Molynės profesorius sugrįžo gimtojon Skirsnemunėn
„Mano santykis su Nemunu ypatingas. Kaimynystėje gyvenęs vienas nagingas mechanikas dirbo privačiai įvairius darbus. Kad nebūtų laikomas veltėdžiu, turėjo turėti darbo pažymėjimą, todėl oficialiai dirbo Nemuno laivininkystėje farvaterio vieno ruožo ties Skirsnemune prižiūrėtoju. Kelias vasaras iš eilės jo oficialiame darbe jį pavaduodavau. Mano pareigos būdavo vakare Nemune uždegti farvaterį žyminčius žibintus, rytą juos užgesinti. Šiam darbui atlikti postas turėjo valtį su savo numeriu, užrašytu juodais dažais baltame stačiakampyje. Šis ženklas duodavo teisę prisikabinti valtį prie bet kurios baržos. Pasinaudodamas šia teise išmaišiau didelę dalį Nemuno tarp Jurbarko ir Kauno. Kai kurias atkarpas žinojau mintinai, tame tarpe ir pakrantėse buvusių piliakalnių. Žodžiu, buvau Nemuno vaikas“.
Vienijo meilė Skirsnemunei
Taip šviesios atminties archeologas, profesorius, Jurbarko garbės pilietis Vytautas Urbanavičius pristato save paskutinėje, dar tik rengiamoje spaudai publikacijoje „Salyno sutartis“. Tai pasakojimas apie Skirsnemunę, kur 1398 metais pasirašydamas sutartį su Vokiečių ordinu, Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas paaukojo Žemaitiją, kad galėtų Rytuose kariauti su totoriais – mongolais.
Kryžiuočių laikais Skirsnemunės slėnis buvo salų ir salelių labirintas tarp Nemuno senvagių, vietinių vadinamas „Salynu“. Tas laikotarpis – XII – XIV amžius, labiausiai ir rūpėjo praėjusių kartų istoriją tyrinėti pasirinkusiam V. Urbanavičiui, o Skirsnemunė visada buvo ta vieta, kur jis norėdavo sugrįžti.
Skirsnemuniškių atmintyje Vytautas visada išliks žmogumi, kuriam nepaprastai rūpėjo šis kraštas. Nors jaunystėje pamiltas vietas lankydavo retai – čia buvo likę tik tėvų kapai, brolis ir klasės draugai, atvykęs nuoširdžiai klausdavo apie visus ir viską, turėdamas laiko, užeidavo pasisveikinti kone į kiekvieną trobą.
Su dukra Daiva Steponavičiene-Rugiaveide. Urbanavičių šeimos archyvo nuotraukos.
Daugiau nei 40 metų profesorių pažinojusi buvusi Jurbarko savivaldybės vyriausioji architektė Gražina Gadliauskienė yra dalyvavusi ne viename Vytauto ir savo uošvio Juvencijaus Gadliausko susitikime. Tie jų pokalbiai visu kuo spinduliavo meile šio krašto istorijai ir čia gyvenantiems žmonėms.
„Tai lizdas, iš kurio išskridau, man jis negali nerūpėti“, – sakė mokslininkas, kurio dėka Skirsnemunė turi 700 metų jubiliejui išleistą monografiją. Jis niekada neslėpė, kad sapnuose vis dar mato save basą lakstantį Skirsnemunės pievomis, šokinėjantį per lytis, išmestas ant kelio, išplėtusį akis žiūrintį į aukštus bažnyčios bokštus ir niekaip neatsistebintį plačiausia pasaulio upe Nemunu. Garbingiausiu titulu Vytautas visada laikė ne valstybinius apdovanojimus ir mokslinius laipsnius, o Jurbarko gimnazijoje bendraamžių duotą „Molynės profesoriaus” vardą.
Net jau sirgdamas ir retai užsukdamas į gimtąjį kraštą, V. Urbanavičius skambindavo G. Gadliauskienės sūnui Povilui, irgi pasirinkusiam archeologiją, ir klausdavo, kokie procesai vyksta Skirsnemunėje. O kiekvieną pavasarį, vos atšildavo, reikalaudavo kelti droną, stebėti, kaip Nemunu jau eina lytys, kyla potvynio vanduo.
Vietiniai prisimena ir jo meilės savo kraštui pamokas. Pasakojama, kad važiuodamas autobusu pro Skirsnemunę, profesorius atsistodavo – taip išreikšdavo ne tik pagarbą gimtinei, bet ir parodydavo pavyzdį kartu važiuojantiems studentams.
Rūpėjo valdovų rūmų atstatymas
V. Urbanavičius buvo išskirtinis žmogus. Humanitarinių mokslų habilituotas daktaras, garsus archeologas, padaręs išskirtinių Lietuvos istorijos atradimų, plastinės rekonstrukcijos specialistas, kino menininkas, sukūręs daugiau kaip 60 dokumentinių filmų. Už nuopelnus mokslui 1994 metais jis buvo apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu, 2005 m. – Estijos Marijos žemės kryžiaus ordinu. 2013 metais, pasiūlius Skirsnemunės bendruomenei, jam suteiktas Jurbarko savivaldybės garbės piliečio vardas.
Juozo Matonio ir Vytauto Damaševičiaus filme Vytautas prisipažino, kad visas jo gyvenimas paremtas atsitiktinumais.
„Aš net profesijos nesirinkau, kaip kitas žmogus, nuo vaikystės, mokyklos suole žinojęs, kas jis bus. Baigęs vidurinę mokyklą, dar vasarą skaitydamas išspausdintus skelbimus, bakst – į istoriją. Jaučiau, kad aš ne ten pataikiau. Nei aš archyvų mėgau, nei prie istorinių knygų taip labai sėdėti. Archeologija atrodė pats konkrečiausias mokslas iš visų istorijos mokslų“,- sakė profesorius 1997 metais apie jį sukurtame dokumentiniame filme „Archeologas Vytautas Urbanavičius“.
Nors profesorius ir tvirtino, kad gilios vagos archeologijoje neišvarė, darbai liudija priešingai. 1966 m. pradėjo tyrinėti Lietuvos kapinynus, senkapius, pagoniškų apeigų vieta, visą dėmesį skirdamas ilgalaikėms lietuvių protėvių laidojimo vietoms. Ištyrė ir ne vieną ikikrikščioniškų laikų šventovę, kasinėjo laidojimo vietas, krikščionių bažnyčios prie Kavarsko, Gėluvos evangelikų reformatų, Tolminkiemio evangelikų liuteronų bažnyčių liekanas, kur buvo rasti Kristijono Donelaičio palaikai.
Ekspedicijoje.
Tačiau bene didžiausią reikšmę turi jo atradimas, kad senovės lietuviai sudegintus mirusiuosius laidodavo vandenyje. Kasinėjant Obelių ežero dugną kilo hipotezė, kad senovės lietuviai sudegintus mirusiuosius laidodavo vandenyje. Mokslo visuomenė šią prielaidą laikė nerimta, tačiau Obelių ežere rastos sudegintų mirusiųjų liekanos leido naujai pažvelgi į laidojimo papročių kaitą Lietuvoje, ir tik po 30 metų V. Urbanavičiaus hipotezę apie laidojimą vandenyje patvirtino tyrinėjimai Bajoruose, Marvelėje bei Kernavėje atklikti kasinėjimai. „Matyt, kermošius bus ant mano bambos – anksčiau ar vėliau tiesa turės nugalėti“,- juokėsi tada V. Urbanavičius.
Viena iš pačių įdomiausių tyrinėjimo vietų V. Urbanavičiui visada atrodė Seredžius, tačiau ilgesniam laikui apsistoti pačius seniausius laikus menančioje vietoje jam taip ir neteko. Kaip tik tuo metu jo gyvenimas pasisuko į Žemutinę pilį, į Valdovų rūmus.
„Tie rūmai buvo valstybingumo simbolis. (...) Griuvėsiai nyksta. Atstatymas – vienas iš išsaugojimo būdų. Svarbu, kad tai būtų pilies rūmų gaubtas. Parodyti visą tą didybę, kuri buvo ir kurios netekom. Užkonservuodami ir palikdami tai, kas buvo, parodytume ne tik savo kultūrinį palikimą, bet ir rūmų griovimo beprasmybę. Čia sugriauta tyčiai. Išparduoti akmenys, plytos“,- apie būtinybę atstatyti Valdovų rūmus J. Matonio ir V. Damaševičiaus filme sako V. Urbanavičius.
Jis buvo vienas svarbiausių Valdovų rūmų koncepcijos autorių, siūlęs juose įrengti muziejų, ir ne bet kokį, o unikalų, kuriame pagrindiniais eksponatais turėtų tapti autentiški rūmų pamatai ir sienų likučiai.
„Valdovų rūmai – tai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės administracinis, politinis, kultūrinis, religinis centras. Čia gyveno ir dirbo Didysis Kunigaikštis, jo svita, karvedžiai, dvariškiai. Čia vyko priėmimai, pasikeitimai diplomatinėmis tarnybomis, nuo 17 a. veikė opera, vyko daug koncertų. Visas tas gyvenimas buvo sunaikintas, virto šukėmis, kurias mes surinkome“, – sakė V. Urbanavičius, daugiau nei du dešimtmečius skyręs valdovų rūmų atstatymui: nuo 1988-jų, kai pradėjo kasinėjimus, iki 2010-ųjų, kai išėjo jo sudaryta ir parengta knyga „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje“.
Jautėsi laisvas kurdamas kiną
„Aš nesu iš tų žmonių, kurie aria giliai – vienu metu ir giliai, ir plačiai joks plūgas nearia. Aš esu labai išsiblaškęs, čia mano nelaimė.(...) Negalėjau sėdėti vienoje vietoje, negalėjau arti tos gilios vagos, ir mėčiausi nuo vieno prie kito“,- kritiškai apie save dokumentiniame filme atsiliepė archeologas, Lietuvai atkūręs per 200 grafinių ir daugiau kaip 30 skulptūrinių įvairių laikotarpių žmonių tipų bei istorinių asmenybių portretų, tarp jų – Barboros Radvilaitės, Kristijono Donelaičio, Teofilio Ruigio ir kitų garsių mūsų protėvių.
V. Urbanavičius pirmasis Lietuvoje ėmė kaupti antropologinę medžiagą ir negalvodamas sutiko iš naujo pradėti studijas, kai jam pasiūlė pasimokyti pas profesorių M. Gerasimovą Maskvos Etnografijos instituto plastinės rekonstrukcijos laboratorijoje. Mokslas jam visuomet buvo įdomus tiek, kiek jį galima pritaikyti gyvenime, archeologija turėjo atsakyti į klausimus, kaip anais laikais žmonės gyveno, kaip jie mąstė, ką jie darė, pagaliau – kaip jie atrodė.
„Čia arti viskas, rankų darbas. Iškastinių žmonių veido atkūrimas pagal kaukę. Tai vėlgi blaškymasis, juk visai nauja sritis, nors ir gimininga su archeologija. Iškastinis žmogus, gyvenęs prieš kelis tūkstančius metų, bet tai vis tiek nauja sritis. Studijos iš naujo – anatomija, kriminalistika, teismo medicina. Tą viską reikėjo mokytis, tų disciplinų (universitete) mums nedėstė“,- sakė profesorius dominantinio filmo „Archeologas Vytautas Urbonavičius“ kūrėjams.
Tokiu pat blaškymusi, tik labai mėgstamu, Vytautas vadino ir dar 1966 metais pradėtą Lietuvos archeologijos paminklų, mokslinių ekspedicijų, archeologinių tyrimų fiksavimą. Sukūrė dešimtis dokumentinių filmų, sukaupė didžiulį kino dokumentikos archyvą. Kinas jo gyvenime buvo atsitiktinumų atsitiktinumas: ta aistra užsikrėtė, kai jam am atiteko draugo kino aparatūra, kurią naudojo archeologinių tyrimų fiksavimui. Jau tada niekas neabejojo, kad tai yra reikalinga.
Tačiau kinas nebuvo tik radinių fiksavimo priemonė. Nufilmuotą medžiagą V. Urbanavičius sudėdavo į dokumentinius filmus, kurie ne tik populiarindavo archeologų darbą, bet ir skleisdavo žinią apie seniausius mūsų šalies istorijos laikotarpius. Kurdamas dokumentinius filmus apie vykstančius kasinėjimus, jis jautėsi pranašesnis prieš anuometinius prieš kino profesionalus, nes galėjo daug atviriau šnekėti.
„Manęs niekas nekontroliavo. Dariau kiną tokį, kokio norėjau. Tai buvo žiūrima kaip į archeologijos profesionalųjį kiną. Esu tokių kinų padaręs, kurie Atgimimo laikotarpiu buvo tarsi tai dienai užsakyti. O tai buvo 1971 – 1972 metais“,- dokumentinio filmo kūrėjams atviravo profesorius.
Didžiausias turtas – namai ir šeima
Vienu gražiausių, poetiškiausiai Lietuvą pristatančių, kartų sąsajas atskleidžiančių kino kūrinių tapo jo dokumentinis filmas „Oi, ratu ratu“, sukurtas kasinėjant Ažugirių senkapius. Archeologinės ekspresijos fone filmuojama XV amžiaus aukštaitės drabužiais ir papuošalais pasidabinusi mergaitė, skamba liaudies daina „Oi, ratu ratu saulelė teka“, simbolizuojanti nenutrūkstamą gyvybės ir būties ciklą.
Tame Pakapių kalne gimė meilė itin poetiškai Vytauto šiame filme parodytai Saulei Niunkaitei – Urbanavičienei, lydėjusiai jį paskutinio atodūsio.
„Mūsų keliai suėjo ir meilė įsiplieskė nuo pat pradžios iki, kaip sakoma, grabo lentos. Vytautas buvo labai kuklus, savęs niekur nekėlė, nenorėjo lįsti į viešumą, gal net menkindavo ar nevertindavo to, ką per gyvenimą padarė. Jis sakydavo, kad daug ko griebėsi, todėl nieko nepasiekė. Bet iš tiesų, ką darė, visur paliko ryškių pėdsaką. Yra sričių, kur jo atradimai buvo stulbinantys“,- įsitikinusi Saulė, gražiai ir šiltai prisimenanti Vytautą. Bendru gyvenimo keliu jie ėjo 45 metus.
„Didelis turtas, didžiausias turtas žmogui yra šeima, kad parėjęs galėtum pasakyti turiu namus, parėjau namo“,- dokumentinio filmo kūrėjams sakė V. Urbanavičius.
Fundamentaliausiu savo gyvenimo darbu profesorius laikė savo vaikus Daivą ir Joną. Pirmojoje santuokoje gimusi Daiva Steponavičienė (daugeliui žinoma Rugiaveidė) pernai tapo Metų archeologe. Lietuva archeologijos draugijos apdovanojimas viešosios įstaigos “VITA ANTIQUA” direktorei dr. D. Steponavičienei skirtas už archeologinio kostiumo tyrimus, rekonstrukciją ir sklaidą rekonstruotų kostiumų kolekcijomis, straipsniais, leidiniais, viešomis paskaitomis, konferencijų pranešimais.
Su žmona Saule Briuselyje.
2009 m. Tūkstantmečio dainų šventėje pristačiusi pirmą rekonstruotų kostiumų kolekciją, iki šiol yra sukūrusi 18 skirtingų laikotarpių ir gentinių teritorijų kostiumų kolekcijų ir keliasdešimt individualių kostiumų. 2023 m. už archeologinio kostiumo populiarinimą Etninės kultūros globos taryba Daivą Steponavičienę pripažino šios srities eksperte ir prilygino rekonstruotą archeologinį kostiumą tautiniam, vertą vilkėti valstybinių švenčių progomis!
Archeologija Daivos gyvenime neatsirado iš niekur. Vežtis į ekspedicijas dukrą Vytautas pradėjo nuo septynerių, vienuolikos ji jau tvarkė, plovė, rūšiavo radinius.
„Paaugusi eidavau pasiklausyti jo paskaitų. Mane labai žavėjo jo iškalba, temų parinkimas, mokėjimas bendrauti su vaikais. Ekspedicijose ir dirbdavo tokie paaugliai nuo 14 metų. Visi jį labai gerbdavo, todėl man norėjosi lygiuotis į tėtę, būti tokia, kaip jis“, – pasakojo D. Steponavičienė.
Daiva prisiminė, kaip sovietmečiu, nuvykęs į archeologinius kasinėjimus, tėtis bendraudavo su paprastais kaimo žmonėmis. Nuėjęs į kokią parduotuvę ar kaimo valgyklą, pašnekindavo visas pardavėjas, pajuokaudavo – ir visą laiką savo pagalbininkams gaudavo pačius skaniausius pietus.
„Prisimenu mūsų mažą, 2 kambarių butuką. Tėtis virtuvėje darydavo kaukolės rekonstrukcijąas Kvepia kaitinamas vaškas, o aš stoviu ir žiūriu, kaip jis lipdo vieną juostelę po kitos, skaičiuoja milimetrus ir centimetrus, kiek jų gali būti ant tos kaukolės. Man tai padarė nerealų įspūdį. Tėtis buvo ir skulptorius, ir medikas, ir archeologas. Dabar užsiimu tais pačiais dalykais, kaip ir jis, nes gavau stipendiją XIII-XIV amžiaus kostiumui atkurti. Čia yra jo tyrinėjimo laikotarpis, tai iš naujo prie jo prisiliečiu. Galvoju, žmogui tada buvo 30 – 40 metų, o jis tokius gerus dalykus rašė!
2013 m. Vytautui Urbanavičiui suteiktas Jurbarko rajono Garbės piliečio vardas.
Dabar archeologijos neliko, ji pasidarė komercijos tarnaite, duobkasių, namų statybininkų, kelininkų podukra. Vytauto karta buvo korifėjai, sektini pavyzdžiai, kuriuos vertino, kurie diskutavo, konkuravo. Visi stengėsi kažką daryti, kad neapkiaustų, parodyti savo darbus. Vytautas buvo visiškas novatorius. Kai jį kritikavo dėl Obelių, jis nekreipė dėmesio, dirbo kitus darbus. Bet praėjo 30 metų ir Neries pakrantėse atrado, kad tuo pačiu laikotarpiu, XIII – XIV amžiuje, žmonės buvo laidojami ir žemėje, ir vandenyje – tik tada reabilitavo Vytautą“,- sakė D. Steponavičienė.
Bet labiausiai jai imponavo tėtės sugebėjimas juokauti. „Tų jo jumorų, bajerių buvo pilni kampai. Po kokios rimtos kalbos pasakyta nepiktybinė, aštri ir labai taikli pastaba nieko neužgaudavo, bet visus pralinksmindavo. Čia yra jo mamos ir tėtės palikimas – jie turėjo labai daug geraširdiško sarkazmo ir ištraukdavo tokių liaudiškų posakių, kad abi su Saule nustebdavom. Tai neišsenkantys Skirsnemunės šaltiniai, kur visi žmonės man atrodo kitokie“,- tikina V. Urbanavičiaus dukra Daiva.
Skirsnemunės niekada nepamiršo
Į Skirsnemunę Urbanavičių šeima atvažiuodavo retai. Seseriai gavus paskyrimą į Zarasus, ten išsikraustė ir tėvai, Skirsnemunėje liko tik vyriausiasis brolis. Todėl Vytautas, lankydamas artimuosius, migruodavo tarp Zarasų ir Skirsnemunės, dar važiuodavo Dzūkijon lankyti žmonos tėvų.
Bet gimtoji Skirsnemunė Vytautui visada buvo svarbi, ir tai geriausiai atsiskleidžia jo paskutiniame straipsnyje „Salyno sutartis“, kur jis kalba apie savo vaikystės miestą – tokį titulą Skirsnemunei buvo suteikęs karalius ir didysis Lietuvos kunigaikštis 1792 metais, kartu su Magdeburgo teisėmis leidęs rengti turgus ir turėti rotušę. Deja, šia teise Skirsnemunė nepasinaudojo, leido ir toliau save vadinti miesteliu.
Bendravimas su V. Urbanavičiumi ypatingą požiūrį į savo krašto istoriją suformavo ir Povilui Gadliauskui – skirsnemuniškiui, dirbančiam Kauno miesto muziejaus muziejininku – archeologu. Su V. Urbanavičiumi jis pradėjo Skirsnemunės piliakalnio paieškas, talkon buvo pasikvietę ir XIII amžiaus piliakalnius tyrinėjantį dr. Gintautą Zabielą.
„Unikalios mintys po to gimė. Dabartinių archeologų pasaulėžiūrą suformavo ankstesnių kartų atradimai. Vytautas niekada neprimetė savo idėjų, bet mokė kaip vystyti mąstymo procesą, siūlė apsvarstyti įvairias idėjas. Nuolat klausdavo manęs, ar tikrai noriu gyventi Skirsnemunėje, sakydavo, kad iš mokslinės perspektyvos 5 km spinduliu turėsiu darbo visam gyvenimui ir dar liks daug kas nepadaryta“,- pasakojo P. Gadliauskas.
Nuo vaikystės dar prosenelio įsigystoje žemėje, kur kažkada buvo turgaus aikštė, Povilas rasdavo senų monetų, todėl sakydavo, kad bus archeologu. Kai pabandė apie tai pasikalbėti su paskaitą Skirsnemunėje skaičiusiu V. Urbanavičiumi, išgirdo, kad „Lietuvoje ubagų ir be jo gana“. Tai buvo tarsi šaltas dušas, privertęs P. Gadliauską suabejoti savo pasirinkimu.
Bet kai po kelių metų, grįžęs iš užsienio, jis įstojo studijuoti archeologijos, Vytautas ėmėsi jį globoti. V. Urbanavičiui buvo labai svarbu, kad į archeologiją pasuktų tik labiausiai pasišventę žmonės - šiam mokslui nereikia abejojančių, svajojančių apie lobius. Nors komercija ir šioje srityje neišvengiama, V. Urbanavičiaus buvo įsitikinęs, kad ji neturi pakeisti požiūrio į archeologiją, kaip į mokslą.
Prieš metus V. Urbanavičius atvyko atsisveikinti su savo gimtuoju kraštu. „Paskambino, paklausė, ar yra Povilas, ir paprašė mus išeiti į gatvę. Sako: „Turbūt jau daugiau neatvažiuosiu į Skirsnemunę. Atsisveikinu.“ Apsikabinome. Mums buvo labai gera, kad jo gyvenime buvom šiek tiek svarbūs – norėjo su mumis atsisveikinti“, – paskutinį susitikimą prisiminė G. Gadliauskienė.
2024 m. sausio 22-ąją mirusio V. Urbanavičiaus palaikus gimtosios Skirsnemunės smėlis priglaudė liepos 3 dieną – tą pačią, kurią gimė 1935 metais. Oi, ratu ratu saulelė teka...
Įdomu, kad taip elektrotechnika patobulėjo:)
Nemuno keltų istorija. Keltai: nuo irklinio „skraidančio“ iki elektra varomo