Paskutiniai Paalsio II kaimo gyventojai mena ir kaimo tragedijas, ir partizanų kovas

Bene paskutiniai antrojo Paalsio kaimo gyventojai – tėvas ir dukra, Antanas ir Birutė Puišiai, toje pačioje sodyboje gyvenantys per 60 metų. Jiedu tikina nepastebėję, kaip likę kone vienu du visame kaime, kur stovėjo sodyba prie sodybos. Neišsikėlė tada, kai dėl melioracijos po visą Lietuvą išsibarstė kaimynai ir pažįstami, išgyveno, kai kaimo gyventojus retino tragiškos mirtys ir ligos. Abu prisimena visus jų beveik išnykusio kaimo gyventojų vardus, pavardes, pravardes, jų gyvenimo istorijas ir likimus, dažniausiai tragiškus. 87 metų Antanas pats išgyveno tokias audras, kaip jis pats vadina – išvengė tremties, kalėjimų, pro gimtosios trobos langą stebėjęs partizanų ir stribų kovas, neįkliuvęs, nors jis pats ir jo šeima pagelbėjusi tokiems partizanams kaip ištikimiausias Jono Žemaičio-Vytauto bendražygis Juozas Palubeckas-Simas.

Antradienio popietę 87 metų Antano ir jo vienturtės dukros Birutės Puišių sodyboje buvo kilusi savotiška sumaištis, arba ergelis, kaip jie patys  pasakytų. Jei savaičių savaitėmis pas juos joks žmogus kojos neįkelia, tai tą dieną per kelias valandas jų namų slenkstį peržengė net keli nelaukti svečiai. Pirmiausia šių eilučių autorė, o galiausiai ir meistras iš Jurbarko, kuris Puišiams atvežė sutaisytą šaldytuvą. Paalsio II kaime atokioje sodyboje gyvenantys tėvas ir dukra sako, kad dažniausiai pas juos tik medžiotojai užsuka. Tiksliau, palei jų sodybą pravažiuoja, nes keliukas link miško tik per Puišių pievą vinguriuoja. Užtat jų namus lengvai susiranda katės, kurių jų sodyboje tiek, kad patys Puišiai nebesuskaičiuoja. Priglaudžia visas, kuriomis buvę šeimininkai atsikrato baimindamiesi mokesčio už ženklinimą. Bent jau taip mano pati Birutė.

Puišių sodybą sunku rasti. Toli nuo pagrindinių kelių, arčiau miško, laukuose, sodyba taip apaugusi medžiais, kad pati iš toliau primena mišką. Birutė sako, kad taip dar geriau, nes taip lengviau apsisaugoti nuo įtartinų asmenų ar šiaip negerų žmonių.

Kur gyvena Puišiai, mums nurodė link Pažėrų važiuojant pakeliui sutiktas vienišas dviratininkas, netoliese gyvenantis. Žinojo ir senolė, užkalbinta Drebulynės kaime prie Pažėrų kapinaičių. Užteko pasakyti, kad Puišių ieškome – tuoj pat nurodė, kad link jų veda keliukas tarp eglikių.

Painiava su kaimo pavadinimu

Antanas sako, kad užsuka pas jį ir pažįstamų. Būna, kad per Antanines, jo vardo dieną, kas nors visada atvažiuoja pasveikinti. Bet kasmet tokių svečių vis mažiau. „Nieko nelikę“, – apgailestauja jis. Mirusios jo dvi seserys, jo brolis. 

Birutė apmaudavo, kad yra painiava su tuo jų kaimo pavadinimu. Sako, kad jų kaimas nuo seno vadinosi antrasis Paalsys, tačiau laiškus rašydama ji priversta ant vokų užrašyti Pažėrų kaimo pavadinimą, antraip laiškai iškeliauja į Šimkaičius ir visai prapuola. „Nei šis, nei tas su tais pavadinimais“, – reziumuoja Birutė. Iš tikrųjų vienuose žemėlapiuose jų sodyba pažymėta kaip Pažėrų, o kituose – kaip Paalsio II kaimas. Pagal vieną žemėlapį šis kaimas priklauso Šimkaičių seniūnijai, o pagal kitus šis kaimas yra Girdžių ir Šimkaičių seniūnijų ribose. Birutė šypsojosi, kad toje pačioje sodyboje gyvendami kažkada buvo priskirti Raseinių rajonui, paskui Skirsnemunės apylinkei, o dabar, sako, Girdžių.

Antanas šypsosi, kad dabar yra taip, kad atskira sodyba – vis kitas kaimo pavadinimas.

Paskutiniai paalsiškiai

Pačiame Paalsio II kaime belikusios dvi sodybos su keliais gyventojais. Puišiai ir Kairaičiai, gyvenantys pakrantėje prie Alsos upės. „ O buvo laikas, kai buvo sodyba prie sodybos“, – prisiminė Birutė tuos laikus, kai jų kaime gyveno per 30 gyventojų. Abu iki šiol prisimena savo kaimynų ir tų kaimo gyventojų pavardes –Vaclovas, Kazimieras, Petrukas Skrickiai, Mockai, Kluoniai, vardija Birutė. Antanas patikslina, kad pagreta gyveno šeši Skrickiai, kuriuos ąžuoliniais vadindavo, nes pas juos daug ąžuolų augo. Prisimena, kad ir amerikantais vadino, nes jie Amerikoje buvę.

„Paskui Simonavičiai dveji, Birgiolai ketveri, Žemeckiai dveji, Baltrušaičiai. Stankienė, Kalnaičiai dveji, Galbuogiai ketveri, Stankai. Pažereckai“, – toliau vardijo Birutė.

Dabar yra taip, kad nėra pas ką ir nuo lietaus pasislėpti nuo Girdžių namo dviračiu važiuojant. „Reikia prie Girdžių apsižiūrėti, ar nėra debesies, ar nekyla kur perkūnija, kad suspėtum visą 10 kilometrų nuvažiuoti į mūs kiemą, nes nėra pas ką užeiti. Jokios sodybos nėra nuo Girdžių iki mūsų“, – apmaudavo moteris.

Kaimas nunyko po melioracijos

Abu sutinka, kad nykti kaimas pradėjo, kai prasidėjo melioracija. Pasak Antano, 1968 metais. „Ne ne, – užprotestavo Birutė. – 1968 metais visi dar taip ir buvo. Mamytės sesuo Palmyrutė mirė tais metais. Čia Pažėrų kapinaitėse palaidota. Gi nuotraukose visi stovi. Ir Vaciukas, ir visi. Dar 1977-1978 metais buvo tos sodybos. Aš skaičiavimo stoty dirbau. Apie 1980 metus pradėjo tuštėti“, – pataisė tėtį Birutė. Abu prisiminė, kad dėl melioracijos tais metais, 1968 metais, pirmiausia buvo nusiaubtas netoliese buvęs Dargių kaimas.

„Dargius sunaikino pirmiausia, kada mamytės sesuo mirė. Žydinčias obelis vertė į duobes. Ką jie ten išdarinėjo. Žmonės ėjo, prašė su ašaromis, kad paliktų. Kad jis į peklą nueitų tas Jurgelevičius. Jis Girdžių paukštininkystės tarybinio ūkio direktorius buvo. Ir toks negailestingas budelis. Jokios sodybos liepė nepalikti“, – pyko tuos laikus prisiminusi Birutė. Sako, kad jų kaimas tokios prievartos išvengė, nes priklausė Žalgirio kolūkiui. Bet po truputį kraustėsi vietiniai vienas kito kurstomi. Anot Antano, vietiniai paalsiškiai pasklido kas kur – į Skirsnemunę, Važgirį, Viešvilę. Kiti į Jokūbaičius trobesius persivežė. Sako, kad ir juos ragindavo išsikraustyti.

„Pagalvojus, gi čia ne degtukų dėžutė, kad galėtum išsikelti. Buvo toks amerikantų Kazimieras. Skrickis Kazimieras. Tai jis taip pasakęs,  kad persikėlimai – ne šposai. Ne degtukų dėžutė. Gi tikrai. Baisu pagalvoti. Kiek visko yra. Ir sodas, ir pastatai. Tai viską susigriauk kaip beprotis ir vėl su kokia terbute keliauk“, – pyko tuos laikus prisiminusi Birutė.

Birutė ir Antanas net nepajuto, kaip liko visame kaime kove vienu du.

Antanas dabartinėje sodyboje gyvena nuo 1955 metų, kai, jo žodžiais, parėjo žentu. Būdamas 26 metų apsigyveno savo žmonos, Onos Skrickytės, tėvų sodyboje. Čia abu ir susilaukė vienturtės Birutės, kuri čia gimė, augo ir liko gyventi.

Pats Antanas yra iš greta Paalsio II esančio Dargių kaimo. Kartu su būsima žmona Ona Dargiuose lankė tą pačią keturių skyrių pradžios mokyklą. „Dabar ten nieko nėra. Kaime gyvena du gyventojai. Ten irgi kažkada gyveno apie 40 gyventojų. Visi nukelti, išlakstę“, – kalbėjo apie gimtąjį Dargių kaimą Antanas.

Apie santykius su kaimynais kalbėti kebloka. „Jų paprasčiausiai beveik nėra. Artimiausias kaimynas Zigmas gyvena vienas Pažėrų kaime“, – kalbėjo Antanas. „Jo tėtis mirė prieš kelerius metus, o mama prieš 15 metų“, – papildė Birutė.  Kiti kaimynai gyvena Drebulynėje, Liudvinave.

Sako, sutaria su Kairaičiais, įsikūrusiais prie Alsos. Birutė prisimena, kad jie visada nepaprastai sugyveno su Kairaitienės mama Vincenta Simanavičienė ir Juozeliu. Prisiminė, kaip jie vieni pas kitus eidavo ir kaip ji jų giminėms laiškus rašydavo. „Kurdavome, tai tie girdavo, kad mes tokius gražius laiškus sukuriame“, – šypsojosi Birutė.

Mena visas kaimo tragedijas

Birutė ir Antanas yra gyvi nykstančio kaimo metraštininkai, galintys papasakoti apie kiekvieną, kuris ilsisi netoliese esančiose Pažėrų kapinaitėse. Abu sutinka, kad kone vieninteliai prisimena ten palaidotus žmones, jų istorijas ir tragiškus likimus, kurių netrūko. Sutinka, kad kaimą tikriausiai nelaimės persekiojo. Prisiminė, kaip Pažereckų vaikiukas nuskendo mažas būdamas. „Tai Pažereckienė tiek pergyveno, griaužėsi, tai sako, kad jai iš to ergelio vėžys prisimetė. O jau skausmai baisūs. Ji buvo labai graži moteris. Aš ją atsimenu. Paskui ji mirė. Sako, kad dėl to vaikiuko pergyveno“, – pasakojo Birutė.

Tragiškai baigėsi ir jau minėto Kazimiero Skrickio gyvenimas. „Rastas negyvas, grįžęs iš draugo pagrabo. Išgirdome jo žmoną šaukiant, ji netoliese gyveno, šaukė kaimynus pagalbos. Nubėgome pas jų. Guli ant grindų negyvas. Taip išeina, kad širdis sustojo. Pergyveno dėl draugo mirusio. Tai jis irgi tose pačiose kapinaitėse palaidotas“, – prisiminė Birutė.

 Prisiminė, kaip to paties kaimo gyventojų 22 metų sūnus dingo, kaip ilgai jo niekas nerado ir galiausiai paaiškėjo, kad nužudytas ir užkastas miške, Raseinių rajono pakrašty. Jis vėlgi palaidotas tose pačiose kapinaitėse.

Birutė apmaudavo, kad  kapinaitėse ilsisi daug jaunų žmonių. Prisiminė ąžuoliniais vadinamų Skrickių dukros Izabelės tragišką likimą – mirė nuo vėžio 33 metų būdama. Kaimynas Vaclovas Skricis nuskendo. Sako, tą dieną buvo baisinis tvanas, didelė liūtis. Rado į ievų krūmą įneštą ir nuskendusį.

Apie kapinaites žino viską

Abu prisiminė ir itin tragišką giminaičių šeimos istoriją. Tėvas, mama ir keturiolikmetis sūnus, visi trys mirė apsinuodiję smalkėmis. „Pečių pasikūrė. Norėjo, kad šilta būtų. Ir atsigulė. Nežinia, kuris jušką užkišo ir visi trys numirė. Va, nuotrauka yra“, – karstuose gulinčių trijų vienos šeimos narių išsaugotą nuotrauką atnešusi rodė Birutė. Pasak Antano, kūreno ąžuolinėmis malkomis. Jis iki šiol prisimena tą baisią žinią, kad trys kaimo žmonės mirę. „Visi jie palaidoti Girkalnyje, nes vyras iš ten kilęs. Kitaip būtų mūsų kapinaitėse laidoję“, – sakė Birutė.

Kapinaitėse palaidoti ir keturi mirę vienos šeimos kūdikiai. „Antkapiuose įspausti vardai Petrukas, Povilas, Stanislovas ir Genovaitė. Tie tėvai prie tų vaikų pasilaidojo“, – pasakojo Birutė. Antanas pasakojo, kad taip nutiko, jog vienas paskui kitą gimę vaikučiai po pusės metų ar kelių mėnesių mirdavo. „O paskui „užkibo“ du sūnūs ir dukra po tų keturių vaikiukų mirties. Užaugo tvirti vyrai“, – vienos kaimo šeimos istoriją pasakojo Antanas.

Birutė dažnai užsuka į Pažėrų kapinaites. „Kaip gi kitaip. Čia palaidota ir mano mamytė“, – sako ji. Birutė aplanko bei prižiūri ir kitus kapus. Ypač tuos, kurių niekas nelanko. Sako, kad tokių mažai. Dauguma Pažėrų kapinaičių kapų yra lankomi ir prižiūrimi artimųjų. Pažėrų kapinaitės yra veikiančios. Iki šiol laidojami žmonės, dažniausiai buvę kaimo gyventojai. „Virginija Pinkevičienė gruodžio mėnesį palaidota paskutinė. Šiandien buvau kapinaitėse. Sakė, turi žemių atvežti. Ruošiasi paminklą statyti. Iš Klaipėdos atvežė Palubeckį Bronių. Jie patys nori pasilaidoti prie savųjų savo žemėje“, – kalbėjo Birutė.

Sukvietė paalsiškius

Po visą Lietuvą išsisklaidę paalsiškiai savo gimtojo kaimo nepamiršta. Tuo Birutė įsitikino praėjusių metų rugsėjį, kuomet buvo šventinama tose pačiose kapinaitėse atstatyta Pažėrų koplytėlė, ir kuomet į šią šventę buvo sukviesti vietiniai. Juos sukviesti seniūnas paprašė Birutės. „Žinome, kur jie išsikėlę – ir Klaipėdoje, ir Kaune, ir Šiauliuose. Kur tik jų nėra. Ir Šakių, ir Vilkaviškio rajonuose. Daugumai rašiau laiškus. Klausdavome mes. Su jais visais geruoju, tai pasakydavo, kur gyvena“, – pasakojo Birutė. Ji iki šiol negali pamiršti, kiek daug žmonių tą rugsėjo 12-ąją susirinko. „Gi mūsų paštininkė, Larisa Jankauskienė, pažadėjo iškepti kugelį, nes manė, kad nedaug žmonių susirinks. Tai ji atvažiuoja su tuo kugeliu, ji toliau laukuose gyvena, sako, nustebau. Mašinomis apstatytos visos kapinaitės ir dar keliuku toliau. Žmonių pilna kapinaitėse ir šalia. Atvažiavo buvę gyventojai. Tikrieji. Jie sveikinosi, glėbesčiavosi, bučiavosi ir man dėkavojo. Nespėjau šnekėti su kiekvienu“, – juokėsi Birutė, prisiminusi, kad jai dar ir kalbą reikėjo sakyti. Sako, kad visai nebloga išėjo.

Nepamiršta bažnyčios gaisro

Prabilusi apie koplytėlę Birutė prisiminė ir sudegusią bažnyčią, kurios vietoje toji koplytėlė pastatyta. Sako, kol mirs, neužmirš tos dienos. Bažnyčia sudegė 2000 metų spalio 8 dieną. „Kaip baisu buvo. Tavęs (tėčiui, - aut, past.) tada namie nebuvo, o aš namuose su mamyte. Ji dabar mirusi. Tai ji, matyt, paskui mirė iš to ergelio, negerumo tokio. Pamatėme, kaip ugnis eina medžių viršūnėse. Jau nieko nepadarysi“, – prisiminė ji tą dieną taip, tarsi gaisras būtų vakar kilęs. Ji apmaudavo, kad policija ši įvykio netyrė – Birutė tikina, kad bažnyčia buvo padegta. Moteriai apmaudu, kad sudegė visi daiktai, kuriuos tą dieną gyventojai paliko – paprastai, sako, vertingus daiktus namo parsinešdavo mišioms pasibaigus. Tą dieną buvo dvejos mišios – vienoms pasibaigus kitos turėjo prasidėti, tad nusprendė daiktų pirmyn atgal nenešioti. Anot Birutės, sudegė ir vertingi paveikslai, ir gražios žvakidės, kurias Antano brolis buvo ištekinęs. „Jurbarko bažnyčia tokių gražių kaip mūsų neturėjo“, – tikino ji.

Už kibiro, ant dviračio ir į mobilią parduotuvę

Tą antradienio popietę Birutė ir Antanas turėjo daugiau ergelio. Birutė turėjo čiupti kibirą, sėsti ant dviračio ir skubėti į … parduotuvę, kuri link jų sodybos važiavo. Besikalbant sulaukė pardavėjo iš Vadžgirio skambučio, pranešančio, kad jau link jų važiuoja. Pasirodo, kad Puišiai apsiperka mobiliose parduotuvėse – viena atvažiuoja iš Vadžgirio, kita iš Raseinių. Ir abi atvažiuoja tą pačią dieną, antradienį. Raseiniškis prekes atveža iki pietų, o vadžgiriškis – popiet. „Visi susitaikė tą pačią dieną atvažiuoti. Atveža visko: kruopų, duonos, batono, dešros, lašinių. Visko, ko reikia. Visokios mėsikės, dešrų rūkytų. Tik šnapso neveža. Mums nereikia. Mes negeriame“, – sakė Birutė, laukdama pardavėjo skambučio. „Raseiniškis neskambina. Reikia žvejoti, o Kęstas paskambina“,  – sakė ji. Tą antradienį iš raseiniškio pardavėjo nusipirko lašinių gabaliuką ir duonos, o iš vadžgiriškio – dešros, vandens ir kitų prekių. Abu sako, kad nieko tokio, kad tik vieną kartą per savaitę atvažiuoja. „Praėjusią vasarą buvo taip, kad nė vienas neatvažiuodavo“, – sako Antanas. „Tekdavo 10 kilometrų į Girdžius minti. Nusiperki, o kai parmini, tai pašnekėti sunku. Koks skurdas“, – prisiminė Birutė.

Į Jurbarką abiem Puišiams tenka retai nuvažiuoti. „Šiemet tik vieną kartą buvau“, – sako Birutė. Į Jurbarką ji važiuoja, jos žodžiais, kai yra mirtinas reikalas – reikia vaistų nusipirkti. Antanas į Jurbarką traukia, kai reikia kuklią pensiją pasiimti. Paskutinį kartą mieste lankėsi  prieš dvi savaites.

Padėjo ištikimiausiam J. Žemaičio bendražygiui

Antanas, ko gero, dažniau nei į Jurbarką, užsuka netoliese, maždaug 3 km nuo jų sodybos, esančią garsiąją Jono Žemaičio vadavietę – garsųjį  bunkerį, kuriame slapstėsi ir buvo sučiuptas partizanų generolu vadinamas kovotojas. Antanas sako, kad nusineša šluotikę ir pašluoja, aptvarko aplinką. Čia daug prisiminimų grįžta. Antanas turi ką apie tuos laikus papasakoti, mat pats nebuvo pasyviu stebėtoju.

Paprašytas prisiminti apie tuos laikus, kai jis padėdavo partizanams, Antanas atkunta, iki tol mieliau užleidęs iniciatyvą dukrai. Jis prisiminė, kaip ketverius ir daugiau metų, pirkdavo partizanams žibalo ir supiltą į bidoną nešdavo – partizanai naudodavo žibalą bunkeriui apšildyti ir valgiui ruošti. Puišių mama partizanams iškepdavo duonos, į jų trobą užsukusius pavalgydindavo. „Žibalo pirkdavome ne iš vienos parduotuvės: iš vienos, antros, trečios ir tai dar vienoje užkliuvo, kam to žibalo reikia vasarą“, – prisiminė Antanas.

Vyras turi ką papasakoti. Jis akis į akį susidūrė ir pagelbėjo ištikimiausiam J. Žemaičio bendražygiui partizanui Juozui Palubeckui-Simui, yra matęs pastarąjį išdavusį kitą partizaną Praną Narbutą-Rolandą, pažinojęs partizaną Joną Vilčinską. Sako, apie išdavystes ir tai, kas nutiko jo pažinotiems kovotojams jis tada nieko nežinojo. Sužinojo tik šiais laikais, iš knygų.

Prisimena, kaip pas juos į namus Dargiuose ateidavo J. Palubeckas, kuris rūpindavosi maisto tiekimu J. Žemaičiui. Atmintin įstrigo jo šašuotos rankos ir žodžiai, kad jiems dabar sunkus laikotarpis. Kai J. Palubeckas pasiskundė, kad jam sunku, Antanas pasisiūlė padėti nunešti tą žibalo bidoną. Iki miško buvo koks kilometras. Antanas sako, kad prie to bunkerio nevedė. Kai tik kiek į mišką įeidavo, paleisdavo, sakydamas, kad gali grįžti. Kai tą kartą grįžo, prisiminė, kaip tėtis prie vartų jį pasitiko, baimindamas, kad sūnui nieko nenutiktų.

Antanas prisimena, kad J. Palubeckas visada ginklą su savimi turėdavo. „Ne pistoletą, o naganą. Sako, kad aš galiu už 50 metrų šaudyti“, – kalbėjo Antanas. Jis prisimena ir J. Palubecko žodžius apie laisvę ir tai, jog jis tikėjo, kad partizanai sulauks pagalbos iš užsienio.

Antanas prisiminė kaip teko vaistų pirkti, kurie buvo skirti J. Žemaičiui, kuris tuo metu buvo paralyžiuotas. „Nedidelė bonkikė“, – prisimena Antanas, bandęs atgaminti ir tų vaistų pavadinimą.

Neatėjo iškeptų pyragų Sekminėms

Vyras  niekada nepamirš tos dienos, kai paskutinį kartą matė J. Palubecką. „Jis atėjo 1953 metų gegužės mėnesį. Paprašė Sekminėms iškepti pyragų. Mama iškepė tų pyragų. Sekminių šeštadienį žadėjo ateiti pasiimti, bet taip ir neatėjo. Sekmadienį irgi neatėjo“, – pasakojo A. Puišys. Paskui paaiškėjo, kad J. Palubecką čekistai tomis dienomis sugavo. 

Antanas sako, kad tuo metu niekas nežinojo, kas nutiko J. Palubeckui. Nežinojo net ir partizanai. Niekas tuo laiku nežinojo ir apie J. Žemaičio vadavietės likimą.

Antanas pasakojo, kad po kelių savaičių nuo jau minėtų Sekminių, kai pasigedo J. Palubecko, Puišius aplankė pažįstamas partizanas Jonas Vilčinskas-Algirdas, kuris atėjo su kitu, Antanui tuo metu nepažįstamu partizanu. Prisimena, kad abu atėjo dieną nesibaimindami, nes, Antano žodžiais, Stalinas jau buvo nukrypęs, o stribai panaikinti. Prisimena, kad abu vyrai pavalgė stuboje, bet nakvoti užlipo ant tvarto. Kai ryte pakėlė juos pakėlė, abu iš po pagalvių pistoletus išsitraukė, užsikišo, nuėjo pusryčiauti ir tada apie tuos dingimus įsišneko.

J. Vilčinskas tada pasakojo, kad su J. Palubecku matėsi prieš mėnesį, kad sakęs, jog viskas gerai ir kad J. Palubeckas prasitaręs, jog jų būryje yra išdavikas, tik nesuseka, kas. Paaiškėjo, kad šių žodžių klausėsi pats išdavikas P. Narbutas, kuris pas Puišius su J. Vilčinsku lankėsi.  „Tai tas Narbutas tuos žodžius girdėdamas susinervavo, ėmė muistytis. Jam buvo ko susinervuoti, nes puikiai žinojo, kas jo padaryta“, – prisiminė Antanas. Apie tai, kad J. Palubeckas suimtas, J. Vilčinskas nežinojo.

Antanas prisimena, kaip J. Vilčinskas ruošėsi keliauti link savo tėviškės prie Antvardės. Ir kad tą dieną išėjo abu. Pasak Antano, paskui jis sužinojęs, kad tas pats P. Narbutas su kitais išdavikais  J. Vilčinską įviliojo į sodybą netoli Šimkaičių kaimo, kur laukė čekistų pasala, ir jį nušovė.

Priminsime, kad minėtas partizanas P. Narbutas pirmiausia išdavė čekistams J. Palubecką -Simą, ištikimiausią partizanų generolo Jono Žemaičio ginklanešį, asmens sargybinį, o pastarasis po savaitės kankinimų palūžo ir parodė čekistams bunkerį, kuriame ir slapstėsi J. Žemaitis, dėl ko vėliau labai gailėjosi. Jam, kaip ir J. Žemaičiui, buvo paskirta mirties bausmė – abu sušaudyti.

Partizanų ir stribų kovas stebėjo pro namų langus

Pasak Antano, partizanai jo paties nekvietė eiti į mišką. Sako, kad apyjaunis buvo. Tikina, kad patys partizanai ir jo brolį atkalbėjo nuo tokio žingsnio. Prisiminė tragišką savo pusbrolio iš Jokūbaičių, taip pat Antano Puišio, likimą. Jis žuvo miške neišsislapstęs nė mėnesio. „Buvo kebli padėtis“, – taip apie tuos laikus sako Antanas, patikinęs, kad kaimo žmonės stribų nekentė, nes reikalaudavo mokėti prievolę – grūdų, mėsos, kiaušinių ir kitų maisto produktų, kad turėdavo eiti miško kirsti. Sako, kad partizanai atėję nereikalaudavo. Tikina, kad ir taip būdavo aišku, kad reikia juos pavalgydinti, jiems pagelbėti.  Prisiminė, kaip partizanai ateidami į jų namus rasdavo verdamus cepelinus. „Mama sakydavo, kad palauktų, kol išvirs. Tai jie likdavo ir laukdavo. Pavojingas buvo reikalas. Bevalgant galėjo po langu šūktelėti, kad apsupti. Rizikavome ir jie, ir mes, bet susišaudymo pas mus nebuvo“, – pasakojo Antanas.

Jis iki šiol mena, kad per langą, tarsi dabar televizoriaus ekrane, tada stebėjo stribų ir partizanų kovas. „Nebuvo uniformuotų nei stribų, nei partizanų. Bėga būriais ant šen ir ten. O šūvių daug, o maišėsi vienas per kitą. Galiausiai temstant ateina Skirsnemunės stribų vadas ir sako tėtei mano, kad yra lavonas. Liepia vežti lavoną į Skirsnemunę. Sako, pasakyta, kad būtų įvykdyta“, – jo žodžius prisiminė Antanas. Tą kartą buvo nušautas vienas stribas. Antanui teko kartu su tėvuku kinkyti savo ir kaimynų arklius ir į Skirsnemunę kūną vežti. Sako, koks tuo metu buvo gruodas baisus. „Kol nukratėjome į Skirsnemunę tais lauko keliukais grumstėtais, baisiais“, – pasakojo vyras. Sako, kitą dieną vėl atėjo rusų būrys, kurie pasislėpę laukė, kol partizanai pradės šaudyti.

Puikią atmintį demonstruojantis 87 metų Antanas tikina, kad galėtų eilėraščius – ir partizanų, ir tremtinių, ir dabartinių laikų, – pliskyti iki ryto. Viską atsimena.

„Didelių audrų čia būta“, – sako jis. Giminaičių, pažįstamų daug į Sibirą išvežtų. Jis pats išvengė nelaimių. „Mums pasisekė. Mums sakė, jei vežimas į Sibirą nebūtų pasibaigęs, būtų mus išvežę. Nujunta, nuuosto“, – sakė jis.

Matęs Antanas ir karą, kaip vokiečius sumušė rusai. „1944 metais spalio 5 dieną ne iš ryto anksti, o 11 val. užvirė praragas – rusų lėktuvų ore kaip varnų – tai sumalė vokiečius“, – sakė Antanas. Vyras apgailestauja, kad žuvo tiek daug partizanų, jų vadų, kad Lietuva dabar būtų kitokia, jei tokie žmonės dabar gyventų. „Jie būtų ką kytriau sugalvoję“, – tikino Antanas.

Už pagalbą partizanams nukentėjo ir Ona Puišienė

Ona Puišienė, dar būdama netekėjusi, pusę metų praleido kalėjime Kaune: buvo tardoma, mušama už tai, kad partizanams pirko vaistų.

Birutė pasakojo, kad į kalėjimą už pagalbą partizanams buvo patekusi ir jos mama Ona Skirskytė, kai dar buvo netekėjusi. Tėvai maždaug pusmetį nežinojo, kur dingusi jų dukra. Birutė atsimena, kad mama pasakojusi, kaip ją Kaune tardė, spardė, kitaip mušė, nedavė miegoti nei dieną, nei naktį. Pasakojo, kad mamą išsivedė toks Volkovas. Suimta už tai, kad partizanams vaistų pirko. Užkliuvo ir tai, kad Ona Skrickytė buvo Marijos Žiliūtės, kuri J. Žemaitį bunkeryje slaugė, giminaitė. Anot Birutės, Ona Skrickienė, jos mama, ir Žiliūtės mama buvo seserys. Birutės mama būtų buvusi išsiųsta į Sibirą, bet išvengė tremties ir kalėjimo, nes teisme nesutapo prieš ją liudijančių asmenų, pažįstamų to paties krašto gyventojų, parodymai. 

Apie Puišius – Girdžių seniūnas Darius Juodaitis

Mūsų Paalsio II kaimas, kuriame gyvena Antanas Puišys su dukra Birute – visiškai mažutis. Ir gyventojų ten nelabai kas likę. Tačiau kultūros ir kraštotyros židinys rusena būtent Puišių namuose. Ten visada smagu užvažiuoti, nes A. Puišys yra sukaupęs ne tik didelę gyvenimišką patirtį, tačiau ir daug įvairių spaudinių apie mūsų kraštą, apie partizaninį judėjimą. Puišių šeima – ir Pažėrų kapinaičių puoselėtojai. Tai jie buvo pagrindiniai iniciatoriai, kad prieš 15 metų sudegusi koplytėlė pernai buvo atstatyta. Pernai gimusi idėja Pažėrų kaime kasmet parodyti po Girdžių klojimo teatro „Mituvis“ spektaklį, tikiu, taip pat neblės, nes Birutė tikrai sukvies visus buvusius kaimo gyventojus, jų palikuonis aplankyti kapus, pasižiūrėti spektaklį ir kartu kaimyniškai pavakaroti.