Monsinjoras Alfonsas Svarinskas buvo mūsų kraštiečio bičiulis

2014 metų liepos 17 dieną, eidamas 90-uosius metus, Vilniuje po sunkios ligos mirė monsinjoras Alfonsas SVARINSKAS. Jis gimė 1925 metų sausio 21 d. Kadrėnų kaime, Deltuvos valsčiuje, Ukmergės apskrityje. Namuose auklėtas katalikiška-patriotine dvasia Alfonsas 1942 metas įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, ten besimokydamas įsitraukė į aktyvią pogrindžio veiklą.

Monsinjoras Alfonsas Svarinskas visą gyvenimą ištikimai tarnavo savo idealams – Tėvynei ir Bažnyčiai. Ištikimai eidamas kunigo pareigas, jis ne kartą nukentėjo, tačiau visuomet vėl iš naujo imdavosi tų pačių darbų. Jo mintyje buvo viena: tik doras ir tikintis jaunimas gali išsaugoti Tėvynės laisvę. Niekada nesukaupė jokių didesnių santaupų, bet visuomet dalijosi su tais, kurie turėjo mažiau.  Galėjo būti griežtas ir kieto nusistatymo, tačiau drauge mokantis ir pajuokauti, atjaučiantis išnaudojamus žmones. Net ir apie savo vargus lageryje pasakodavo su šypsena.Alfonsas Svarinskas yra apdovanotas valstybiniais apdovanojimais: Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (1998 m.), Lietuvos Nepriklausomybės medaliu (2000 m.) ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2001 m.).

Liepos 21 d., pirmadienį, paties monsinjoro prašymu, jis palaidotas Dukstynos partizanų kapinėse netoli Ukmergės.

A. Svarinskas yra dalyvavęs šventinant nemažai paminklų ir Jurbarko rajone (atminimo lentos P. Paulaičiui prie krašto muziejaus, J. Žemaičio Šapališkės miške ir kt.). Mirusį monsinjorą prisimena ir Jurbarko politinių kalinių ir tremtinių sąjungos garbės pirmininkas Petras Gervylius.

„Su Alfonsu Svarinsku teko bendrauti, tačiau labai nedaug. Jis buvo Lietuvos patriotas. Teko su juo kalbėti apie mano pusbrolį Petrą Paulaitį, kad jo palaikus pargabenčiau į Jurbarką iš Kretingos. Tačiau dabar jo kapą prižiūri vienuoliai, yra gražus paminklas, todėl nesinori visko ten ardyti. Pusbrolio kapą prie progos aplankom, - pasakojo jis. - Mano atmintis jau ne tokia gera. Su šiuo kunigu mes esame vienmečiai. A. Svarinskas ir Skirsnemunės seniūnijoje yra lankęsis, kai ant kalno buvo šventinamas kryžius. Kiek pamenu, dar ir kartu papietavom.

Jeigu kalbėtume apie patriotiškumą, tai tokio nusistatymo žmonių kaip jis - itin reta. Iš kitų patriotų jis išsiskyrė tuo, kad ir prie tarybų valdžios nebijojo tiesos ir griežto žodžio pasakyti. Dėl jo jis buvo net kelis kartus areštuotas. Alfonsas Svarinskas buvo tikras pavyzdys kitiems.

Dažnai būdavo, kad jis į mūsų kraštą atvažiuodavo. A. Svarinskas mano pusbrolį labai gerai pažinojo ir labai gerbė. Jie lageriuose buvo susitikę ir nemažai bendravę. Petrui grįžus iš tremties į Lietuvą A. Svarinsko ir kitų bičiulių padedamas jis apsigyveno Kretingoje”.

1979 m. gruodžio 18 d. Alfonso Svarinsko laiškas Petrui Paulaičiui, kuris buvo išspausdintas knygoje „Laisvės kovų archyvas“ (2001 m., Kaunas).

Mielas Broli Petrai,

Retai lankausi laiškais. Atleisk! Bet neužmirštu ir apie Tave gražiausi prisiminimai. Ne kartą esu kalbėjęs ir Dievo Žody kaip apie „obraziec nravstvennoj čistoty“. Šį vardą davė rusai. Manau, kad labai tinkamas.

Pirmiausia sveikinu sulaukus 75 metų amžiaus ir iškentėjus 32 metus. Ką Dievas labai myli, tam duoda ir didelį kryžių. Jūsų kryžius labai naudingas Bažnyčiai ir Tėvynei. […]

Kasdien meldžiuosi, kad Dievas dar leistų sugrįžti į Tėvynę. Manau, kad rašyk, klebink. Gal bent kiek sutrumpins. Pabaigoje ir metai turi daug reikšmės. Viduklė visuomet tavęs laukia.

Pas mane darbo pakanka, bent yra ir džiaugsmo. Žmonių dar turime. Bet už kiekvieną sielą, ypač jauną, reikia kovoti.

Pastaruosius 15-a metų padirbėjom iš peties. Suremontavau Igliaukoj bažnyčią ir kleboniją, o dabar remontuoju Viduklę. Dar turiu darbo 2-3 metams. O paskiau – pastoracinis darbas. Deja, esu tik vienas. Todėl sunkiau viską suskubti.

Visos viltys į Apvaizdos rankas. Labai maža laiko paskaityti, o laisvėje galima šį bei tą gauti. Matyt, tokį kryžių Dievas davė. Todėl reikia nešti.

Norėtųsi atverti širdį, bet popierius atvirumo nemėgsta. Tebūnie gyvu žodžiu ateityje.

Artėjant šv. Kalėdoms nuoširdžiai sveikinu Tave, Brolau, ir visus geros valios Tavo draugus. Lai Kristaus, gimusiojo Betliejuje, ramybė nusileidžia Jūsų horizonte ir parveda į Tėvynę.

Laimingesnių Naujų 1980-ųjų metų!

Su Dievu!

Tavo Alf. Svarin[skas]Lietuva, 1979, XII.18

Garsusis jurbarkietis, monsinjoro A. Svarinsko draugas, Petras Paulaitis-Aidas (genocid.lt nuotr.) gimė 1904 metų birželio  9 d. netoli Jurbarko, Kalnėnų kaime.

Tai vienas žymiausių pasipriešinimo rusų ir vokiečių okupacijoms organizatorių ir vadų. Buvo išauklėtas humanizmo idealų ir krikščioniškos moralės dvasia, todėl svarbiausiomis jo gyvenimo vertybėmis tapo demokratija, socialinis teisingumas, asmenybės ir tautos laisvė. Tai kovotojas idealistas, visą savo prasmingą gyvenimą paskyręs Lietuvos išlaisvinimo idėjai. Dėl šios idėjos gyveno, aukojosi ir kentėjo. Sovietiniuose lageriuose iškentėjo 35 metus. Mirė 1986 m. Kretingoje.