, Lidija galės parašyti poniai Zitai laišką ir pranešti gerą naujieną - aplankiau tą tavo Jurbarką“.

Pati Lidija Šimkutė apie susitikimą su tikra Rasos Grybaitės mamos pussesere Aldona, kaip ir dera jautrios sielos žmogui, susirinkusiems į poezijos vakarą klausytojams papasakojo gana išraiškingai: „Prieš keletą metų Vilniuje ankstyvą rytą žingsniavau į Užupio turgų. Staiga užuodžiau bijūnų kvapą ir pamačiau moterį, nešiną glėbiu šių mano mylimiausių gėlių. Užsisvajojusi sakau: „Bijūnai, bijūnai“... Ta moteris tiesia man juos ir sako: „Imkit, dovanoju“. Na, man nepatogu taip lyg niekur nieko imti ir neštis. Klausiu: „Ar jums patinka poezija?“. Išgirdusi teigiamą atsakymą, pakviečiu ją į savo kūrybos vakarą. Taip ir susidraugavome, taip Aldona Damušytė tapo mano drauge ir atvedė į Jurbarką, kurį aplankyti daug metų prašė draugė Zita Sodeikienė. Šį vakarą esu čia ir dėl to jaučiuosi labai laiminga. Nors jūsų mieste esu pirmą kartą, jis man paliko labai gerą įspūdį. Su Kristina Vančiene, kurios sodyboje apsistojau, rytą lankiausi turguje – tai taip įspūdinga ir įdomu. Popiet žiūrėjau Dvaro parke rodytą Donelaičio „Metų“ jungtinį pastatymą – nepakartojama. Matau, kad jūsų miestas yra gražus ir gyvas. Dabar drąsiai galėsiu Zitai pasakyti, kokį įspūdį man padarė Jurbarkas“.

Pasaulinio garso poetė atrodo tokia paprasta, šilta, miela, tarsi į svečius užsukusi kaimynė. Jos draugų ratas įspūdingas -  tai pasaulinio garso ir šlovės sulaukę lietuviai išeiviai: Marija Gimbutienė, Gintautas Vėžys, Henrikas Nagys, Alfonsas Nyka Niliūnas, Jurgis Blekaitis, Marius ir Zina Katiliškiai, Alė Rūta, Bronius Raila, istorikas Vincas Trumpa, dailininkai Viktoras Petravičius, Vytautas Virkau, Zita Sodeikienė, skulptorius Vytautas Kašuba ir jo žmona, Jonas Mekas, Jurgis Mačiūnas – Fluxus meno pradininkai, poetas, literatūros mokslininkas Tomas Venclova.... Lietuvoje ji taip pat turi (ar turėjo) būrį draugų – pradedant Justinu Marcinkevičiumi ir baigiant būriu įžymių dailininkų, rašytojų, poetų, muzikų... Nepaisant draugystės su tokiais įžymiais žmonėmis, poezijos vakaro Jurbarke metu ponia Lidija su kiekvienu, ją pakalbinusiu, elgėsi tarsi su geriausiu bičiuliu. Viena garbingo amžiaus moteris, vakaro metu pasisakiusi, kad pasiklausyti jos poezijos iš K. Donelaičio gatvės padedant vaikštynei ėjo apie pusantros valandos, čia pat salėje, Lidijos Šimkutės buvo apkabinta ir išbučiuota. 

 Lidijai skaitant poeziją, daugiausia iš naujausios knygos „Kažkas pasakyta – Something is said“, jai padėjo jurbarkietė muzikė Rūta Šličkutė – abi kartu jos improvizavo pirmą kartą ir, aišku, šiek tiek jaudinosi, tačiau viskas pavyko tiesiog puikiai – atmosfera buvo tokia šilta, tokia jauki, užburianti, kad net vakarui pasibaigus daugelis dar nenorėjo skirstytis į namus. Poezijos vakare Lidija skaitė ne tik naujausiai išleistos savo knygos „Kažkas pasakyta“, bet ir senesnių rinktinių kūrinius. Pasak literatūrologo Tomo Venclovos, kuris parašė anotaciją naujausiai poetės knygai, L. Šimkutės eilės, kad ir minimalistinės, yra labai įvairios. Jose – ir Australijos eukaliptai, ir Viena, ir Budapeštas, ir tiksliai, vos keliais žodžiais nupieštas Niujorko baras. Realiausi iš šių vaizdinių – Vilnius ir Baltijos jūra. Iš Žemaitijos kilusi L. Šimkutė yra apkeliavusi pusę pasaulio, tačiau kone kiekvieną vasarą semtis įkvėpimo grįžta į Lietuvą.  Poetė, nors jau perkopusi 70-metį, yra tokia gyvybinga ir energinga, kad vakaro metu ji ne tik savo sodriu, kartais dramatišku balsu skaitė eiles, bet ir įpindavo nemažai prisiminimų, susijusių su Lietuva, įžymiaisiais lietuviais išeiviais, savo šeimos žmonėmis.

  Ji papasakojo, kad yra gryna užsispyrusi žemaitė, gimusi Krakių kaime, prie Mosėdžio. Jos Tėvelis Pranas buvo seniūnas, tad visa šeima nutarė trauktis į Vakarus. Tėvelio brolis pasiliko - ir viskas jam baigėsi labai liūdnai. Jis buvo šaulys, rusų valdžia už tai suėmė ir bandant iššokti iš vežimo, nušovė. Iki šiol nerado jo palaikų. „Kartais mąstau, ypač kai nuvykstu į tėviškę, kaip galėjo susiklostyti mano gyvenimas. Tačiau džiaugiuosi, kad mūsų tėvelis turėjo drąsos rizikuoti ir bėgti su šeima į užsienį, taip likom gyvi. Pradžia Australijoje buvo labai sunki, nes tais laikais Australijai iš išeivių reikėjo tik darbo jėgos. Jie su ta sąlyga mus parsigabeno, tad mūsų tėvai turėjo išpildyti dviejų metų sutartį – dirbti sunkų darbą, neatsižvelgė, ar esi mokytas, ar profesorius, ar gydytojas – visi turėjo dirbti juodadarbiais. Norintys dirbti pagal profesiją Australijoje turėjo perlaikyti profesinius egzaminus. Valdžia nesirūpino atvykėlių kultūros išsaugojimu. Viskuo teko rūpintis patiems. Mano tėvelis buvo nuostabus pasakorius ir poezijos mylėtojas - vakarais sekdavo pasakas arba pasakodavo apie jų gražų gyvenimą Lietuvoje. Australijoje jaučiausi vieniša, nes nemokėjau anglų kalbos, klaidžiodavau vandenyno pakrantėmis ir įsivaizduodavau esanti vaidilutė. Rašydavau eiles ir jas degindavau, tarsi aukas dievams. Su vietiniais vaikais neradau bendros kalbos. Man Lietuva tapo savotiškas mitų kraštas, nes tėveliai nupiešė be galo gražų Lietuvos paveikslą. Ji iš tiesų yra graži, bet kai pirmą sykį 1976 metais, dar sovietmečiu, atvykau į Vilniaus universitete rengiamus lituanistikos kursus, taip nusivyliau... Universitetas, viso miesto pastatai apšiurę, žmonės pikti, nesišypso, nemandagūs. Parduotuvėje klausia: „Ko nori?“, kavinėse ilgiausios eilės, tenka šalti lauke už durų.... Patyriau savotišką depresiją. Galvojau - tai kur ta tėvelių nupasakota pasakų šalis? Bet ilgainiui tą depresiją nustelbė čia sutiktų žmonių, pirmiausia, aišku, mano giminių šiluma. Pagalvojau, jeigu jie tokiomis sąlygomis gyvendami sugeba išlikti tokie šilti, geri, dvasingi – turiu didžiuotis savo tauta. Tokiomis baisiomis sąlygomis, apie kurias Vakarų pasaulis net įsivaizduoti negalėjo... Aš mokėjau lietuviškai, bet tie kursai man buvo geras pretekstas pabūti Lietuvoje net du mėnesius. Kiek anksčiau, 1974 metais, Amerikoje vyko pasaulio lietuvių kongresas, aš buvau viena iš atstovių. Teko apsistoti ar viešėti JAV ir vėliau dėl įvairių progų; ten susipažinau su žymiausiais išeivijos kultūrininkais.

 Pagal profesiją aš esu ne menininkė, o dietologė. Ta profesija man suteikė stabilumo, disciplinos, tvarkos, nors iš prigimties esu svajotoja.

 Eilėraščius rašiau pradžioje tik lietuviškai, nors nežinojau, kur juos publikuosiu. Pirmą kartą savo poeziją skaičiau II pasaulio lietuvių jaunimo kongrese Čikagoje. Prie manęs priėjo poetas Henrikas Nagys ir sako: „Kodėl jūs savo eilėraščių niekur nepublikuojate?“ Atsakiau, kad nežinau, kur publikuoti. Jis pasakė, kad Amerikoje yra lietuvių leidinių. JAV literatūriniuose leidiniuose „Metmenys“ ir „Aidai“ buvo publikuoti pirmieji mano eilėraščiai.

 Lidija prisimena kaip susipažino su garsia mokslininke antropologe Marija Gimbutiene. „Ji man tapo tarsi žemė motina, sesuo, tvirtumo, ištvermės pavyzdys. Ji gyveno Los Andžele Grand Canyon priemiestyje, tarp uolų. Nuvažiavau pas ją ir tuoj pat supratau, kad prieš mane pasaulinio masto mokslininkė. Vienas kambarys buvo tik biblioteka. Mane jai rekomendavo Elena Bradūnaitė. Maniau, kad ji mano metų, man tada buvo apie 30, bet M. Gimbutienė pasirodė daug vyresnė. Pasidarė nepatogu, o ji man: „Nieko tokio, dabar atostogauju“. Po kurio laiko pasakė, kad jai  patinku, tad galiu pasilikti kiek noriu. Taigi pas ją pabuvau apie savaitę. Vėliau visada pas ją apsistodavau. Buvau nustebinta jos šiluma, vaišingumu, jos žiniomis. Paskui ji nusipirko namą dykumoje, ten irgi lankiausi, tekdavo su ja daug vaikštinėti. Kartais ilgai vaikščiodavo tyloje, bet man atrodė, kad jausdavom viena kitą be žodžių. Ji tada dar nenujautė ir artėjančios ligos. Gyvenu tais prisiminimas, jai paskyriau eilėraštį, kuris yra rinktinėje „Kažkas pasakyta“. Paskutinį sykį susitikome Lietuvoje prieš jai iškeliaujant.

Įvairių istorijų ponia Lidija vakaro metu papasakojo ne apie vieną garsų lietuvių išeivį. Literatūros mokslininkas, Jeilio universiteto profesorius Tomas Venclova kartą ją pasikvietė į svečius, prieš tai supažindinęs su garsiais universiteto dėstytojais. Mokslininko žmona, ruošdamasi vakarienei, buvo iškepusi pyragą ir pastačiusi tarpduryje, kad atvėstų. T. Venclova, aišku, gyvai besišnekučiuodamas su viešnia, to nepastebėjo ir tiesiai į jį įlipo. Ir to nepastebėjo... Tokių linksmų istorijų ir čia pat tokių santūrių, minimalistinių, meditacinių, tarsi ore pranykstančių eilių skaitymas šį poezijos vakarą pavertė ypatingu. Na, bent jau Jurbarke sulaukti tokio lygio poetės, turinčios gerbėjų nuo  Nobelio premijos laureato Johno Maxwello Coetzee, poetės rinkiniui ,,Mintis ir uola“, parašiusiam: „Eilėraščiai yra nepaprasto skaidrumo, jie parašyti tarsi pasaulio atsivėrimo būsenoje, kai poetinė įžvalga kyla staiga kaip skriejantis paukštis“, nuo Marcelijaus Martinaičio ligi išgarsėjusio austrų poeto Christiano Loidlo ir japonų poeto Koichi Yakushigawa..., dar neteko matyti ir girdėti. Lidijos Šimkutės apsilankymas Jurbarke buvo tarsi stebuklas, prilygstantis išskirtiniam kultūros reginiui. Ji pagerbė mus savo apsilankymu ir nuoširdžiu bendravimu.

 Ar tinkamai pagerbėm ją mes, kai į salę, talpinančią kelias dešimtis žmonių, susirinko vos dvidešimt jurbarkiečių? Kur dingo miesto ir rajono lituanistai, meno mylėtojai, kultūros darbuotojai, literatų klubo nariai? Aišku, koją pamatyti garsiąją poetę ir vertėją, pakišo kiti tuo metu Jurbarke vykę renginiai – tą pačią valandą Krašto muziejuje vyko teatro festivalio „Senjorai ir jaunystė“ baigiamoji konferencija. Bet ne tik tai. Daugeliui kultūriniai renginiai, net jeigu juose dalyvauja ir pasaulinio garso menininkai, yra paprasčiausiai neįdomūs.

KUR BAIGIASI MIESTAI –Skrenda lizdaiGrasinanti paukščių giesmėPakyla žolei dainuojantMuzika išliks ilgiauNegu žmonėsIr medžiai