Pirmasis jurbarkiečio romanas apie tarybinę armiją su N-18 ženklu

„Na štai, sūnau. Pagaliau atsakiau į tavo klausimą, ar man patiko būti kareiviu“. Toks užrašas ant neseniai išleistos jurbarkiečio Raimondo Buitkaus knygos „Nuotrauka dembelio albumui“ viršelio. Tai pirmasis 47 metų žurnalisto, aktoriaus romanas, kuriame atveriama sovietinės armijos realybė visu jos baisumu ir žiaurumu. Paties autoriaus du sūnūs turės palaukti, kol galės šią knygą skaityti. Raimondas sako, kad šį romaną jis jiems padovanos, kai abu sulauks pilnametystės, kai abu subręs emociškai ir psichologiškai. „Kad žinotų ir nepamirštų, kaip mes ten tarnavome“, – sako jis, pridūręs, kad tos patirties tarnyba nepavadinsi. Kaip ir kareivio kareiviu – tarybinėje armijoje jis nebuvo laikomas žmogumi. Ne veltui ant to paties viršelio yra ženkliukas „N-18“. Tai, kad jo reikia, nusprendė pats romano autorius ir tam pritarė knygą išleidusi „Alma Littera“ leidykla.

Sunki nemaloni patirtis. Trumpai apibūdina romaną R. Buitkus. Knygoje visa tarybinės armijos realybė – ir „diedovščina“, ir dar baisesnis variantas – broliavimasis, arba „zemliačestva“, kai viena tauta daliny įgyja dominuojančią padėtį. Į romaną sudėta ne tik jo paties kelerių metų patirtis, įamžinti ir kitų asmenų prisiminimai.

R. Buitkus, aštuoniolikmetis, kai jį paėmė į armiją, buvo Telšių kultūros mokyklos studentas. Ruošėsi būti saviveiklinio teatro režisieriumi. Studentavo tik keturis mėnesius, nes iš tos mokyklos jį pusei metų išsiuntė į Latviją, į mokomąjį centrą, kur jį ruošė kaip radijo žvalgybos specialistą, o iš ten 1,5 metų laikotarpiui – į Kareliją, į specialios paskirties radijo ryšio batalioną.

Ir auka, ir budelis

Knygos autorius liūdnai sako, kad toje armijoje greitai subyrėdavo visi mitai. Jei tarybinėje mokykloje jiems kalė į galvas apie 15-ą broliškų respulikų, tai armijoje pamatė 15 tautų, suvarytų į vieną vietą, kurios tarpusavyje ėdasi. Tada subyrėjo mitas, kad Tarybų sąjungoje nėra narkotikų. Arba kad nėra perkamos meilės. Ne visada už pinigą, kartais už pakelį cigarečių, degtinės butelį. Ir visa tai vyksta terpėje, kurioje veikia kalėjimo taisyklės – kai atsiduri tokioje sistemoje, kuri pirmus metus tave paverčia auka ir vergu, o antrus metus – budeliu ir vergvaldžiu.

Kaip pasakoja Raimondas, tarnaudamas tarybinėje armijoje tu duodavai nerašytus tylėjimo įžadus. „Dalinyje siaubinga negarbė įduoti savo skriaudėjus ir kankintojus. Jei įskųsi senį, kuris tave subaladojo ar privertė dantų šepetėliu valyti tualetą – armijos žargonu esi „čmo“, o sekanti naktis po įskundimo, nežinia kuo tau pasibaigs“, – pasakojo jis. Dar vieną tylėjimo įžadą kareiviai duodavo savo tėvams – jokiu būdu laiškuose apie tai nepasakoti, nes jie vis tiek neišgelbės, neapsaugos. Labiausiai nuo tos baisios tiesos stengdavosi apsaugoti savo motinas.

Ir dar buvo vienas, kaip jis pats sako, idiotiškas paprotys, kai skriaudėjas, kankintojas, atėjus jo tarnybos pabaigai, prašo savo aukos atleidimo teisindamasis, kad kitaip jis elgtis negalėjo, nes buvo tokie papročiai. Būdavo tokių atvejų, kai aukos po tarnybos susirasdavo savo kankintojus ir jiems žiauriai atsikeršydavo.

Visą straipsnį skaitykite lapkričio 16 d. numeryje. Jį įsigyti galite paspaudę čia.