Mokytojos nurašytas mokinys – dabar sėkmingas darbdavys

32 metų jurbarkietis Darius Vyturys iki šiol atsimena savo matematikos mokytojos žodžius „Jau tu, Vytury, tikrai gatves šluosi“ ir kad jis, vargšelis, gyvenime nieko nepasieks. Vyras iki šiol atsimena ir tos mokytojos pavardę, veidą, matematikos kabineto kvapą ir tą nemalonų jausmą, kai suaugęs tave nurašo vien todėl, kad nesiseka vienas ar kitas dalykas.

Kaip jau galima suprasti, mokytoja su prognozėmis visiškai prašovė. Tas pats Darius Vyturys yra sėkmingas darbdavys, kartu su žmona Indre, taip pat jurbarkiete, Kaune įkūręs jau ketverius metus sėkmingai veikiančią įmonę, kuri slaugos srityje užsitarnavusi gerą vardą ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje. Dariaus įmonėje šiuo metu dirba net 120 darbuotojų (planuoja priimti dar bent 30), kurie per mėnesį gali užsidirbti į rankas apie 1350 eurų. Jurbarke gimusio, čia mokyklą baigusio Dariaus papasakota istorija išties nepaprasta ir įkvepianti, kurią „Mūsų laikas“ nori papasakoti ir savo skaitytojams. Iš anksto užbėgdami už akių pasakysime, kad Dariui, kol jis įkūrė savo verslą, teko ir emigranto dalią patirti, ir sunkiausius darbus Lietuvoje dirbti, kad jis apie 10 metų su šeima gyvena Kaune ir emigruoti niekur nežada, nes ir Lietuvoje gera.

19-os – į Londoną

Tad pradedame. Darius gimė, vaikystę leido ir mokyklą (devynias klases) baigė Jurbarke, dabartinėje Naujamiesčio pagrindinėje mokykloje. Pasakoja, kad mokslai jam sekėsi nekaip – kad buvo ne tik kad prie vidutiniokų, bet prie dar prastesnių mokinių. Buvo energingas, judrus vaikis, kuriam geriausiai sekėsi tokios pamokos kaip kūno kultūra. Dvylika klasių jis baigė vienoje iš Kauno profesinių mokyklų, kur tuo pačiu įgijo ir staliaus specialybę. Būdamas 19 metų, mokėdamas tik kelis žodžius anglų kalba, jis išvyko į Londoną, kur penkerius metus jau dirbo jo draugas, kuris ir parūpino Dariui darbo. Pradžioje Darius dirbo juodžiausius darbus, kad išsilaikytų ir kalbos išmoktų. Jos pramokęs jis įsidarbino statybose, kur dirbo staliumi.

Po trejų metų Darius sugrįžo į Lietuvą, į Kauną, kur, kaip pats sako, blaškėsi ketverius metus – dirbo įvairiausius darbus – ir vairuotoju, ir statybose, ir kelininku.

Pasakoja, kad būtent Londone susigulėjo visos jo mintys, kad reikia mokslus baigti, kad reikia aukštojo mokslo siekti ir būtent ten pradėjo rutuliotis mintys apie savo verslą. Sako, kad būtent Londone jo akys visada užkliūdavo už senelių namų ar įstaigų, kurios užsiima senelių globa. Sako, prisimena savo tylius pamąstymus apie tai, kad visi mes senstame ir kad visiems sulaukus tokio amžiaus reikės pagalbos. Pamąstymai, bet nieko konkretaus. Tik baigęs mokslus Lietuvoje, kartu su žmona jis pradėjo apie tai stipriai galvoti, kad vertėtų imtis savo verslo būtent socialinės globos srityje.

Visą straipsnį rasite "Mūsų laikas" laikraštyje.

 http://www.mūsųlaikas.lt/el-laikrasciu-archyvas