Ne savo kaimo pranašas?

Apie sulaukusį šešiasdešimties jauni pasakytų „Vaje, koks senas!“, o aš tegaliu atsidusti: „Vaje, koks jaunas... pasimirė!“, nes menininkas Šarūnas Šimulynas šešiasdešimtmečio net nesulaukė. Iki apvalainio gimtadienio buvo likęs dar visas pusmetis.

Jaunas, be galo darbštus, be galo talentingas. Šie trys pažyminiai tik labai taupiai apibūdina Veliuonoje gimusį universalų menininką – dailininką ir rašytoją, kurio metus minime. Dvi apvalios datos: prieš 85 gimė, prieš 25 mirė. Įprastai tarp tokių datų dedamas brūkšnys. Kartais po žmogaus išėjimo vien brūkšnys ir telieka. Šarūno Šimulyno atvejis kitoks: jo kūrybinis palikimas sunkiasvoris, milžiniškas, įvairialypis. Freskos, vitražai, dekoratyvieji reljefai, skulptūros, nutapytos drobės, grafikos lakštai, eskizai, rankraščiai – proza ir poezija, knygos... Ne veltui menotyrininkai Šarūną Šimylyną ne sykį vadino Renesanso žmogumi, nes kone visos meno formos jam buvo pavaldžios ir veržėsi iš jo sielos gelmių į paviršių kaip nubudęs vulkanas. „Gal ilgainiui būtų bandęs kurti ir muziką?“ – kažkada užsiminė menininko našlė Violeta Regina Šimulynienė, prisimindama įdomius ir labai netikėtus garsus, sklidusius iš dirbtuvių rūsio Vilniaus Jeruzalėje, kai vyras ilsindavo kalto, rėžtuko ar teptuko nuvargintas rankas. Juoba, Šarūnas mokėjo skambinti pianinu...

Šiandien toje Vilniaus Jeruzalėje, kur menininko pasistatydintame erdviame name su šeima gyventa ir kurta, lankytojams atveria duris privati kolekcija. Joje – per 300 darbų, tarp kurių, be kasdienybei įprastos buities, vyksta intensyvūs kūrybiniai procesai, neleidžiantys rankas sudėjus sėdėti trims Šarūno moterims – našlei ir dukroms, Ulai bei Rusnei. Visos trys rengia vyro ir tėvo darbų parodas, rengia spaudai neskelbtus jo rankraščius, savo namuose priima ekskursijas. Vienas solidžiausių minėto moteriškojo trejeto darbų – didžiulės apimties, gausiai iliustruota monografija „Šarūnas Šimulynas. Kelionė per gyvenimą“, išleista 2009 metais. Knygos dizainą kūrė tuomet dar visai jaunutė duktė Ula, šiandien jau pati gerai žinoma menininkė, piešianti ir rašanti fantastiškus komiksus vaikams, rengianti įdomiausias edukacijas.

Ne kieno kito, o šių trijų moterų iniciatyva bei lėšomis Šarūnas Šimulynas „grįžo“ ir į Veliuoną. Kukli, tačiau esmę atspindinti ekspozicija, primenanti, kokią įvairiapusę asmenybę išugdė ant Nemuno skardžių išsidėstęs miestelis, iš pradžių buvo įkurdinta privačioje valdoje, o vėliau perkelta į Veliuonos bibliotekos Židinio salę. Kol dirbau bibliotekoje, ekspoziciją per metus aplankydavo iki dviejų šimtų žmonių, suaugusių ir moksleivių. Šarūno „grįžimą“ į tėviškę matė ir jo bičiulis Dovydas Zundelovičius, atsivežęs į Veliuoną pilnutėlį autobusą Izraelyje įkurtos savo skulptūros mokyklos dėstytojų bei studentų. Atsiliepimų knygoje apie šį vizitą liudija šiltas ir jautrus įrašas. Derėtų priminti, jog Izraelyje gyvenantis, tačiau mūsų rajone šaknų turintis skulptorius kartu su savo vaikais – architekte Anna ir dizaineriu Grigorijumi – sukūrė Jurbarko Sinagogų aikštės memorialą, skirtą ilgus metus čia gyvenusiai žydų bendruomenei ir per Holokaustą žydus gelbėjusiems lietuviams. O štai Šarūnui Šimulynui atminti Veliuonoje prieš dešimtmetį buvo inicijuotas pirmasis dailininkų pleneras, vykęs trejetą kartų. Tas kūrybingas vasaras ypač gerai mena skulptoriaus Sigito Straigio sukurtos skulptūros – „Šarūno sodas“, „Burės Nemune“ ir „Mėnesiena“. (Sigitas Straigis, beje, yra ir Veliuoną reprezentuojančio „Laiminančio Kristaus“ skulptūros autorius.)

Būta ir daugiau gerų ketinimų priminti tėviškei nepelnytai primirštą, nors pasaulinio meno kontekste tikrai garsų kūrėją. Juk unikalių Šarūno Šimulyno darbų rastume Jungtinėse Amerikos Valstijose, Australijoje, Izraelyje, Vokietijoje – ne vien Lietuvoje. 

2014 m. privačia iniciatyva buvo įsteigta Šarūno Šimulyno žodžio ir vizualaus meno premija, kuria kol kas yra tapę trys žmonės – poetas, tapytojas ir juvelyras Gvidas Latakas, poetas ir fotografas Julius Keleras bei poetas, eseistas ir fotografas Alis Balbierius. Dvi pirmosios premijos finansuotos šviesios atminties Lietuvos Respublikos Seimo narės Dalios Teišerskytės pastangomis, ieškant mecenatų, trečiąją, gerokai kuklesnę, teikėme gelbstint Lietuvos rašytojų sąjungai.

Svajota Šarūno Šimulyno vardą suteikti Jurbarko rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Veliuonos filialui, gal būt pavadinti menininko vardu miestelio aikštę, kurią puošia Šarūno darbas, skirtas kunigaikščiui Gediminui... Juk esama puikių pavyzdžių, kaip įprasminama atmintis asmenybių, kur kas menkiau susijusių su konkrečia vietove. Prisiminkime kitapus Nemuno išsidėsčiusį Sudargą su skulptūra Dž. Selindžeriui ir jo romanui „Rugiuose prie bedugnės“ (autorius Nerijus Erminas), nors iš Sudargo kilęs tik rašytojo prosenelis. Prisiminkime kaimyninį Seredžių, kuris, tegul ir kukliai, įsiamžino Brodvėjaus pažibą, lietuvių kilmės amerikiečių dainininką, komiką Alą Jolsoną... Tokių pavyzdžių galėčiau pateikti daugybę, tačiau juk rašau ne apie kitų miestelių garsenybes, o apie mūsiškį, veliuoniškį...

Mano „pažintis“ su Šarūnu Šimulynu neakivaizdinė. Tai 1972-ieji metai, kai pradėjau studijuoti Vilniaus universitete. Dažnai paskaitoms ruošdavausi vadinamojoje Mažvydo skaitykloje. Kai nuo vokiškų žodžių pavargusias akis pakeldavau į freską ant sienos, atrodydavo, jog pirmosios lietuviškos knygos autorius įpareigoja nesiilsėti, o ragina: „Imkiet mani ir skaitikiet...“ Šia freską Šarūnas sukūrė, kol jo dar nebuvo prispaudusi sistemos letena. Letenos sistema nespėjo uždėti ir ant dailininko poezijos knygos „Ledynų motina“, kurią 1986 m. išleido „Vaga“, vienintelė to meto grožinės literatūros leidykla sovietų Lietuvoje. Po devynetą mėnesių trukusio menininko pasisvečiavimo Australijoje, kur jį globojo pirmosios žmonos  Aušros brolis Leonas ir Petrauskaitės šeimos draugai keramikė Jolanta bei tapytojas Jurgis Janavičiai, prasidėjo Šarūnui visokie suvaržymai. Nenori bendradarbiauti su KGB, nebus jokių valstybinių užsakymų, jokių erdvių parodoms! Menininkui neliko nieko kita, kaip kurti skulptūras, skirtas antkapiams, nors ambicingam žmogui ne visada sekėsi įtikti užsakovui. Kai atsisakydavo daryti pageidaujamą kičą, nes vadinamoji „chaltūra“ – ne jam, negaudavo ir honoraro.

Jeigu būtų pataikavęs valdžiai, galėjo būti minimas tarp garsiausių sovietmečio pavardžių, juk susituokęs su garsiojo Lietuvos tenoro, profesoriaus Kipro Petrausko dukterimi, sulaukdavo įdomių pasiūlymų iš tuometės valstybės. Vienas jo kūrinių – medinis frizas „Miestai“ – atsidūrė net Zambijoje, sovietų pasiuntinybėje Lusakoje.

O po vojažo Australijoje – slogi tyla. Visiškas ignoravimas, užsitęsęs iki pat „perestroikos“. Tik Lietuvai atgavus Nepriklausomybę menininkas galėjo atsikvėpti. Iki mirties surengė net 13 personalinių parodų, dalyvavo penkiose grupinėse.

Ne paslaptis, kad persekiojamas žmogus slapstosi, bėga, šėlioja. Savaip šėliojo ir Šarūnas. Gal todėl suiro jo pirmoji santuoka, nes žmogus širdo, graužėsi, paniro į bohemą, leidavosi į keliones – išmaišė Sovietų SąjungosSibirą, Vidurinę Aziją, Baikalą, Kamčiatką, Ochotską, atsiduodavo medžioklės, žvejybos aistrai.

Menininko našlė Violeta Regina, dovanodama Veliuonos ekspozicijai Šarūno daiktus, tarp kurių ir fazano iškamša, juokavo: „Mano mergaitės kaip kokios kunigaikštytės fazanienos dažnai ragaudavo!“.  Iš Baikalo šamano pirktas kostiumas taip pat Veliuonos ekspozicijoje. Žmonės šneka, kad Šimulynas kartais su šiuo keistu apdaru pasirodydavo ir miestelyje.

Kai jiedu su Violeta Regina netikėtai susipažino, Šarūnui jau buvo 40. Dėl netinkamos ataskaitos apie viešnagę Australijoje praradęs ne vien galimybę viešinti savo kūrybą, bet ir pirmąją šeimą, menininkas buvo nemenkai įsibaiminęs. Sykį būsimos žmonos netgi teiravosi, ar tik nebus ir jos „saugumas“ jam prikomandiravęs... Laimė, sukūręs antrąją šeimą, gimus mergaitėms, Šarūnas nebekilnojo taurelės, tačiau ūmus charakteris niekur nedingo.

„Toks jau jis buvo, – sako moteris. – Negalėjo turėti ant savo galvos jokio viršininko, nepakentė menkiausio diktato, vengė kišimosi į kūrybos procesą ir į gyvenimą.“

Poemoje „Klajokliai“ yra tokios Šarūno eilutės:

Įkyrėjusią nuobodybę/ plukdo// į neatrastą/ uždraustą/ salą...

Paklausiau našlės, kas, jos manymu, vyrui buvo „įkyrėjusi nuobodybė“, kurią derėjo „plukdyti“ tenai, kur niekados nebūta, kur būti tiesiog uždrausta. Ir sulaukiau gana išsamaus atsakymo: „Tai paskata pabėgti nuo rutinos! Ne vien kūrybiniai sumanymai jį ginė vis pirmyn ir pirmyn. Jis norėjo suvaldyti visas medžiagas, kokias tik įmanoma, išbandyti visas technologijas... Šarūno gyvenimas buvo pašvęstas kūrybai. Ne sau, ne didesnei gerovei, ne šeimai, o kūrybai, į kurią buvo paniręs iki ausų. Dienomis mes beveik nesusitikdavome. Šarūnas buvo kartu, bet kaip ir nebuvo. Gyveno tarsi šalia, tačiau kitame laike, netgi kitoje erdvėje.“

Kita erdve menininkui ilgą laiką buvo gimtoji Veliuona. Našlė prisimena, kad į Veliuoną jis bėgdavo norėdamas atsikvėpti nuo negandų, nuo problemų, nuo urbanizuoto pasaulio, kuriame vyravo „intelektualūs“ ir „protingi“ postringavimai apie meną bei gyvenimo prasmę.

Kad Veliuonoje tėvas atšildavo, tikina ir duktė Ula. „Kai tėvas mirė, man buvo šešiolika, – sako ji. – Prisimenu jį dirbantį. Mes gyvenome, o jis dirbo. Nebuvo pas mus tokios tradicijos, kad susirinktų visa šeima prie pietų ar vakarienės stalo. Tik Veliuonoje gaudavau pasėdėti ant tėvo kelių, pasnausti ant krūtinės... Kai pareidavo po visų darbų... Tėvas man labai kvepėjo. Jo darbo dulkės ant drabužių kvepėdavo!“

Sudėtingą kraštiečio charakterį vis dar mena ir Veliuona. Esu girdėjusi ne pačių gražiausių apibūdinimų: stačiokas, ūmus, užsispyręs, tiesaus ir kartais labaismarkaus žodžio, peštukas... Ką kita galėtų pasakyti įprastų normų ir taisyklių besilaikantis miestelėnas, išvydęs jauną vyruką, kuris į šokius kultūros namuose ateina įsispyręs į mėšlinus kaliošus? Kad Šarūnas buvo neparankus žmogus, patvirtina ir našlė. Juk net ir tuomečio Dailės instituto (dabar – Vilniaus dailės akademija), garsėjusio tolerancija, vadovybė pasitinkant 1959-uosius išbraukė Šimulyną ir dar keletą jo kolegų iš savo sąrašų už chuliganizmą ir nelojalumą, o kitaip tariant, „už elgesį, nesuderinamą su tarybinio studento vardu“. Laimė, po poros metų Šarūnui buvo leista grįžti į šią aukštąją mokyklą ir įgyti grafiko specialybę.

Ilgametis Šarūno Šimulyno bičiulis, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, poetas Sigitas Geda rašė: „Šarūno fenomenas tebėra mįslė netgi tiems, kurie buvo jo draugai, pažįstami. Kodėl? (...) Jo dvasios variklis – pažinimo aistra. Nežinomybės išbandymas savo kailiu. Noras pačiam viską patikrinti ginė jį per gyvenimą, meną, kontinentus, žanrus, žmones, bažnyčias. (...) Ilgainiui jo kūrybinis palikimas bus suvoktas, jis atsistos į vietą, kurią pats „pasidarė“, genamas savo pašaukimo.“

Labai norėtųsi, kad poeto pranašautas suvokimas ateitų greičiau. Ir kuo pilnesnis, kuo objektyvesnis. Šarūnas Šimulynas vertas mūsų pagarbos ir atminties ne vien per jo gyvenimo datų sukaktis, ne vien šiais, rajono savivaldybės paskelbtais jo vardo metais. Pasak LRT žurnalisto Mindaugo Kluso, atstumtojo taurę šis unikalus mūsų krašto menininkas išgėrė iki dugno. Išgirskime!

Neminėjau šiame rašinyje, kur ir kokios Šarūno parodos vyko, vyksta, dar vyks. Neužsiminiau apie monumentaliuosius jo darbus, puošiančius viešąsiąs Lietuvos erdves. Visa tai kiekvienas panorėjęs galėtų rasti „Vikipedijoje“. Norėjau tik akcentuoti, kad neretame šio rašinio sakinyje aptiksite  privačią iniciatyvą. Norėtųsi ir tvirtesnės oficialiosios. Nes Šarūnas Šimulynas TO VERTAS. Skamba kaip kvailokoje reklamoje, bet kad nieko protingesnio neįmanu sugalvoti.