Plazdantis šilkas nukelia į jūros gelmes

Šeštadienį, birželio 21 d., Jurbarko Vinco Grybo muziejuje buvo atidaryta Romarikos Pikelienės šilko tapybos darbų paroda ,,Šilkinė vasara“. Tai jau antra personalinė menininkės paroda. Prieš keletą metų ji buvo surengusi šilko miniatiūrų parodą „Šilkinės Kalėdos‘‘.

Nedrąsiai Suaugusiųjų dailės studijos V. Grybo memorialiniame muziejuje duris Romarika pravėrė 2006-ųjų metų žiemą ir kartu su ten sutiktomis moterimis jau aštunti metai dalyvauja visuos vykstančiuose projektuose ir parodose.

R. Pikelienė išbandė beveik visas čia mokytas technikas, tačiau tapyba ant šilko, atrodo, jai yra arčiausiai prie širdies. Neseniai muziejuje eksponuotoje Suaugusiųjų dailės studijos 15 metų jubiliejui skirtoje parodoje „15 metų drauge“ ji pasirinko taip pat šilką - ištapė audinius, iš kurių buvo pasiūtos įvairiam amžiui ir progoms skirtos vėjyje plazdančios suknelės.

Paroda „Šilkinė vasara“ stebina visų pirma savo apimtimi. Autorė pristato 25 kūrinius, tarp jų ypač išsiskiria aštuonios didžiulės užuolaidos. Tokių didelių ant šilko nutapytų darbų, ko gero, ne vienam dar neteko matyti. Pagrindinė parodos tema – jūra. Čia trykšta bangų purslai, nardo žuvys, sklando debesys, šniokščia vėjas. Įspūdis išties nepakartojamas. Šalia jūrinės tematikos yra ir vasaros pievų motyvai – spalvingiausios gėlės, gražuolės varlės ir ore sklandantys drugeliai.

Paklausta, kodėl pagrindinis parodos motyvas yra jūra, menininkė sakė: „Jūra man asocijuojasi su vasara, su atostogomis ir draugais, kuriuos, artėjant jubiliejui, ir pasikviečiau. Esu labai dėkinga visiems atėjusiems, ypač atvažiavusiems iš Vilniaus studijų draugams (jų buvo net 20), su kuriais vaikščiojom gražiausiomis Lietuvos vietomis, plaukiojom srauniausiomis upėmis, dviračiais įveikėme šimtus kilometrų, kopėme į kalnus... tiesiog buvome ir esame DRAUGAIS”. Atidarymo metu Romarika taip pat sakė esanti labai dėkinga studijos vadovėms Rasai Grybaitei ir Gabijai Viduolytei. Pasak R. Pikelienės, tai jų - Rasos ir Gabijos - dėka ir atsirado ši paroda, jos skatino, patarė, gyrė... Ką čia ir bepridursi, šios menininkės, atvykusios dirbti į Jurbarką vos baigę studijas, organizavo ne vieną puikią parodą – ir kolektyvines Suaugusiųjų studijos narių, ir personalines. Dabar atėjo Romarikos eilė parodyti, ką naujo yra sukūrusi. Parodos atidarymo proga šilko virtuozei uždavėme keletą klausimų.

- Ką jums reiškia dalyvavimas studijos veikloje? Ar dar ketinate čia būti, nes, atrodo, savo kūrybines aukštumas jau esate pasiekusi?

- Lankyti studiją - tai reiškia gražiai, prasmingai, maloniai leisti laiką, ir, aišku, kurti, tiksliau mokytis kurti, o mokytoją turime pačia nuostabiausią - tai mūsų Rasytė. Studija lankančios moterys seniai tapo draugėmis, todėl susitikti su jomis, pasidalinti džiaugsmais ir rūpesčiais, padiskutuoti įvairiomis temomis yra tiesiog šventė. Taip galvoju ne tik aš, šimtu procentų - visos mes, Rasytės studentės.

- Kaip į Jūsų kūrybą reaguoja vaikai? Ar lieka laiko buities darbams?

- Vaikai reaguoja gerai. Laiminga mama – laimingi vaikai. Jie mane palaiko ir padrąsina, kartais pataria. Dvyniai Vytautas ir Mindaugas pernai baigė Sodeikos meno mokyklos dailės skyrių, Rūta - VGTU Kūrybinių industrijų specialybę. Keistas klausimas, ar lieka laiko buities darbams? Tuos darbus privalau atlikti, kitaip nebūčiau mama. Nedidelius pavedimus atlieka vaikai, tačiau pagrindinis jų darbas yra mokytis. Tai man didžiausia dovana, o lėkščių už mane vis tiek niekas geriau neišplaus, tokia jau aš esu.

- Kokios spalvos Jums mieliausios? Žiūrint į ankstesnius darbus atrodo, kad mėgstate daugiau santūresnius, šaltesnius atspalvius.

- Netiesa, mėgstu visas spalvas. Jos visos man gražios, tiesiog pasirinktos temos diktuoja, kokias reikia naudoti. Bet mėlyną mėgstu labiausiai, tikiuosi, kitos spalvos nesupyks...

- Be tapybos ant šilko, kokia meno kūrimo technika Jums dar artima?

- Turėtų būti akvarelė, tačiau jos dar neišmokau, tik pradedu pažinti, kadangi esu dar jauna.... spėsiu. O jei rimtai, kaip ir visos dailės studijos moterys, darom tai, ką sugalvojam, o techniką diktuoja užduotis. Mes juk studentės.

- Žinau, kad buvote ar esate aistringa keliautoja. Ar dar tenka mėgautis šiuo malonumu?

- Kelionės - tai tikra aistra, kurią šiuo laikotarpiu tenka prislopinti kita aistra - aistra tapyti, tai taip pat „veža“. Gyliai širdyje tikiuosi, kad aš dar keliausiu, juk viskas dar prieš akis. Nors vienos tradicijos dar vis laikausi - savo gimtadienį su draugėmis švenčiu baidarėje. Dar labai mėgstu šokti, žiūrėti sportines varžybas, ypač lengvosios atletikos, stengiuosi nueiti į visus klasikinės muzikos koncertus, vykstančius Jurbarke, o kartais pasiseka nuvažiuoti ir į kitą miestą. Mano ir kelių draugų tradicija jau tapo kasmet važiuoti į tarptautinį festivalį Varniuose „Bliuzo naktys“, bardų festivalį Kulautuvoje „Akacijų alėja“‘ ir „Gaismas“ festivalį „Stara Riga“. Ir dar daug daug visko......

- Iš kur semiatės energijos? Kaip viską suderinant?

- Jei dar atsimenu, tai pagal fizikos dėsnius‚ energija niekur nedingsta, tik iš vienos būsenos pereina į kitą‚ taip yra ir su manimi. Tiesa, yra dar kelios smulkmenėlės - tai optimizmas, šeimos ir draugų palaikymas.

Na, o kad šeimos ir draugų palaikymo tikrai netrūksta, puikiausiai įrodė į parodą susirinkęs žmonių būrys. Pasveikinti Romarikos ir pasigrožėti nuostabiais šilkiniais jos peizažais sugužėjo draugai iš tolimiausių Lietuvos kampelių, atėjo beveik visos studiją lankančios moterys, jurbarkiečiai bičiuliai. Renginį praskaidrino ir Jurbarko jaunių choras „Bildukai”, kuriame dainuoja jos sūnus Mindaugas. Vasariškai gaivi paroda muziejuje veiks iki rugpjūčio vidurio.