Petras Petraitis: meilė trunka visą gyvenimą, jeigu ją puoselėji

Šeimų metams skirtą rašinių ciklą pradėjome nuo labiausiai mūsų kraštą garsinančios giminės - kunigaikščių Vasilčikovų, kurie Jurbarko majoratą valdė beveik 70 metų. Skaitytojams esame pažadėję, kad be garsių šeimų, rašysime ir apie mažiau žinomus, tačiau įdomių istorijų galinčius papasakoti kraštiečius. Kalnėnuose gyvenantis Petras Petraitis - vienas iš tokių žmonių, kurio gyvenimo istorijos vertėtų ne vienam pasiklausyti. Jis gali pasidžiaugti turtinga savo šeimos istorija.

Petro Petraičio šeimos istorija

Jo tėvas Zenonas yra kilęs iš Skirsnemunės seniūnijos, Švendriškių kaimo. „Iš tėtės pusės senelio broliui kunigui Antanui Petraičiui priklausė visas Vytėnų dvaras. Kunigas A. Petraitis buvo žymus tautinio atgimimo veikėjas, caro valdžios persekiojamas kaip nepatikimas asmuo. 1905 m. išvyko į JAV, kur Čikagoje 25 metus dirbo šv. Juozapo parapijos klebonu. 1925 metais kun. A. Petraitis nupirko Panemunės dvarą ir pilį. Į Lietuvą grįžo 1930 m., o iki tol dvarą buvo pavesta prižiūrėti jo broliui Kazimierui. Šio sūnus Zenonas dirbo dvaro valdytoju. Zenonas - mūsų pašnekovo Petro tėvas.

„Kai kunigas išvyko į Ameriką, mano seneliui paliko prižiūrėti Vytėnų pilį. Ten pradėjau vaikščioti, žaisdavau pilies kieme. Po kurio laiko su broliu kunigu, kai šis grįžo, jiedu susipyko”, - senus laikus prisimena Petras Petraitis. Vėliau jo tėvas Zenonas Švendriškėse įsigijo nemažą ūkį su 12 hektarų žemės ir čia drauge su žmona Marcele užaugino net septynis vaikus. Be Petro šeimoje dar augo trys broliai ir trys seserys. Sesuo Salomėja jau mirusi, Veronika gyvena Jurbarke, Marcelė Klaipėdoje. Broliai Antanas ir Zenonas taip pat gyvena Klaipėdoje. Vyriausiasis Kazimieras palaidotas JAV. „Mano mamos Marcelės mergautinė pavardė Vasiliauskaitė. Ji iš tos garsiosios muzikantų Vasiliauskų giminės. Vienas jos brolis buvo garsus Jurbarko krašte muzikos mokytojas Benediktas Vasiliauskas. Taigi kompozitorius Kęstutis Vasiliauskas, Benedikto sūnus, yra tikras mano pusbrolis”, - giminystės ryšius pasakoja Petras. Kita mamos sesuo savo gyvenimą susiejo su kitu garsiu vyru – ištekėjo už Antano Giedraičio-Giedriaus. Šis kultūros veikėjas, rašytojas ir ilgametis Jurbarko „Saulės” gimnazijos direktorius tapo Petro tetėnu (paprasčiau tariant – dėde). „Prisimenu Antaną Giedraitį – geras buvo žmogus, toks inteligentiškas. Lėtai kalbėdavo, protingai, vis apie mokslus. Jis gyveno Barkūnuose, netoli dabartinių mano namų. Turėjo sodą. Mano tėtės prašydavo padėti nuveikti kai kuriuos darbus - suarti žemę, apie medžius apkasti. Mama irgi atvažiuodavo ir mus, vaikus, atsiveždavo. Giedraičiai visuomet skaniai pavaišindavo, maloniai priimdavo, nebuvo pasipūtę. Per metus ne vieną kartą lankydavomės pas juos. Mano brolis Kazimieras, kai mokėsi Jurbarko gimnazijoje, pas Giedraitį gyveno”, - pasakoja vyras apie garsųjį savo giminaitį. Mintimis jis nusikelia ir į 1944 vasarą. Kiek prisimena, buvo labai karšta, vokiečiai tada kasė gynybinį kanalą, juosiantį Jurbarką, taip norėdami palengvinti atsitraukimą. Petras taip pat dalyvavo tame kasime, dirbo vietoje tėvo kartu su kitais amatų mokyklos mokiniais. Bekasdamas kitoje kanalo pusėje pamatė savo brolį Kazimierą. Tai buvo paskutinis kartas, kai jis matė brolį. Po to Kazimieras su Giedraičių šeima pasitraukė į vakarus, baigė kunigų seminariją, įgijo filosofijos daktaro laipsnį. Kol buvo gyvas, broliai bendraudavo laiškais ir telefonu, bet Kazimieras nė karto nebuvo atvykęs į Lietuvą, bijojo, kaip jis pats sakė, „politrukų” susidorojimo. Petras taip pat brolio nebuvo aplankęs – ir sovietinė valdžia nebūtų išleidusi, ir kelionė pernelyg brangi buvusi. Jis iki šiol susirašinėja su Čikagoje gyvenančia Giedraičių dukterimi Grožvyda Giedraityte. Ši moteris ne kartą lankėsi Jurbarke pas Petrą. Buvo ir tada, kai gimnazijai buvo suteiktas jos tėvo vardas. Pusbrolis su pussesere, gyvenančia už Atlanto, susirašinėja laiškais, kartais susiskambina telefonu.

Apie savo šeimą Ponas Petras kalba su liūdesiu, mat visai neseniai, prieš penkis mėnesius palaidojo mylimą žmoną Petrutę. „Jau tiek man moteriškos šilumos trūksta, negali būti, kad jos jau nebėra. 60 metų kartu išgyvenom, niekada nesipykom. Nesu blogo žodžio savo mamytei pasakęs. Jei kada ir apsižodžiuodavom, tai ne taip kaip dabar - rusiškais keiksmažodžiais vieni kitus vadina. Jei koks stipresnis žodis ir yra išsprūdęs, tai tuoj atsiprašydavau, pabučiuodavau, apsikabindavau ir vėl viskas būdavo gerai. Labai mylėjau savo Petrutę”, - su ilgesiu vos sulaikydamas ašaras pasakoja vyras. Dabar jis gyvena su sūnumi Tadu. Pastarasis prieš septynerius metus palaidojo žmoną Nijolę. Sūnaus dukra Neringa, Petro anūkė, dabar nuolatinė senelio pagalbininkė. Kaip jis pasakojo, ši kiekvieną dieną atvažiuoja, viską sutvarko, daržą nuravi, valgyt išverda arba jau pagamintą atveža. Ji tikra senelio paguoda. „Neblogai su tuo maistu, išsiverdu ir sūnus padaro, blogiausia, kad žmonos nebėra. Kad ne ta širdelė, galėjo dar gyventi”, - vėl prisimena savo moterį. Petro dukra Danguolė Pavlavičienė dirba lietuvių kalbos mokytoja Antano Giedraičio–Giedriaus gimnazijoje. Jos sūnūs jau suaugę, Justinas studijuoja Kaune, ruošiasi tapti sporto treneriu, žaidžia krepšinį, Paulius su šeima gyvena Airijoje. Turi ponas Petras jau ir keletą proanūkių.

Auksinių rankų meistras

Iš Skirsnemunės apylinkių, kur visą laiką gyveno, 1946-aisiais Petras Petraitis išėjo į Jurbarko amatų mokyklą Nr. 15. Dabar šis namas yra Kauno gatvėje, atrodo, jame įsikūrusi suvenyrų parduotuvė. Du metus ten mokėsi baldžiaus staliaus amato. Jo tėtis Zenonas taip pat buvo nagingas stalius, kaime žmonėms darydavo avilius, karstus ir kitokius dirbinius, tad ir sūnui patarė imtis šio amato. Per dvejus metus baigęs Jurbarke amatų mokyklą, 1948 metais Petras įsidarbino Kalnėnų uosto remonto dirbtuvėse ir išdirbo net 22 metus. „Čia pradėjau savo pirmuosius darbus, kai stačiausi namą, pasidariau ir langus, ir duris. Daug ką pats susimeistravau.

1950-aisiais su draugu Andriumi Gavėnia susiradom čia mergaites - seseris Naujokaites. Draugas vedė Genovaitę, o aš Petrutę. Taip aš – Petras Petraitis dar ir žmoną gavau Petrę”, - juokaudamas pasakoja savo istoriją pašnekovas. Įdomi ir jų vestuvių istorija. 1950 metais kilo grėsmė, kad būsimosios žmonos šeimą išveš į Sibirą, mat apie tai buvo pranešęs pažįstamas valdininkas. Du Petrutės broliai – Tadas ir Bronius jau buvo ištremti į Vorkutą ir Magadaną, tėtis Adomas Naujokas mirė Šilutės kalėjime. Norėta išvežti ir likusius brolius, seseris ir mamą. Tad Petras ir jo draugas Andrius skubiai susituokė, kaip jis sako „susirašė”. Pakeitus pavardę Naujokų šeimą paliko ramybėje, nes viena tapo Petraitiene, kita Gavėniene.

Kartu abi šeimos ir apsigyveno – pasistatė namą Kalnėnuose, kuriame ponas Petras gyvena iki šiol. Kitas galas, priklausęs Gavėnioms, jau tuščias, šeimininkai mirę. Jų dukra nori jai priklausančią dalį parduoti, tik dar pirkėjo neranda. „Mūsų vestuvių data simbolinė - vasario 16-oji. Kai apsivedėm ir apsigyvenom kartu tame pačiame name, nė karto nesipykom. Labai gerai buvo gyventi kartu”, - sako vyras. 22 metus išdirbęs laivyne, kaip sako Petras, žmonių buvo labai mylimas, nes būdamas profsąjungos pirmininku visuomet gynė jų interesus, už juos kovojo. Vėliau jis nusprendė pakeisti profesiją. Įgijo dujų suvirintojo, tekintojo šaltkalvio ir įrankininko specialybę. Kaune gavo pažymėjimą. 1970 m. pradėjo dirbti „Tarpkolūkinėje” organizacijoje tekintoju. Ten irgi nemažai išdirbo – 20 metų. Po šio darbo darbštus vyras, nors jau gaudavo pensiją (nuo 55 metų), dar ilgus metus dirbo pieninėje suvirintoju ir įrankių mechanizmų derintoju. Ir dabar, kaip jis sako, negali nusėdėti be darbo – namuose randa ką nuveikti. Tai sodą tvarko, žolę pjauna, tai automobilį susiremontuoja. Ir kitiems ne kartą yra kapitaliai suremontavęs mašinas. Ne vieną valtį savo rankomis darbštus vyras padaręs – ir medines, ir metalines suvirinęs. Ir ko tik nemoka Petras Petraitis... Dar dirbdamas laivyne jis išmoko megzti žvejybinius tinklus. Ne vieną šimtą metrų yra jų padaręs. Neseniai Panemunių regioninio parko naujai atidarytoje ekspozicijoje buvo galima išvysti jo nupintą tinklą, televizijos ekrane pamatyti kaip jis tai daro. Pats Petras, dalyvavęs šventiniame atidaryme, pasakojo apie tinklų, valčių gamybą ir žvejybą Nemune.

Neatsiejama gyvenimo dalis – Muzika

Petras Petraitis yra ilgametis „Eržvilko bandonijos” ansamblio narys.

Ir ne tik. Jis yra apdovanotas „Ženklu už nuopelnus Jurbarko kraštui” už mokymą groti bandonija. Per daugelį metų ponas Petras yra išugdęs ne vieną bandonininką. Keturi iš jo mokinių ir dabar groja ansamblyje. Muzika į šio vyro pasaulį atėjo labai seniai. Gal tai nulėmė garsios Vasiliauskų giminės iš motinos pusės genai? Nors, kaip sako ponas Petras, ir jo tėtis buvo gabus muzikai, grojo orkestre. „Groti pradėjau vaikas būdamas. Gal kokių aštuonerių. Pradėjau mokytis su vokiečių karininku, tokiu Valteriu. Netoli mūsų namų karo metais buvo jų štabas. Jis lūpine armonikėle grojo ir aš jo besiklausydamas ėmiau pritarti, valsą bandžiau pamėgdžioti. Paskui pradėjau ir akordeonu groti, pats išmokau. Vokiečiai buvo malonūs žmonės. Kai tą karininką rusų leitenantas nušovė, labai verkiau. Jie buvo daug draugiškesni nei rusai ir kvepėjo skaniai, mandagiai elgėsi, vaišino šokoladu. Visai jų nebijojom. Iš pradžių išmokęs groti armonika, akordeonu, pats išmokau groti ir bandonija. 1976 m. pirmą kartą važiavom į dainų šventę. Bandonija ir groju iki šiol. Kiek vestuvių esu „atgrojęs”... Kai kuriose – kartu su sūnumi Tadu, jis irgi groja įvairiais instrumentais, kaip ir aš. Kiek įvairių švenčių, festivalių aplankyta. Su ansambliu šeštadienį buvom Šiauliuose, olandai mus filmavo. Po to važiuosim ir į Olandiją. Tikrai daug apkeliavom – Ispaniją, Vokietiją, Velsą - visko ir neišvardinsi”, - pasakoja Petras. Muzika ir dalyvavimas įvairiose šventėse dabar vyrui tikra atgaiva. Netekus žmonos padeda skausmą apmalšinti. „Melodijų daug esu sukūręs - polkų, valsų, ne visas ir įvardijau kaip savo. Man tų nuopelnų nereikia. Čia, Kalnėnuose, anksčiau buvo kultūros namai, tai irgi buvau subūręs orkestrą. Kviesdavosi mus koncertuoti ir į Girdžius, Eržvilką, kolūkių šventes - visur koncertuota su savo kapela. „Duokim garo” daug kartų su bandonininkais dalyvauta. Zyplių dvare pries porą savaičių koncertavom, laukia „Antanų polka” Eržvilke, liepos mėnesį į dainų šventę vykstam”, - apie muziką, kaip vieną mėgstamiausių užsiėmimų, Petras ilgai gali pasakoti.

Žvejyba ir žiobrinės

Tai dar vienas vyro pomėgis. Kai pradėjo dirbti laivų remonto įmonėje ir išmoko megzti tinklus, gaminti valtis, prasidėjo ir žvejyba Nemune. „Nuo mano namų pora kilometrų link Greičių kaimo ir pačiuose Greičiuose labai gerai žiobriai kibdavo. Kasmet Kalnėnuose buvo švenčiamos žiobrinės. Atvažiuodavo laivyno valdžia iš Kauno ir iš Jurbarko, tada žiobrių karaliene vadinama Onutė Mikutaitė kepdavo tuos žiobrius. Aš pas ją nuomojausi kambarį, kol dar nevedęs buvau. Tai visko iš jos išmokau – ir kaip geriau ant iešmų juos sumauti, kaip skaniau iškepti, o iškepus dar ir sviestu aptepti, kad skaniau būtų. Žiobriai tikrai skanesni, kai ant tų iešmų iškepi, nes ašakos dingsta, sukepa. Iešmai kaip ir malkos turi būti karkliniai, juk prie Nemuno gyvenam, čia kitokių ir nerasi. Dabar jau tinklais žvejoti negalima, visi guli daržinėje. O anksčiau, net jei ir nebūdavo galima, valdžiai reikėdavo, duodavo leidimą ir prižvejodavom tų žiobrių. Jei kitokių žuvų įkliūdavo – rūkydavom, žuvienę virdavom. Mano Petrutė labai skaniai mokėjo žuvį farširuoti. Tinklus pyniau daugiau nei 10 metų. Panemunių regioniniam parkui neilgai – keletą mėnesių. Su parko direktoriumi Viktoru Ganusausku esam seniai pažįstami. Jis žinojo, kad moku tinklus gaminti, atvažiavę su kitais darbuotojais apžiūrėjo įrankius mano sode ir pasiūlė nufilmuoti visą procesą parko edukacinei programai. Savo siūlus ten nusivežiau. 12 metrų mano tinklo ten dabar eksponuojama”, - pasakoja Petras. Na, o paklaustas, kokią šeimyninę šventę jis galėtų išskirti iš kitų, Petras Petraitis, vedęs Petrę, net nemirktelėjęs išpyškina - Petrines. Ir nors žiobrių gaudymo sezonas tuo metu jau eidavo į pabaigą, vis tik pavykdavo įgudusiam žvejui jų prisigaudyti ir visai giminei iškelti savo ir žmonos vardadienių šventę. Vyras juokauja, kad kartais pas juos pusė kaimo sueidavo - dainos iki ryto skambėdavo...

Apie žydą, visų vadintą Mauške

Petro tėvai pažinojo Jurbarke gyvenusį žydą, kurį visi vadino Mauške arba Laibuku. Karo metais jis slapstėsi Petraičių šeimoje, ten jam davė maisto ir pastogę. Petras prisimena, kai vieną ankstų rytą pradėjo šaudyti žydus netoli Šilinės, girdėjosi žmonių šauksmai ir riksmai - buvo labai šiurpu. O Mauškę jo tėvai tada paslėpė daržinėje po šienu. Du vokiečių kareiviai atėjo ieškoti su šunimi, bet nerado. Vienas pasilipo ant kopėčių, bet, laimei, neatsivedė šuns. O Mauškė drebėjo daržinėje, Petras pats to šieno buvo ant jo užmetęs. Petro sesuo Salomėja po karo dar ilgai susirašinėjo su išgelbėto žydo šeima, kuri gyveno Izraelyje. Apie tolimesnį jo likimą dabar niekas nežino. „Gerai, kad taip laimingai baigėsi. Jeigu būtų radę, juk ir mus būtų sušaudę. Paskui, kai vokiečiai pasitraukė ir atėjo sovietai, tas Mauškė labai mums padėjo. Jis buvo „prie valdžios” ir pasakė, kad Petraičio Zeniaus, mano tėvo, šeimos neužkabintų. Taip mes ir likom neištremti. O artimiausius kaimynus išvežė ir niekas apie juos daugiau negirdėjo”, - apie stebuklingą šeimos išsigelbėjimą pasakoja vyras.

Atsisveikindamas jis vėl prisimena neseniai anapilin iškeliavusią Petrutę. „Taip buvau įpratęs, kad ji kiekvieną dieną šalia. Vis kartu visur važiuodavom, pasitardavom ką pirkti, ką veikti, kaip gyventi. Viską darėm kartu. Per tuos metus, jei ir susibardavom, tai tik trumpam, atsiprašydavom – ir vėl geruoju. Pabučiuodavau savo mamutę į skruostą kiekvieną vakarą. Ji labai darbšti buvo, tiek yra numezgusi visokių drabužių. Ir dabar jos megztomis kojinėmis aviu. Visada laukdavo šilti pietūs ir vakarienė. Baisiai širdį maudžia, kai pagalvoju, kad teks vienam gyvenimėlį užbaigti. Reikia savo žmoną mylėti. Meilė trunka ne kelerius metus, o visą gyvenimą, jeigu ją puoselėji. Reikia gerbti savo moterį. Aš pragyvenau 60 metų su savo žmonele. Be moters – neįmanoma. Dažniausiai per ambicijas pykstamės, o reikia stengtis neužgauti, nusileisti, patylėti, jei negerai pasakai, atsiprašyti. Jei apsivedei, turi mylėti, o jei keiki - iš viso nesiženyk. O šeima žmogui yra svarbiausia. Kas iš to, kad visko turėsi, jei mylimo žmogaus nebus šalia?” – retoriškai įdomų ir ilgą pokalbį baigia kalnėniškis Petras Petraitis.