„Mes einam į chorą ne dėl dainų, o dėl Jūsų”!

 Jūs mus išmokėte mylėti muziką, per koncertus pasidalinti natomis, kolegei pataisyti sijoną, o draugui – kelnes. Jūs mus nusivežėte į tokius koncertus, festivalius, šventes, į tokius miestus ir šalis, apie kokias nebūtume net susapnavę!
 Jūs mums aprodėte „Lietuvą“ ir „Vilniaus mozaiką“. Mes kiekvienas turėjom po „Sidabrinę kultuvėlę“, su kuria mušdami traukėme „Bilduką“ ir „Tamošių be kepurės“. Mes buvome „Laisvės vaikai“ ir kalbėjomės ne tik muzikos, bet ir „Širdžių kalba“.
 Už visa tai ir dar daugiau, ko neina net žodžiais pasakyti, rankoje turėdami po „Spindulėlį“ tariame „THANK YOU FOR THE MUSIC“. Ačiū, „Mokytoja Tau“!
  Fotoalbumą su tokiu įrašu ir daugybe nuotraukų iš jos vadovaujamų chorų kelionių, koncertų ir repeticijų Danutei Lapienei 20-ties metų „Saulės“ choro jubiliejaus proga padovanojo jos mokiniai. Ši dedikacija geriausiai apibūdina Jurbarke visiems gerai žinomą energingąją chorvedę.

Kaip pasakojo pati Danutė, tokių netikėtų dovanų, kitų įvairiausių malonių siurprizų ji iš vaikų yra gavusi ne vieną. Kaip ir įvairiausių padėkos raštų, apdovanojimų - visų ir neišvardinsi. Šiemet Mokytojo dienos proga jai bus įteiktas ženklas „Už nuopelnus Jurbarko kraštui“. Šio ženklo dainavimo mokytoja jau seniai nusipelnė – tai rodo jos darbai, nuveikti daugiau nei trisdešimt metų vadovaujant įvairiems Jurbarko krašto chorams. Šiuo metu ji sugeba aprėpti net keturis  - Antano Sodeikos meno mokyklos, Antano Giedraičio-Giedriaus „Saulės“ ir du Kultūros centro chorus - jaunuosius ir vyresnius „Bildukus“.   
 Danutė Lapienė - tikra žemaitė,  Gimusi Vilkyčių kaime, Šilutės rajone. Baigusi Priekulės vaikų muzikos mokyklą (akordeono specialybę), 1971–1975 choro dirigavimo mokėsi Klaipėdos S. Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje. 1975–1984 m. neakivaizdiniu būdu studijavo choro dirigavimą Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. 1975 m. pradėjo mokytojauti Pagėgių vaikų muzikos mokykloje. Dar studijuodama chorinį dirigavimą Vilniuje, ji susipažino su tuometine Jurbarko savivaldybės kultūros skyriaus vedėja Liudvika Frejiene. Tuo metu mieste verkiant reikėjo gero chorvedžio, tad L. Frejienė, matyt, turėdama gerą uoslę talentams, pakvietė Danutę, dar visai jauną mokytoją, atvykti į Jurbarką. Taip ji čia ir atsidūrė, kaip pati sako, visam laikui. Jos „chorinio gyvenimo“ pradžia mūsų krašte prasidėjo nuo Smalininkų - 1976–1983 m. ji vadovavo žemės ūkio technikumo mišriajam chorui, su kuriuo 1978 m. respublikinėje chorų apžiūroje laimėjo trečiąją vietą. Po to daug metų dirbo su Jurbarko suaugusiųjų chorais: 1979–1985 m. vadovavo centrinės ligoninės moterų chorui, 1983–1990 m. vadovavo kultūros rūmų vyrų chorui  (abu minėtus chorus parengė respublikinėms dainų šventėms), dalyvavo respublikiniuose konkursuose, 1989–1990 vadovavo rajkoopsąjungos moterų chorui – parengė 1990 m. Lietuvos tautinei dainų šventei Vilniuje. Chorai dalyvavo Jurbarko rajono dainų šventėse ir respublikiniuose chorų sąskrydžiuose, nemažai koncertavo.
 Kartu su suaugusiųjų chorais D. Lapienė visą laiką dirbo ir su moksleiviais. Nuo 1977 m. pradėjo mokytojauti Jurbarko Antano Sodeikos vaikų muzikos mokykloje (dabar – meno mokykla), nuo 1992 m. vadovauja jaunių chorui. 1992 m. šis choras dalyvavo vaikų chorų festivalyje Austrijoje (Gleinstafene), Pasaulio lietuvių dainų šventėse Kaune ir Vilniuje. A. Sodeikos muzikos mokyklos vokalinius ansamblius parengė ne vienam respublikiniam „Dainų dainelės” konkursui – 1990 m. merginų kvartetas tapo laureatu. 1991 m. pradėjo dirbti ir Jurbarko A. Giedriaus-Giedraičio vidurinės mokyklos muzikos mokytoja ir merginų choro vadove. Chorą parengė 1997 m. Lietuvos moksleivių dainų šventei, 1995 m. Baltijos ir Siaurės šalių chorų festivaliui Rygoje ir 1997 m. analogiškam festivaliui Gotlande (Švedija), 1995 m. choras dalyvavo chorų festivalyje Austrijoje, koncertavo Vokietijoje (Bernburge). 1994 m. Danutė Lapienė Jurbarko kultūros rūmuose subūrė 30 dalyvių berniukų chorą, kuris pasirodo koncertuose, gieda bažnyčioje, su juo 1996 m. dalyvavo Žemaičių ir Pamario krašto vaikų ir jaunimo šventėje „Mes Lietuvos vaikai“ Klaipėdoje. Ši mokytoja taip pat yra Jurbarko rajono dainų švenčių, zoninės dainų šventės Tauragėje dirigentė. 1995 m. jai suteikta muzikos mokytojos metodininkės kvalifikacijos kategorija.
Tai tik sausa statistika, parodanti, kiek daug Danutė yra nuveikusi, tačiau neatskleidžia šios energingos, linksmos, veiklios, nuolat kupinos naujų idėjų mokytojos asmenybės. Kad geriau ją pažintume užtenka pacituoti keletą jos vaizdingos kalbos frazių iš jau minėto fotoalbumo. Jas per daugelį metų rinko ir užrašė mokiniai: „Varykit garsiai kiek nasrai išneša“, „Kodėl tavo rūbai kaip iš gerklės ištraukti?“, „Tokio panos turėtų dainuoti kaip bėriai“ arba „Pasitaupykit, nes rytojui reikia kakarinės“.  
- Ko reikia, norint būti geru choro vadovu?, - klausiame chorvedės.
 Į šį klausimą Danutė atsako gana paprastai: „Pirmiausia reikia labai mylėti mylėti žmones ir mokėti su jais bendraut. Reikia visų išklausyti. Ypač vaikus reikia mylėti ir jiems nemeluoti, jie geriausiai jaučia, ar tu jį myli, ar tik apsimeti. Turi būti nuoširdus. Antras reikalavimas – turėti organizacinių sugebėjimų. Neleisti sau daryti minimumo, galvoti padarysiu „bele kaip“. Aš darau maksimalų repertuarą, kurį paruošti yra labai sunku. Tai milžiniškas darbas. Norint patekti į respublikines dainų šventes, turi dalyvauti įvairiuose konkursuose, ten komisija įvertina, ar choras gali važiuoti. Man, ačiū Dievui, dar taip nebuvo, kad nepatektume. Į dainų šventes važiuojam kas dveji metai, nes dalyvaujam ir vaikų, ir suaugusių dainų šventėse. O kur dar begalės festivalių, koncertų, išvykų į užsienį. Štai ir dabar, jau šį šeštadienį su jungtiniu mergaičių ir berniukų choru išvykstam į Vokietiją, Krailsheimą, vežam 23 dainas. Mūsų laukia koncertai ir to miesto gimnazijoje, ir bažnyčiose, grįžtant atgal dar sustosime Berlyne, Lichtenbergo rajone, kuris taip pat yra Jurbarko miestas partneris. Ten taip pat koncertuosim. Taigi, kelionė bus ne tik kupina įspūdžių, ekskursijų, susitikimų su senais draugais, bet ir labai darbinga“.
 Energingoji chorvedė teigia, kad valandą diriguoti reikia „žiauriai“ daug energijos. „Savo rankose laikai 40 žmonių kolektyvą. Nuo kiekvieno tavo judesio, rankos mosto priklauso dainavimo kokybė - mažutė paklaidėlė ir išsiderina viskas. Negaliu sau leist atsipalaiduot, ta viena dirigavimo valanda – milžiniškas krūvis ir kūnui, ir galvai. Bet jei diriguosi pasyviai – choras neturės nei spalvos, nei atramos, bus ištižęs ir neskambės“, - vaizdingai pasakoja D. Lapienė.
- Kokių savybių reikia vaikui, norinčiam tapti geru choristu?
Choras – specifinė muzikos sritis, kurioje pagrindinis natūralus instrumentas yra balsas. „Neužtenka tik norėti dainuoti, turi turėti įgimtų sugebėjimų – muzikinę klausą ir balsą. Aišku, reikia ir didelio noro bei triūso. Tačiau jei trūksta tų pagrindinių įgimtų duomenų – dainuoti bendrame chore negali. Galiu tokį vaiką priimti padainuoti, pamokyti, tačiau iškart matau, ar jis bus choristas. Labai daug ko reikia norin gerai dainuoti - balsas turi būti sveikas, turi išmokti teisingai kvėpuoti, išsižioti, parinkti balsui atramą,  jei to nedarysi, po valandos būsi persitempęs ir nebeištarsi nė žodžio“, - pasakoja chorvedė.
- Kas sunkiausia vadovaujant chorui?
Į šį klausimą Danutė atsako ilgai nedvejodama: „Sunkiausia išmokyti dainuoti ir rasti talentingą vaiką. Dar sunkiau jį sudominti chorine veikla. Paprastų „fitimiti“ ansamblių mokyklose labai daug, bet tikras choras – tai kruvinas darbas. Jei vaikas nepradeda dainuoti nuo 7-8 metų, vėliau jam beveik neįmanoma tapti geru choristu. Jeigu kokiam dabartiniam jaunuoliui pasiūlytum ateiti į chorą, garantuotai nė vienas nesutiktų. Jiems svarbiau kompiuteris, sportas, kitokie reikalai. Tad labai svarbu užsiauginti vaikus nuo mažų dienų, kad jų požiūris į chorą būtų kaip į kolektyvą, branduolį, už kurį esi atsakingas. Juk į UNESCO pasaulio paveldą įtrauktos ne „tindirindiriuškos“, o lietuvių Dainų šventės. Jei visi užsiims tik niekais, ką pasauliui pasakysim? Gal iš pradžių vaikams ir neįdomus tas choras, bet vėliau jie pamato, koks tai fantastinis dalykas, kai dainos gražiai skamba, atsiranda harmonija. Vaikai turi pajusti tą grožį, o kai jau pajaučia, viskas. Choras tampa jų gyvenimo dalimi.
Vaikai jaučia tą grožį. Mano „Bildukai“ eina kartu nuo mažiukų iki pat 12 klasės - tiek metų su manimi draugauja. Atsiranda pagarba ir meilė bendram tikslui. Vaikus labai myliu, niekada neaprėkiu, neįžeidžiu, nėra buvę, kad tektų susipykti. Jie žino mano žemaitišką būdą ir kalbą, tad dėl „terbaklynių“ nepyksta.  

Danutės Lapienės laisvalaikis
Mano laisvalaikis beveik visas praleidžiamas su chorais, juk net šeštadieniais, o kai reikia pasiruošti kokiai šventei, ir sekmadieniais repetuojam. Bet kai jau išties būnu laisva, labai mėgstu vaikščioti. Priklausau Lietuvos pėsčiųjų žygio asociacijai. Šiaip vaikštau palei Nemuną su drauge ar viena. Vasarą labai patinka tiesiog pabūti namie, prižiūrėti gėles. Daug skaitau. Daugiausia tas knygas, iš kurių galiu gauti informacijos – tai istorinės, kelionių, įvairios autobiografijos. Kad gaučiau naudos ir žinių. Fantastikai laiko negaištu, esu konkretus žmogus, man ir iš knygų reikia pasisemti žinių, o ne šiaip patinginiauti. Per TV žiūriu kultūrines laidas, dabar - „Auksinį balsą“. Aišku, ne vien dėl to kad mano sūnus Laurynas ten groja „Vilniaus simfonjetėje“. Pati laida labai įdomi, nes gyvas garsas, niekas kompiuteriu  nenudailina, jei prašauna pro šalį, matai, kad nepavyko. Televizinius projektus, kuriuose dainuodavo įžymybių duetai pažiūrėdavau tik iš pradžių. Nemėgstu, kai dainuoja pagal fonogramą. Man tai neprofesionalu. Kaip ir „Chorų karai“ - ten gryna fonograma. Keletą kartų buvaiu nuvažiavus į studiją pasižiūrėti, viskas kaip ant delno matosi, kad iš anksto sumontuota kompiuteriu, o choristai tik ateina pasimaivyti. Galvoju, kas būtų, jeigus staiga ta fonograma išsijungtų. Kiekvienas durnius net per „teliką“ mato, kad tai netikra. Tai kam žiūrėt. Va, jei mano choristai ten padainuotų – nebūtų gėda prieš visą Lietuvą. Bet tokiems vaikams, kaip ir man pačiai, svarbu tai, kas tikra, o ne suvaidinta.

Ką norėtumėte palinkėti Mokytojų dienos proga?
Mokytojų dienos proga norėčiau palinkėti abipusės meilės. Kad mokytojai vaikus mylėtų ir būtų mylimi, kad būtų geros nuotaikos, kad savo problemų nerodytų kolegoms, o ypač vaikams. Vaikai mėgsta linksmus mokytojus... Aš negaliu atsidžiaugti savo darbu ir savo vaikais. Visus myliu. Jaunimas yra pasakęs: „Mes einam į chorą ne dėl dainų, o dėl Jūsų”. Tai kaip galėčiau juos palikt?