Nepamirštamos istorijos pamokos Šimkaičiuose

Su mokytoju, Šimkaičių Jono Žemaičio pagrindinės mokyklos direktoriumi Leonardu Zaksu ir jo žmona Elena, taip pat šios mokyklos mokytoja lituaniste, kalbamės dieną po to, kai jam Mokytojo dienos proga buvo įteiktas apdovanojimas „Už nuopelnus Jurbarko kraštui“. Leonardas kuklinasi ir sako, kad nieko išskirtinio jis čia nepadarė. „Buvo šokas, kai sužinojau. Nei mano žmona, nei sūnus, nei kolektyvas nieko nesakė, nors žinojo.  Tikra staigmena. Malonu, aišku, kad prisimena ir įvertina“, – apie tai, kaip jautėsi gavęs šį apdovanojimą pasakoja Leonardas Zaksas.

Galima kuklintis kiek nori, tačiau darbai kalba patys už save. Kai pradedi skaičiuoti šio žmogaus nuveiktus darbus ir bandyti įsivaizduoti, kiek jėgų atiduota juos įgyvendinant – mažai tikrai nepasirodo. Leonardas Zaksas yra tikrų tikriausias savo krašto sūnus – tėvai vietiniai, iš Paantvardžio kaimo. Mama dirbo laiškininke, tėtis, kaip ir dauguma to metu kaime gyvenusių žmonių, kolūkyje. Leonardas, baigęs Jurbarko vidurinę mokyklą, tarnavo sovietinėje armijoje Azerbaidžane ir ten jam teko dėstyti kitiems karinius dalykus. Kaip jis pats sako, matyt iš ten vėliau ir atsirado noras tapti mokytoju. Iš pradžių pradėjo mokytojauti Girdžiuose, mokė matematikos. Dirbdamas įstojo neakivaizdžiai studijuoti į tuometį Vilniaus pedagoginį institutą, kur įgijo matematikos mokytojo specialybę. Mokytojavo Girdžių vidurinėje ir Vosbutų aštuonmetėje mokykloje. Metus laiko dirbo mokyklos direktoriaus pavaduotojo pareigose. Nemažai metų vadovavo Stakių pagrindinei mokyklai, o dabartiniu metu – yra  Šimkaičių Jono Žemaičio pagrindinės mokyklos direktorius.

Tai Leonardas Zaksas inicijavo, kad Šimkaičių pagrindinei mokyklai būtų suteiktas partizano Generolo Jono Žemaičio vardas, kad būtų pasirašyta nemažai svarbių bendradarbiavimo sutarčių, tarp kurių itin reikšmingos sutartys su Lietuvos Generolo Jono Žemaičio karo akademija, Karo prievolės administravimo tarnybos prie LR Krašto apsaugos ministerijos Klaipėdos karo prievolės centru.

Siekdamas išsaugoti mokyklos bendruomenės ir rajono visuomenės istorinę atmintį, pats organizuoja arba inicijuoja daug renginių. O ypač išskirtinis – kasmetinis tradicinis bėgimas „Laisvės taku“, vykstantis nuo 2008 metų ir sukviečiantis ne tik rajono mokyklų mokinius, bet ir Lietuvos karo akademijos bendruomenę, Generolo Jono Žemaičio giminaičius, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos narius ir kitus tautos istorija besirūpinančius žmones.

Renginiuose keletą kartų dalyvavo ir Krašto apsaugos ministrai. Įsimintini mokykloje suorganizuoti knygų „Partizanų generolas Jonas Žemaitis“ ir „Partizanų išrinktas Lietuvos prezidentas“ pristatymai. Direktoriaus globojami prasmingi kasmetiniai renginiai, skirti Lietuvos nepriklausomybės dienai ir Kariuomenės dienai. L. Zaksas skatina mokyklos mokytojus rengti edukacines pamokas „Partizanų takais“ kitų mokyklų mokiniams.

Paklaustas, kaip pradėjo domėtis partizanų veikla ir paskutinio Lietuvos prezidento Jono Žemaičio veikla, L. Zaksas pasakoja, kad giminėje nuolat apie tai buvo kalbama. Jo senelis buvo ištremtas, tėtis irgi dažnai pasakodavo apie pokario metus. Aktyvi veikla prasidėjo nuo to, kad pradėjus dirbti Šimkaičiuose mokyklos bendruomenėje jau buvo mintis apie J. Žemaičio atminimo įamžinimą, tačiau niekas iki jo nesiryžo to padaryti. „Kai pradėjom, iškart ėmiausi žygių dėl vardo suteikimo. Ir bendradarbiai visi pritarė ir padėjo. Nuvažiavau į Vilnių susitikti su Karo akademijos viršininkais ir ministru J. Oleku. Paskui buvo J. Žemaičio gimimo sukaktis, atvažiavo į mokyklą karinis dūdų orkestras, Karo akademijos delegacija. Tai buvo 2008-ieji. Pasirašėm sutartį su Karo akademija, prisidėjo Karo prievolės centras, giminaičius suradom. Žemaičio dukterėčia pasikviečiam į renginius“, – apie šios veiklos pradžią pasakoja L. Zaksas.

 Prisimena, kad reikėjo visus suburti bendrai veiklai, tad sugalvojo bėgimą nuo partizanų žeminės iki mokyklos stadiono. Tuomet atvyko dalyvauti ne tik vietiniai, bet  ir iš Karo akademijos, iš Kęstučio bataliono. O dabar bėgime dalyvauja kas kada gali: „Bėgo tik 8 iš pradžių, nes atstumas didelis, apie 11 kilometrų. Dabar susirenka virš 40 – ir maratonininkai, šauliai, tremtinai. Labai rimtas renginys vyksta kiekvieną pavasarį. Aš pats organizuoju, nes mokytojai ir taip labai užimti“. Direktorius džiaugiasi, kad ši jo pradėta veikla pasiteisino ir Šimkaičių mokykla tapo išskirtinė. Patriotinis auklėjimas duoda savo vaisių, nes vaikai, pasak jo, tikrai labai daug žino apie partizanų kovas, apskritai labai domisi Lietuvos istorija. Tokia direktoriaus aktyvi ir kryptinga veikla turi didelę reikšmę mokinių pilietiškumo sampratos formavimui ir kryptingam patriotiškumo ugdymui.

„Vaikams organizuojame išvykas į Klaipėdos dragūnų pulką, laivyną, jie pasivažinėja su karine technika, „Hameriais“, pačiupinėja patys viską. Per Kariuomenės ir visuomenės dieną iš Kęstučio bataliono suvažiavo visa karinė technika, ginkluotė. Imitavo stadione mūšį. Organizavom J. Žemaičio atminimui skirtą konferenciją, piešinių konkursą. Vaikai labai laukia šios dienos, nes mes vieninteliai tokią išskirtinę dieną rengiame rajone. Bendradarbiaujam su J. Žemaičio fondu, jie atveža knygas nugalėtojams“, – pasakoja direktorius. Jis džiaugiasi, kad jam padeda visa mokykla ir bendruomenė – kas kugelį, kas arbatą verda, patalpas ruošia, puošia...

 Pats L. Zaksas labai domisi istorija. Pasakoja, kad dažnai pamokos vedamos prie bunkerio, nes kai vaikai mato aplinką, kurioje slėpėsi partizanai gyvai, jiems tai labai svarbu – tokia yra istorija ir to pamiršti negalima, turi likti prisiminimuose.

 Elena Zaksienė, taip pat šios mokyklos lietuvių kalbos mokytoja, savo vyro veiklą labai palaiko ir remia. „Vienas juk nepadarai, reikia talkos ir pagalbos. Ji sudaro programas, aprašo. O ir visas kolektyvas labai darbštus, visi aptariam ir darom. Nė vieno per prievartą nereikia versti“, – džiaugiasi direktorius.

 Laisvalaikiu,  pasakoja jis, ne vien knygas skaito. Labai mėgsta žvejoti, daugiausia Nemune, grybauti. O ir namuose daug darbo – aplinkos tvarkymas, meistravimas. Daug ką pats ir pastato, ypač patinka tai daryti iš medžio. „Tai miške kažką randi ir pritaikai. Iš beržų pavėsinę pasistačiau. Kai pats sugalvoji ir padarai, taip daug įdomiau.

Elena Zaksienė apie jų pažintį pasakoja kad tai tarnybinis romanas. Aš dirbau Vosbutuose mokytoja, o jis dar tarnavo armijoje ir iš brolio gaudavo laiškus, kad mokykloje dirba dvi naujos mokytojos, apie mane pasakojo, kokia esu panelė. O paskui, kai grįžo, susipažinom „gyvai“ ir po metų draugystės susituokėme. Taip kartu šeimoje esm jau 40 metų. 42 metai kaip aš dirbu mokytoja. „Ar privalumas dirbti kartu? Gal ir ne. Turiu pasitempti, nes mano visus trūkumus daugiau mato. Ar nesipykstam? Viską tariamės, viską darom kartu. Manau, kad bendra profesija šeimai tik padeda, gerai, kad turim apie ką pasikalbėti, padiskutuoti. Kartais ir susipykstam dėl darbo, kai išsiskiria nuomonės. Nėra visą laiką, kad ledu bėgtume. Bet vienas kitą suprantam. Vyras sako, kad nesupranta žmonių, kurie nenori grįžti į namus, matyt, jam juose gera“, – pasakoja Elena. Jų sodyba buvo pripažinta gražiausia Stakiuose, tad darbo tvarkant aplinką tikrai netrūksta. Abu džiaugiasi, kad tai verčia ir kitus kaimo gyventojus pasitempti ir sako, kas jų kaimas labai gražus, visi tvarkosi, prie namų pilna gėlynų, nupjautos pievelės, išgrįsti takai. Nors tai ir reikalauja nemažai pastangų, tačiau kai akis džiugina aplinka ir gyventi žymiai smagiau. „Dabar reikia pasodinti dvi gėles, tai abu ir svarstom, kurioje vietoje. Niekada nebūna, kad kuris vienas nuspręstų, visada kartu. Gal tai ir yra gražios šeimos receptas“, – svarsto sutuoktiniai. 

 Ir žvejoti jie išsiruošia dažnai kartu. Ji su knygomis ir žurnalais, jis su visa žvejybos atributika. Dažniausiai prie Nemuno. Taip kartu ir pailsi. „Aš tik dabar jau negrybauju, nes maniškis labai greitas, nespėju paskui jį. Knygas skaitau, čia jau kiekvieno lituanisto įprotis. Labai politika domiuosi“, – pasakoja iš Raudonėnų kilusi Elena. Apie šeimos pomėgius sutuoktiniai pasakoja, jog labai mėgsta keliauti po Lietuvą. Ir anūkus dažnai pasiima. Vytauto Didžiojo mokykloje besimokantys šeštokė Meda ir ketvirtokas Kristupas – didelis senelių džiaugsmas, vasarą ir per atostogas jie dažnai leidžia dienas Stakiuose. „Keliaujam su šeima prie ežero, ir anūkai, sūnus Nerijus, dirbantis Jurbarko policijos komisariate Kriminalinio skyriaus tyrėju, sesers šeima su vaikais. Ir ne tik pramogaujam, visada sugalvojam ir kultūrinę dalį – aplankom parkus, paminklus, bažnyčias, vienuolynus ar kitas įdomias vietas. Aišku, Leonardas pažvejoja, tada ir žuvienė ant laužo puode garuoja. Baidarėmis plaukiam, nakvynė palapinėse – geriausias, kokį tik gali įsivaizduoti, poilsis“, – pasakoja Elena.

Klausiame, ar laimingi sutuoktiniai, pasirinkę tokią profesiją? „Jei per 40 metų neturiu pravardės ir per Mokytojo dieną mokiniai įteikė mylimiausios mokytojos nominaciją – tai, be abejo, taip. Gal tai duota iš Dievo. Sugebėjimas mokyti. Jei nėra jokių problemų su drausme, tai irgi yra duotybė. Moku pastebėti mokinius ir neinu iškėlus galvą. Visus pašnekinu. Man visi vaikai vienodi, nėra jokio skirstymo. Būtent tai vaikai labiausiai jaučia. Ir pirmūnas, ir tas, kuriam nelabai sekasi gaus tokį patį pažymį už neatliktus namų darbus. Vaikai labai jaučia teisybę“, – tvirtina Elena Zaksienė. „Ir meilę vaikai jaučia – tai abipusis jausmas ir ryšys, – įsiterpia vyras. – Didžiausias užmokestis mokytojams – vaikų žinios. Svarbu, kad jie norėtų mokytis. Linkėjimai mums visiems, dirbantiems su vaikais – tai kantrybės, ištvermės ir labai mylėti vaikus. O su jais dirbdamas ir pats jaunas tampi. Svarbu, kad ir mokytojai, ir mokiniai pasiduotų pokyčiams, nesustabarėtų. Džiaugsmas apima, jei matai vaikų akyse norą suprasti, išgirsti, kad tokių vaikų būtų kuo daugiau. Jeigu aiškini, dūšią atiduodi, o jis nieko negirdi ir nieko nemato, skaudu. Ir daug sveikatos palinkėčiau mokytojams“. Jam pritaria ir Elena: „Energijos šiame darbe tikrai labai daug reikia. Manau, kad mes abu energingi, o vyrą net reikia stabdyti, nes naujoves labai mėgsta, visokių sugalvoja, kad tik mokyklai būtų geriau – jis tikras vadas.“