Penkių sūnų mama Daiva augina savąją laimę

 Jurbarkų gyvenvietėje, visai šalia „Aibės“ parduotuvės, yra toks ypatingas namas, o jame tiek džiaugsmo ir gyvybės, kad ten apsilankius sunku protu suvokti ir širdim papasakoti, ką išvysti ir jauti. Vos įžengus į tvarkingą kiemą, matosi, kad čia gyvena šeima, turinti ne vieną vaiką – tai liudija daug žaislų. Istorija tokia, kad Mamos dienos proga šiame šešių kambarių name gyvenanti jauna Daivos ir Rolando Karčiauskų šeima, auginanti net penkis sūnus, jau kelerius metus buvo kalbinama papasakoti, kaip sekasi auginti tiek vaikų, mamai atrodyti taip gražiai ir dar pavyzdingai vaikus išauklėti. Pavyko įkalbėti tik iš trečio karto, nes, kaip ji pati sako, jokios reklamos nenori ir nereikia. Bet juk gražus pavyzdys įkvepia. O pati Daiva juokauja, rašykit: „Esu laimingiausias žmogus žemėje, nors kitiems gal ir atrodau kaip lengvai kuoktelėjusi.“

 Daugiavaikė mama išmoko visko – net kalbėti jurbarkietiškai 

Juokai juokais, bet apie šią nuostabią moterį ir jos šeimą tikrai norisi parašyti. Pokalbio metu jaukiuose namuose du mažiausieji sūnūs beveik visą laiką būna šalia, smalsiai klausydamiesi, apie ką čia kalba jų mama. Kartu gyvenanti Daivos mama Nijolė Gaižauskienė padeda ir juos auginti, ir besikalbant paguosti, jei pats mažiausias kažkur pats sau įsikanda, ir smarkiai šokoladu apsimozojusį veiduką nuvalyti, ir gali dar daug ką apie šią nuostabią savo dukros šeimą papasakoti. Jei ne močiutė, vargu, ar mūsų pašnekovė galėtų taip smarkiai suktis – dirbti Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijoje anglų kalbos mokytoja, leisti sūnus į būrelius, meno mokyklą, pačiai lankytis renginiuose, pakeliauti, tobulintis kursuose. Visų močiutės nuopelnų, kaip ir pačios Daivos, neišvardinsime. Jos abi čia laiko visus keturis namų kampus. Šeimos galva Rolandas gali padėti tik savaitgaliais, mat jo darbovietė yra gana toli nuo Jurbarko – jau keleri metai dirba Kražių seniūnu Kelmės rajone, iš kur ir yra kilęs. 

Pati Daiva yra kilusi iš trijų vaikų šeimos; jos sesuo Vita jau 12 metų gyvena Airijoje, brolis, deja, žuvo nelaimingo atsitikimo metu – nuskendo. Mūsų pašnekovė – ne jurbarkietė. Ji gimė ir augo Tauragės rajone Gaurės miestelyje. Dar mokykloje svajojo, kad norėtų studijuoti anglų kalbą, kuriai jautė didelį potraukį. Net papildomai lankė anglų kalbos pamokas Tauragėje, tačiau, kai atėjo laikas rinktis studijas, pabijojo, kad neįstos į šią specialybę Vilniaus universitete. Kuklinasi, kad jautėsi esanti iš kaimo ir yra žymiai už ją „kietesnių“. Tuomet pasirinko studijas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto filiale Kretingoje Katalikų teologijos fakultete. Jau besimokydama paskutiniame kurse iš bendramokslių sužinojo, kad Jurbarko gimnazijoje reikia tikybos mokytojos, todėl ir nusprendė čia atvykti. „Išmokau jurbarkietiškai kalbėti, gerą dešimtmetį čia gyvendama ir jaučiuosi kaip tikra jurbarkietė. Kadangi gimnazijai reikėjo anglų kalbos mokytojos, ėmiausi mokyti vaikus, tuo pačiu metu studijuodama neakivaizdžiai anglų kalbą Vilniaus edukologijos universitete, kur sėkmingai įgijau bakalauro laipsnį“, – pasakoja daugiavaikė mama.  

Penki vaikai – penki pasauliai

Pokalbis, aišku, yra ne tik apie pačią Daivą, bet ir visą šeimą. Poros vaikai, pasak mamos, labai skirtingų charakterių, bet turi vieną bendrą bruožą – yra labai muzikalūs. Tai 12-metis Vilius, 10-ies Giedrius, 8-erių Joris, 5-erių Tadas ir pagrandukas Gytis, kuriam birželį sukaks tik dveji. Vaikai, pasak pašnekovės, gana savarankiški. Du vyresnieji  lanko Antano Sodeikos meno mokyklą, į kurią nuvyksta patys, o į kitus būrelius ir vaikų darželį Tadą nuveža ji. Štai Vilius šį pavasarį, nors meno mokyklą lanko neseniai, jau laimėjo J. Gruodžio konservatorijoje Kaune rengiamą J. Pakalnio vardo jaunųjų atlikėjų pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų konkurso 2-ąją vietą, grodamas eufonija (mokytojas Gytis Gvozdas). Be šio pomėgio Vilius dar lanko ir Jurbarko kūno kultūros ir sporto centro šachmatų būrelį, kuriam vadovauja treneris Valentinas Jankūnas. Šį būrelį kurį laiką lankė ir Joris, tačiau šachmatais „nesusirgo“. Giedrius meno mokykloje mokosi groti trimitu (mokytojas Vincas Bakšys). Mama pasakoja, kad visi vaikai yra dainingi, trys vyresnieji lanko Jurbarko kultūros centro berniukų chorą „Bildukas“, kuriam vadovauja Danutė Lapienė. Kalbėdama apie vaikų gabumus Daiva sako, kad Giedrius metus lankė dar ir dailės būrelį. O šiemet dalyvavo kasmet rengiamame „Dainų dainelės“ regioniniame Tauragės apskrities ture, tačiau į respublikinį etapą nepateko – buvo pernelyg daug solistų. Pašnekovės manymu, versti vaikus lankyti vienokį ar kitokį būrelį bei mokyklą, nereikia, tegul laisva valia užsiims mėgstama veikla tol, kol norės ar jaus, kad tai – jų kelias.

Šeimoje vaikai auklėjami asmeniniu pavyzdžiu 

Daiva pasakoja, kas su savo vyru susipažino kaip ir dauguma jaunų žmonių – įvairių pramogų, renginių metu. Sako, kad atitiko kirvis kotą. „Žinojau ar jaučiau, kad turėsiu tikrai daugiau nei du vaikus. Buvo tokia nuojauta. Kad penkis – ne. Bet tai yra Dievo dovanos. Neseniai vykusio seminaro metu įsikalbėjom su kita mokytoja apie vaikus. Ji apgailestaudama užsiminė, kad atžalų jų šeima neturi ir jaučiasi kaip vaikas, kuris per Kalėdas negavo dovanų. O mes tų dovanų gavom labai daug ir labai tuo džiaugiamės. Viena Jurbarko ligoninės med. slaugytoja, kuri atsimena visus mūsų vaikų vardus, svarstė, kad likimas ar Dievas mums davė vieną gerą vaiką – ir jį pasiėmėm, ir dar vieną gerą davė, ir tą pasiėmėm. Ir taip visas penkias dovanas gavom“, – juokaudama pasakoja pašnekovė.  

Ji sako, kad auginant tiek daug vaikų, labai pravertė praėjusį rudenį Jurbarko švietimo centre lankyti pozityvios tėvystės kursai, į kuriuos užsirašė iš smalsumo. Tie kursai tiesiog leido į vaiko auklėjimą pažvelgti kitaip – nesusireikšminti, nesusikoncentruoti į save. „Koks tu būsi, toks bus ir tavo vaikas. Čia kaip anekdotinė situacija – auklėju, auklėju, o vis vien neišeina pakeisti. Bet juk vaikas – tavo atspindys. Jei pats sėdi prie telefono ar televizoriaus, o vaikui sakai, kad eitų skaityti, nieko nebus. Ir dar – reikia pozityviai į viską žiūrėti, pats turi stengtis būti geras, ir tavo vaikai bus tada tokie. Mes su broliu ir sese augom kaip ir dauguma – patys, pernelyg neauklėjami. Tačiau, jei išaugom geri, toks ir buvo tėvų pavyzdys“, – pasakoja Daiva.

Visą straipsnį rasite gegužės 4 d. 18 numeryje. Jį įsigyti galite paspaudę čia.