Partizanas Bernardas Arbočius: karas man dar nesibaigė

Birželio 14-oji Lietuvoje minima kaip Gedulo ir vilties diena. 1941 metų birželio 14 dieną trečią valandą nakties Maskvos įsakymu visame Pabaltijyje – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje - vienu metu prasidėjo pirmoji masinė žmonių deportacija į Sibirą. Perpildyti ešelonai vienas po kito riedėjo į Rytus, išveždami virš 40 tūkst. įvairų tautybių žmonių, kurių didžiajai daliai nebuvo lemta sugrįžti. Daugiau kaip 70 procentų tremtinių sudarė moterys ir vaikai. Iš viso išvežta iš Lietuvos apie 18 500 žmonių, kurių didžioji dalis vežti į tremtį, kiti – į GULAG'o  stovyklas.

„Dešimtimis skaičiuojamos knygos, įvairiomis formomis pasakojančios apie nepaprastą Lietuvos istorijos dešimtmetį - partizanų kovas. Tai ir jų, išlikusiųjų, ir jų ryšininkų, globėjų, jų mylėtų ir juos mylėjusių moterų, brolių ir seserų pasakojimai. Taip pat tai dokumentų rinkiniai, dienoraščiai - žuvusiųjų mintys, rašytos turbūt net nesitikint, kad bus perskaitytos, suprastos. Tą kartais liudija jau prasidėjęs akademinis tyrimas, istorikų profesionalų darbai. Bet kuriuo atveju galime konstatuoti, kad tai jau žinomas (bent Lietuvoje) karas, žinomi vardai, datos, įvykiai... Kokią iš to rašysime istoriją, parodys laikas. Kažkas neoriginaliai, bet taikliai pasakė, kad kiekviena karta rašo savo istoriją arba istoriją sau, savaip interpretuodama įvykių priežastis ir padarinius, motyvus. Ne tai svarbu — svarbu, kad tiek kolektyvinės atminties, tiek akademinių tyrimų erdvėse šis istorijos tarpsnis rastų deramą vietą. Akivaizdu, kad po 1946 m. miškuose nebeliko atsitiktinių asmenų - besislapstančiųjų nuo mobilizacijos, atėjusių kelioms savaitėms romantikų ir pan. Vis labiau aiškėjo padėtis, vis mažiau vilčių liko pasiekti tikslą ir išlikti gyvam. Tai suprasdami, taip pat įvertindami savo kovą kaip svarbų Lietuvos istorijos tarpsnį, partizanai stengėsi palikti ateičiai kuo platesnę ir išsamesnę įvairių veiklos aspektų panoramą. Galima tik spėlioti, kiek svarbu buvo patiems išlikti bent nuotraukose, palikti savo šypseną ar liūdesį jei ne palikuonyse, tai bent paveikslėliuose. Be abejo, buvo rašomi dienoraščiai, fiksuojami atskiri įvykiai, tvarkoma štabų dokumentacija, formuojami archyvai. Visa tai buvo sudedama dažniausiai į paprasčiausius bidonus ir užkasama, apie vietą informuojant vieną kitą patikimą žmogų - kitaip sakant, buvo imamasi visų įmanomų priemonių siekiant išsaugoti ir perduoti ateičiai laiko ženklus, be kurių nebūtų išbaigta sudėtinga Lietuvos istorijos mozaika“, - rašoma knygos-fotoalbumo „Už laisvę ir Tėvynę“ pratarmėje.

1990 m. gruodžio 12 d. Lietuvos Respublikos Generaliniam prokurorui Bernardas Arbočius, gimęs 1923 m., gyvenantis Jurbarke, Kranto g. 4 name, rašė: „1948 metų kovo 3 d. buvau suimtas Vilniuje, tuo metu slapsčiausi nuo arešto. 1947 m. gegužės 16 d. mano tėviškėje – Rusių kaime, Žaslių valsčiuje, Kaišiadorių apskr. saugumiečiai apsupo mūsų sodybą, sušaudė mano motiną Arbočienę Antosę, sudegino tvartą.

1948 m. liepos 3 d. buvau nuteistas Ypatingojo pasitarimo 12 m. ir 6 mėn. laisvės atėmimo pagal rtfsr bk 58-Ia-8-II atr.

1957 m. birželio 17 d. buvau iš lagerio išleistas.

Bausmę atlikau Intos lageriuose.

Todėl prašau išduoti pažymėjimą, kad aš nuo 1948 m. kovo 3 d. iki 1957 m. birželio 17 d. buvau neteisėtai laikomas laivės atėmimo vietose“.

Tai vienas iš daugelio tūkstančių sovietinės okupacijos aukų, pokario metais drąsiai stojusių į kovą su žymiai galingesniu priešu ginti savo Tėvynės, pareiškimų, pradėjusių plaukti generaliniam prokurorui, kai 1990-aisiais Lietuva atgavo nepriklausomybę. Dabar jurbarkietis Bernardas Arbočius gyvena prižiūrimas savo dukters Laimutės, viskuo aprūpintas ir pagal galimybes vis dar dalyvaujantis anuos laikus menančiuose renginiuose. Spintoje garbingiausią vietą užima specialiai jam pasiūta partizano uniforma, I laipsnio „Partizanų žvaigždė“, Valdo Adamkaus pasirašyti apdovanojimai – tik keletas iš šio garbingo vyro turimų padėkos raštų, medalių, kitų atminimo ženklų. Jis minimas „Aukštaitijos partizanų prisiminimuose”, „Didžiosios Kovos apygardos partizanų“, „Už laisvę ir Tėvynę“ ir kitose knygose.

Motiejus Rudys-Lazdynas knygoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“, trečioje dalyje rašo apie to meto įvykius.

Mums tuo metu vadovavo majoras Serbentas, Žalias Velnias, Genys – Kacevičius. Kada 1947 m. išsiskirstėm atskiromis grupėmis, teko slėptis bunkeryje Rusių kaime. Pas gyventoją tvarte malkinėje buvo padaryta slėptuvė, kartais ten užeidavo ir Žalias Velnias. Šitam bunkeryje mes slėpėmės trise: Balandis – Adolfas Janulevičius, Liepsniukas – Bernardas Arbočius ir aš.

Kartą ryte Liepsniukas išlindo iš bunkerio apsidairyt, kas aplinkui dedasi. Eina į kaimą ir staiga grįžta atgal.

- Rusai! - sušuko jis mums...

Ginklus čia turėjome gerus: du automatus ir kulkosvaidį „degteriovą“, keletą granatų. Visi staigiai šokom laukan. Vienas stribas tiesiai į tą malkinę. Kol aš padaviau vyrams ginklus, Liepsniukas, nieko nelaukęs griebė už šakių ir puolė stribą. Stribas atšoko, o kitas stribas atėjo į mus jau su kulkosvaidžiu. Aš greit beveik meste įmečiau Liepsniukui į rankas kulkosvaidį, o patys su balandžiuku už automatų ir šaukiam:

- Liepsniuk, atidenk ugnį!.

Liepsniukas kaip patraukė, tai tas stribas iškart parvirto ant žemės.

Tvartas ant griovio krašto. Nuo skardžio pusės irgi pasigirdo šūvių serija. Iš priekio namas. (...) Liepsniukas dar iš kulkosvaidžio paleido kelias serijas ir išvirto į lauką. Mes iš paskos. Matom, tvartas jau dega. Liepsniukas čia pat nukrito ir leidžia seriją po serijos į griovio pusę. Jo dengiami mes pabėgom kiek tolėliau, atidengėm ugnį iš automatų. Tada Lepsniukas atsikėlė ir gerokai atsitolino nuo degančio tvarto. Persimetėm į griovį. O ruskiai nuo griovio krašto kerta į mus iš automatų, kulkos tiesiog žemę po kojomis ardo, bet į mus nė viena nepataikė. (...) Šio susišaudymo metu žuvo du stribai. Už tuos stribus keršydami, rusai nušovė Liepsniuko motiną. Ji kambaryje dukros mergytę laikė ant rankų, enkavedistai, įsiutę dėl savo nesėkmės, įėjo į kambarį ir šovė tiesiai į galvą tai moteriai.

Tai tik vienas epizodas iš jurbarkiečio Bernardo Arbočiaus partizanavimo metų. Tuo metu jis, kaip ir daugelis jaunuolių, dar net nesulaukęs pilnametystės, išėjo į mišką ginti Lietuvos nuo sovietinių okupantų. Nors praėjo jau 57 metai, kaip B. Arbočius grįžo iš Intos lagerio, jis iš šiandien paklaustas, kada jam baigėsi partizaninis karas, atsako: „Aš kariauju iki šiol“. Matyt, narsaus vyro širdyje ši kova tęsis iki pat mirties. Nelengvą gyvenimą nugyvenęs senolis dabar ramiai leidžia dienas jaukiame jų šeimos bute Kranto gatvėje. Neseniai palaidojęs žmoną Danutę, Bernardas daugiausiai laiko skiria TV laidoms, ir praeities apmąstymams. Skaitomiausias jo leidinys anksčiau buvo „Tremtinys“, tačiau dabar, kai po patirto insulto tapo neįgalus, vyras labai džiaugiasi, kai šį laikraštį jam paskaito artimieji.

Likimas pono Bernardo nelepino ne tik tada, kai vyko partizaninis karas. Grįžus iš tremties 1974 metais į Jurbarką su žmona Danute, su kuria santuoką sukūrė Sibire, jis per 24 valandas turėjo palikti Lietuvą kaip nepageidaujamas, politiškai nepatikimas asmuo. B. Arbočius net trejus metus turėjo gyventi atskirai nuo šeimos Sovetske (Kaliningrado srityje), o su žmona ir dukra pasimatydavo tik joms nuvykus aplankyti. Kai 1977-aisiais pagaliau gavo leidimą grįžti į Lietuvą, įsidarbino vadinamoje „Tarpkolūkinėje“ organizacijoje staliumi. Bernardas visuomet domėjosi politika. Kaip pasakoja dukra Laima, sovietmečiu apie tremtį jis vengdavo kalbėti, nes KGB buvusius tremtinius nuolatos sekė ir reikėjo būti ypač apdairiam, kad „netinkami“ klausytojai ko nors nenugirstų. Bet jo žmona jurbarkietė Danutė (mergautinė pavardė Špatkauskaitė) žinojo, ką jam teko iškęsti. Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, apie tėvelio kovas ir gyvenimą tremtyje sužinojo ir dukra bei anūkai.

„Kai 1991 metais rusai bandė užimti Seimo rūmus ir televizijos bokštą, tėvukas visas tas dienas praleido Vilniuje. Tada jam buvo jau viš 70 metų, bet net mintis nekilo, kad galėtų elgtis kitaip. Kovosiu iki galo, sakė“, - apie tėvuko pasiryžimą ginti tėvynę pasakoja dukra. Ir net nesistebi – žmogus, iškentęs Sibiro šaltį, saugumiečių kankintas, kad išduotų kitus partizanus, - rankų nagai iki šiol primena ten kištas adatas, sulaužyti pirštai taip ir liko kreivi – bet taip ir neišdavęs nė vieno žmogaus, jau 90 metų perkopęs Bernardas – senojo suvokimo, kas tai yra Tėvynė, žmogus. Kai tik susikūrė Tremtinių ir politinių kalinių sąjunga, B. Arbočius nuo pat pirmųjų jos dienų tapo aktyviu šio judėjimo dalyviu. Kiek kartų važiuota į įvairius „Didžiosios kovos apygardos partizanų“ susitikimus, tremtinių suvažiavimus Ariogaloje, dukra Laima jau net nesuskaičiuoja. „Kol turėjo jėgų, visur dalyvavo“, - sako ji. Ir kai susikūrė tremtinių choras „Versmė“, vadovaujamas Marijos Tautkuvienės, gerą balsą turėjęs Bernardas taip pat ilgus metus buvo jo narys – dainų šventės, išvykos į užsienį, kelionės su kolektyvu po Lietuvą – visur dalyvauta, važiuota, būta.

Kai žiūri į ant kambario sienų sukabintus pono Bernardo Arbočiaus apdovanojimus, matai su kokia pagarba yra saugoma partizano uniforma, kai skaitai jo bendražygių pasakojimus apie Bernardą-Liepsniuką ir vartai nuotraukų albumus, kurie mena ir miško brolių draugiją, ir Sibiro tremtį, supranti – Lietuva turi kuo didžiuotis. Tvirtų, nepalaužtų, garbingų ir orių vyrų bei moterų buvo tuomet, kai reikėjo ginti Tėvynę, jų atsirastų ir dabar – ne be reikalo minim birželio 14-ąją. Ši diena – viena iš svarbiausių mūsų tautos istorijoje. Nė viena tauta negali didžiuotis dešimties metų atkakliu partizaniniu karu prieš žymiai stipresnį priešą – sovietų okupaciją.

Bernardui Arbočiui-Liepsniukui šis šeštadienis primins kovos ir ryžto kupiną gyvenimą. Jam, kaip ir kitiems politiniams kaliniams ir tremtiniams, norisi ne tik palinkėti sveikatos ir ramaus gyvenimo, bet ir padėkoti už visa tai, ką jie padarė – už vieną iš pačių gražiausių Lietuvos istorijos puslapių.