Pikelių kaimo ilgaamžis Jonas: norint ilgai gyventi, reikia daug vargo matyti

Pikelių kaimo Jono Survilo troboje antradienio popietę taip tylu ir ramu, kad girdi, kaip ančiukai  pievoje muses gaudo – bilsnoja snapais į trobos sieną. „Pamatytumėte, kas čia dėsis penktadienį“, – juokiasi Jonas. Suvažiuos artimieji – dukros, žentai, anūkai ir proanūkiai su vardadieniu pasveikinti ir Joninių švęsti. „Turiu dvi dukras, šešis anūkus ir aštuonis proanūkius. Visur trobos durys bus atdaros. Musių prileis“, – juokiasi vyras. Nujaučia, kad ir kaimynų ateis. Dėl to paprašė, kad dukros anksti atvažiuotų ir padėtų pasiruošti. „Ruošiamės. Ką darysi. Kugelį kepsime. Pats nekepsiu. Padės mergikė (turi pagalbininkę, - aut. past.). Atvažiuos ir padės dukra. Bet ir aš pats moku. Bėdos nėra“, – juokiasi jis, aiškindamas, kad kugelį kepa senoviškai, o ne šiaip. „Į puodą prideda mėsos. Kiaulės galvos, kojų. Vasarinį pečių išsikūrenu“, – šypsojosi vyras.

Į Jono sodybą Pikelių kaime (Eržvilko seniūnija) nėra paprasta patekti. Pas jį pėsčiomis keliavome pro kaimynų kiemą, pro dūzgiančius bičių avilius, pro vartelius, per seną tiltelį, nutiestą per upelį, pavadinimu Upė, per drėgnas pievas, seną ąžuolą. Vyras patikina, kad jau galima ir keliuku pas jį atvažiuoti – tik kitu keliu reikėjo važiuoti.

Kol kas 86 metų Jonas senovinėje dviejų galų stuboje dienas leidžia vienas. Tarp artimųjų nuotraukų ir šventųjų paveikslų, kuriais nukabinėtos sienos ir išrikiuotos ant stalų. Savo žmoną Zofiją, su kuria nugyveno per 60 metų, palaidojo prieš dvejus metus. Sako, kad jam patinka tyla ir ramybė. Nesijaučia vienišas. Pajuokauja, kur čia liūdėsi, kai artimieji kožną rytą skambina. „Žentas iš Šiaulių dar prieš valandą skambino. Nepalieka ramiai“, – šypsojosi jis.

Jonas turi mobilųjį telefoną, kurio, išeidamas į laukus, nesinešioja. „Tai jei man nepriskambina, skambina kaimynams. Klausia, ar nematė manęs“, – juokiasi. Patikina, jog buvę ir taip, kad kaimynai atvažiavo žiūrėti, ar jam viskas gerai. Ir tikrai – kol šnekinome, paskambino žentas. 

Nesijaučia vienišas ir dėl pagalbininkės, vietinės Rasikės, kaip jis ją vadina, kuri prižiūri, kad troboje tvarka būtų, ji padeda ir ūkio darbus nudirbti. Nusistebėjus, kad gyvena vienas vyras, o tvarka ir švara pavyzdinė, Jonas pajuokauja, kad vienas būna – nėra kam apjaukti. Be to, pasiūlo atvažiuoti pasižiūrėti, kas iš tos tvarkos liks sekmadienį po Joninių.

Augina ir karvę, ir kiaulių

Vyras patikina, kad iš šitos trobos, iš tų namų ir to kaimo niekas neiškrapštys. Artimieji ragina pas juos kraustytis. „Ne ne. Jei aš mieste gyvenčiau, pačią pirmą dieną pakvailčiau. Nebūtų ką veikti“, – šypsosi jis. Namų nepalieka nei vasarą, nei žiemą. „Gyvulių gi turiu“, – paaiškina.

Turi karvutę, kumelę, keturias kiaules, 15 ančiukų, vištų. Ūkiu padeda rūpintis pagalbininkė Rasa ir jo žemių nuomininkai (turi iš viso 25 hektarus nuosavos žemės). Savo žemes yra išnuomojęs giminaičiams nuo Šaltuonos.

Jonas pasakoja, kad keliasi 5 ar 6 valandą ryto. Kol savo augintinius apeina, kol juos pašnekina, ir pusrytis skanesnis. Geriausiai sutaria su šuniu Taigiumi, kurį, sako, vakare į trobą įsileidžia ir kartu televizorių pasižiūri. Jį vadina savo draugu ir geriausiu sargybiniu. Dieną laiko pririštą, bet naktimis žiemą paleidžia. „Tai jūs taip lengvai į kiemą neįeitumėte, kaip kad dabar“, – patikina jis. Sako, kad kiti, prieš jį aplankydami, prieš tai pasiskambina paklausti, ar šuo pririštas. Kieme yra dar vienas šuo, kurį Jonas tiesiog šuniuku vadina. „Jis  ančiukus saugo. Irgi svarbią tarnybą  atlieka“, – juokiasi vyras. Atkreipia dėmesį, kad gaidys po pievą tarp ančiukų vaikšto supančiotas – pajuokauja, kad per tvorą neiššoktų ir kad „nepilnamečių“ vištaičių nepultų.

Nesiskiria vyras ir su savo kumele, kurią Raketa vadina ir kurią pats pagirdo. Šypsosi, kad ji tokia pat senelė, kaip ir jis.  Vyras patikina, kad ir ji būna įdarbinta – prireikia jos daržui, bulvėms apvagoti. „Vasarą ji reikalinga. Daug turiu aplink klientų“, – šypsosi jis. Kai su žmona pradėjo ūkininkauti, laikė dar daugiau gyvulių. „Buvo keturi arkliai, penkios melžiamos karvės, prieaugliaus buvo. Dvi veislinės kiaulės ir paršiukų“, – vardijo Jonas.

„Nemanykite, kad aš nieko nebedirbu. Kai nieko nedarysi, kaip tu išbūsi“, – sako vyras. Jonas pats ir ančiukus, kiaules pašeria ir jovalo joms pats priverda. Paklaustas, kur deda mėsą, pieną ir kitas gėrybes, pajuokauja, kad parduoda be pinigų. Išdalija visiems artimiesiems. Ir svečius turi kuo pavaišinti. Ant stalo – pirktinė tik duona, batonas ir sausainiai. Visa kita – dešra, kumpis, sūris, sviestas – pagaminta iš paties užaugintų kiaulių, jo paties karvutės pieno. Perka ir agurkus, kuriuos pats raugia, bet tuo receptu nesidalija.

„Kiek man čia reikia. Negeriu. Pypkutės nerūkau. Ką jau tokiame amžiuje. Va, jei jaunesnis būčiau...“, – juokiasi jis. Dėl sveikatos bėdų daugiau kaip 20 metų nerūko. Sveikata labai nesiskundžia. Sako, kad nugarą skauda, dėl to sunkiau vaikščioti. Kad būtų lengviau, vaikščiodamas po lauką lazdelę pasiramsčiuoja. Ji pirmoji, paremta į trobos sieną lauke, pasitiko antradienį viešnias.

Sodyboje yra ilgaamžiškesnių už jį. Pirmiausia pati stuba, kur gimusi ir užaugusi jo a. a. žmona, Jono uošvis. Anyta buvo nuo Viduklės. „Sena jų tėviškė. Ir žmonos tėvo seneliai čia gyveno“, – pasakojo jis. Į Pikelius Jonas atėjo žentais 1955 metais. Prieš tai keletą metų su žmona gyveno savo tėviškėje, Dūdlaukyje, esančiame netoliese, už miško. Iš ten teko išsikelti, nes dėl melioracijos sodybas griovė, medžius rovė. Dabar ten nė žymės, kad kaimo būta. Keletą metų pas savo tėvus gyveno, o mirus tėčiui, mamai išsikėlus į Paupį, persikraustė pas uošvius. „Va uošvių nuotrauka kampe. Antanas ir Veronika. O va mūsų su žmona nuotrauka tiesiai“, – parodė jis į nuotraukas ant sienos.

Vyresnis – šimtametis kuparas

Jonas patikina, kad sodybos niekam neparduos. Neparduos nei vaikai, nei anūkai. Per daug brangi visiems. Nori ją pasilikti vasaroti. Šypsosi, kad patinka čia ir namiškių draugams. Iki šiol prisimena, kaip užgriuvo anūkas studentas su daugiau nei 10 draugų – kaip jiems čia smagu buvo: ir patys valgyti gaminosi, ir dainas traukė, kad kaimynai stebėjosi, kas pas Joną darosi. Vyras patikina, kad norinčių pirkti jo sodybą jau dabar yra. „Ne ne. Nė vienas negalvoja atiduoti. O ką jie darys, nežinau. Aš jau nematysiu“, – juokiasi jis. 

Yra norinčių įsigyti ir jo senovinį kuparą, atsivežtą iš tėviškės. Senovinė skrynia, pasirodo, irgi vyresnė už Joną. Šimtametė. Kuparas dar jo mamos pasoginis. Toji skrynia stovi garbingoje vietoje, kambaryje prie stalo ir saugomi joje nuotraukų albumai. Jonas patikina, kad jos niekam neparduos. Spintą, irgi iš tėviškės atsivežtą, pardavė.

Matomiausioje vietoje – ir a. a. žmonos Zofijos nuotrauka, pastatyta gale lovos, kurioje ji visada miegodavo. Sako, kad gerai juodu sugyveno. „Nė sykio nesimušėme ir nesiskyrėme“, – sako jis. Kaip susipažino, pasakoti nenori. „O kaip jūs su vyru susipažinote?“, – šypsosi jis. Prasitaria, kad neženoti pradraugavo keletą metų. Tikrino. „Negi pirksi katę maišę“, – juokiasi.

Ant sienos mamą Petronėlę Jonui primena ir jos rankdarbis, kryželiu išsiuvinėtos stirnos. Sako, kad darbščių rankų mamos būta. Kai tik laisvą minutę turėdavo, imdavo į rankas kokią staltiesę siuvinėti.

Žuvusį pusbrolį vežė ir gedėti negalėjo

Paklaustas, ką reikia daryti, norint taip ilgai gyventi, pajuokauja, kad reikia daug vargo matyti. „Prie ruso visko mačiau. Ir į kailį gavau,  ir karceryje sėdėjau. 18 parų išlaikė Jurbarke. Mano tėtės sesers trys vaikai miške buvo“, – pasakoja jis. Tikri Jono pusbroliai buvo partizanai. Eržvilke palaidoti partizanai Žukauskai: Petras, Stepukas ir Jonas. Jonui buvo 18 metų, kai dar gyveno savo tėviškėje, atėjo naktį vyrai ir jį išsivedė bei uždarė pirmiausia Eržvilke, paskui Jurbarke. Tai Joną tardė, norėdami iškvosti, kur jo pusbroliai slapstosi. Nenori Jonas prisiminti, kaip jį tardė. Prasitaria, kad ir plaukus rovė, ir mušė. „Stipriai mušė. Gal sveikiau. Mama nemušė. Tėtė nemušė. Vienas augau“, – juokėsi jis. Jonas buvo partizanų ryšininkas. 

Visi trys pusbroliai partizanai žuvo. Sako, vieną nušovė, o kiti du susisprogdino, kad gyvų nepaimtų.

Jonui iki šiol neišdyla tas vaizdas, kaip jam, aštuoniolikmečiui, teko į vežimą susikelti žuvusius partizanus ir į Eržvilką vežti. Teko jam vežti, ne jo tėčiui, nes šis koją buvo susilaužęs. Sako, iš kelnių atpažino pusbrolį Stepuką. Galva buvo nunešta susisprogdinus „Visi kiti irgi pažįstami buvo“, – pasakojo jis. Trimis vežimais su kaimynais vežė. Iki šiol nepamiršta, kokia tyla tvyrojo, kai žuvusius partizanus vežė. „Niekas nė žodžio neištarė. Per ašaras kelio nemačiau, bet jų parodyti negalėjau“, – išsitaria jis. „O dar tą dieną didysis Velykų penktadienis buvo. Baisus vaizdas“, – sako jis. Žuvusius partizanus paliko ant grindinio Eržvilke. Ten, kur dabar kryžius pastatytas. Sako, kai į Eržvilką nuvažiuoja, prie to kryžiaus visada persižegnoja ir žuvusiuosius prisimena. Sako, dar baisiau, kad kaip tik tą dieną pas juos lankėsi žuvusių partizanų mama ir kaip teko ją slėpti, kad šioji žuvusių sūnų nepažintų ir neišsiduotų.

Prisimena, kad tas kruvinas vežimo lentas, ant kurių kūnai gulėjo, jo tėvas liepė sukapoti ir sudeginti, kad nematytų kraujo ir širdies neskaudėtų.

Kaimo našlys ir aštuonios našlės

Bene vienintelis vietinis Pikelių kaimo vyras. „Juokiasi iš manęs, kad aštuonios moterys našlės, o aš vienas našlys. Erzina mane“, – juokiasi jis, vardydamas visas tų vienišų moterų pavardes. Sako, buvo dar vienas našlys, vienmetis, bet prieš keletą metų mirė. Su našlėmis ryšį palaiko. „Susiskambiname su jomis. Pasikalbame. Pašposijame“, – šypsojosi Jonas. Susitinka ir pasikalbėti. Kai į bažnyčią nueina. O toji bažnyčia Paupy, už trijų kilometrų. Būna, kad kiekvieną sekmadienį nuvažiuoja. Būna, kad praleidžia. „Smagiau. Pasibūni, pasišneki“, – sako jis. Į bažnyčią kaimynai nuveža. Būna, kad vasarą į vežimą savo bėrikę pasikinko ir pats nuvažiuoja. „Kai reikia atgal grįžti, vaikai apstoję būna. Nori, kad pavėžyčiau“, – šypsosi jis.

Palinkėjus sulaukti šimto ir daugiau metų, Jonas vėl juokauja.  „Man jau gėda. Visi namiškiai išeina į pensiją, o aš dar gyvas. Viena dukra jau pensininkė, žentas išeis į pensiją, o aš dar gyvas“, – juokėsi Jonas, prisiminęs, kad jo senelis 105 metų amžiaus sulaukęs.