Meilė muzikai ir... keptas smuikas

Elegantiška, skoningai apsirengusi, bet neišpuikusi, o paprasta ir miela. Tokia iš pažiūros yra Rima Balčiūnienė, A. Sodeikos meno mokyklos kanklių klasės mokytoja. Ir tik pradėjus su ja kalbėtis pamatai, kad ši  moteris slepia įvairialypius talentus – nuo puikios pedagogės, moterų vokalinio ansamblio dainininkės iki puikių rankdarbių ir neįtikėtinų, aukščiausios klasės konditerinių gaminių meistrės.

 Rima Balčiūnienė skirsnemuniškė. Ten gimė ir augo, mokėsi iki šeštos klasės mokykloje. Vėliau lankė Jurbarko pirmąją vidurinę (dabar gimnazija). Keturias klases muzikos mokykloje pas Adelę Vyšniauskaitę mokėsi groti kanklėmis. Paskatinta savo mokytojos ir jos lydima, baigusi aštuonias klases vidurinėje mokykloje, nuvyko į Klaipėdą ir įstojo mokytis į Stasio Šimkaus  aukštesniąją muzikos mokyklą (dabar St. Šimkaus konservatorija). Be viso šio muzikinio išsilavinimo ji dar yra neakivaizdžiai baigusi Šiaulių universitete muzikos pedagogiką. „Jau Jurbarke muzikos mokykloje labai susižavėjau kanklėmis. Kilo noras stoti mokytis toliau, o ir mokytoja labai skatino. Nusivežė į Klaipėdą. Taip ir įsitraukiau. Ir nė kiek nesigailiu, nes kanklės – būtent tai, kas man mieliausia, arčiausiai prie širdies“, – pasakoja Rima. Baigusi mokslus Klaipėdoje, ji grįžo į Jurbarką ir 10 metų dirbo „Ąžuoliuko“ mokykloje muzikos vadove. Jau 20 metų – mokytoja A. Sodeikos meno mokykloje. Muzikos mokytojos darbo stažas – 30 metų. Tačiau tai tik  apvalūs skaičiai, neatspindintys, kiek į visa tai įdėta atkalaus kasdieninio darbo ir atsidavimo savo profesijai. 

Rima – gryna skirsnemuniškė, nors jos tėvai, kaip pasakoja, kilę iš anos Nemuno pusės. Ji turi seserį Rasą, kuri su šeima gyvena bei dirba Jurbarke ir brolį Gintarą, gyvenantį „anapus“, bet taip pat dirbantį Jurbarke. Panašu, kad šią šeimą vienija bendras – sėslumo ir pastovumo bruožas. 10 m. jaunesnė sesuo su vyru dirba vienoje iš Jurbarko degalinių, Gintaras bevielio interneto „Erdvių“ kompanijoje. Rimos vyras Jurgis – Jurbarke įsikūrusios įmonės „Profilmeta“ direktorius. Šeima jau daug metų ramiai gyvena nuosavame name Skirsnemunėje. Tačiau toks ramus gyvenimo etapas buvo ne visada. R. Balčiūnienė pasakoja, jog gyvenime teko išbandyti ir nuosavo verslo skonį. Iš pradžių turėjo savo parduotuvėlę, pardavėją samdė. Po to nusprendė imtis konditerijos. „Gal prieš 15 metų visos rajono mokyklos maitinosi mūsų keptomis bandelėmis ir sausainiais. Buvom savo namų kieme Skirsnemunėje atidarę kepyklą ir, sudarę sutartis su rajono mokyklomis, tiekdavom jiems konditerinius gaminius. Kai ES reikalavimai tokio tipo įmonėms tapo neįkandami, veiklą teko nutraukti. Norint ją tęsti, būtų reikėję pasistatyti naują atskirą pastatą ir su antra tiek patalpų, kiek mes jau turėjome. Reikėjo labai daug investuoti, ir valgyklas tuo metu privatizavo, viskas pasikeitė. Tad mes ir nutraukėme savo kepyklėlės darbą.  Darbo buvo tikrai daug. Aš dviem frontais ariau – per naktį kepykloje, dieną mokykloje. Bet visur suspėjau, matyt, kad jaunesnė buvau“, – juokauja Rima. Ji sako, jog tai buvęs ne tik verslas, šis darbas yra ir jos pomėgis, kuris išliko iki šiol. Ji kepinius dovanoja  šeimai, draugams, pažįstamiems, mokytojų kolektyvui, bet tokiam verslui vystyti dabar neturi ne tik sąlygų, bet ir būtinybės.

Rima ir Jurgis užaugino dvi dukras – Moniką, kuriai jau 26-eri ir dvejais metais jaunesnę Rūtą. Monika Masiulienė dirba „Sodroje“ ir, kaip sako mama, yra „Sodros daktarė“, nes tvarko nedarbingumo pažymas. Ji yra baigusi Lietuvos sveikatos mokslų universitetą, įgijusi visuomenės sveikatos specialybę. Su vyru Justu, dirbančiu Jurbarko viešojoje bibliotekoje kompiuterių specialistu ir kultūros centro garso specialistu, augina dvynukes Rugilę ir Miglę, kurios balandžio mėnesį švęs trejų metukų sukaktį. „Jos identiškos dvynės, bet aš atskiriu jas – ir iš išvaizdos, ir iš balso. Mano vyras – ne visada, klausia, su kuria kalbasi. Na, jos dar neapgaudinėja“, – juokauja pašnekovė. Mergytės nuo dvejų metukų lanko darželį, tačiau Rima – labai dažna jų auklė. „Aš padedu, ypač per vasarą. Darželyje kažkada dirbau ir vėl sugrįžau, nes dabar pas mus namuose labai dažnai tikras vaikų darželis“, – pasakoja moteris. Ji padeda auginti ir kitą savo anūkę dvejų metukų Vakarę. Rūta su vyru Osvaldu gyvena šalia tėvų Skirsnemunėje, tad Rimai labai lengva jai padėti – iki pietų ji prižiūri Vakarę, kol dukra dirba toje pačioje įmonėje kaip ir jos vyras Jurgis apskaitininke. Ten pat dirba ir Osvaldas.

Jei Rimos gyvenimą įsivaizduotume trasi mozaiką, tai viena iš ryškiausių jos dalių būtų moterų vokalinis ansamblis „Verdenė“, kuriame ji dainuoja nuo pat įkūrimo pradžios. „Dar grojau ir „Mituvos“ kapeloje, net ir ansamblyje dainuodama, tačiau ilgainiui pasilikau tik „Verdenę“ – visur juk nespėsi, – pasakoja skirsnemunišk. – Ansamblyje labai smagu. Mes kaip viena šeima, visos jau seniai čia. Neįsivaizduoju savęs, kad nedainuočiau ar palikčiau kolektyvą. Į „Verdenę“ einu kaip į namus ir labai savo kolegių pasiilgstu, ypač vasarą, kai nebūna repeticijų.“ Meilė muzikai, jos manymu, greičiausiai paveldėta iš tėvų – ir mama, ir tėtis labai gražiai dainuodavo, abu vaidino Skirsnemunėje teatro trupėje. „Namuose per šventes tėtės broliai kai uždainuodavo, net sienos drebėdavo. Labai dainingi. Brolis ir sesuo muzikos keliu nepasuko, bet muzika mėgsta, domisi“.

Su Jurgiu susipažino seniai, jis kilęs nuo Molynės kamo. Abu jau buvo „susitupėję“ – jis grįžęs iš armijos, ji jau baigusi mokslus Klaipėdoje, kai pradėjo draugauti. Kaip pasakoja Rima, draugystė, tarsi prasidėjusi  savaime, netrukus baigėsi vedybomis. Iš pradžių gyvenę Jurbarke, ilgainiui suprato, kad mieste gyventi nenori, tad nusprendė įsigyti namuką šalią Rimos tėvų Skirsnemunėje, mat ten gyvenusi senolė nutarė jį parduoti. 

Į klausimą, kokia yra Rimos ir Jurgio šeima, moteris atsako nedvejodama. „Ar mes skirtingi? Greičiausiai, taip. Ir skirtingi, ir panašūs. Abu raguoti, aš Avinas, o jis Jautis. Tad būna, kad ragus sustatom, bet tyliai. Kai išsitylim, vėl gerai. Į senatvę – kuo toliau, tuo mažiau tuos ragus suremiam. Nusigludinom ir į smulkmenas nebekreipiam dėmesio“, – apie savo šeimą pasakoja Rima. Nors santuokoje gyvena ilgai ir darniai, laimingos šeimos recepto Rima neturi. „Laikui bėgant apsigludina kampai. Nereikia gilintis, kas ką pasakė. Niekada šeimoje nebuvo, kad kažką vienas kitam draustume, neleistume, nepasitikėtume. Niekada vyras man nesakė, kad nevažiuočiau kažkur su ansambliu. Juk muzika mano gyvenime jau buvo iki šeimos sukūrimo ir jis puikiai žinojo, kad aš niekada jos nemesiu. Vyras nėra mūsų ansamblio fanas, bet domisi, žino, ką darau. Jis mėgsta ramų poilsį, pažvejoti Nemune ties savo tėviške Molyne, Gėgėje, jam ten irgi mielos gimtosios vietos, nes yra gimęs netoli Pagėgių. Kiekvienas turim savo darbus, savo pomėgius ir vienas kito nereguliuojam“, – paprastai pasakoja Rima. O į klausimą kaip auklėjo savo dukras, atsako, kad jos pačios užaugo: „Močiutės labiau jas auklėjo nei aš. Kažkaip savaime užaugo. Ir labai  geros tos mūsų mergaitės. Abi baigė meno mokyklą. Rūta su muzika draugauja ir dabar – groja Smalininkų technologijų ir verslo mokyklos pučiamųjų orkestre.“

„Kokia mokytoja – nežinau, gal pakankamai griežta, nes tvarka turi būti“, – į klausimą apie pedagoginę Rimos veiklą atsako moteris. „Labai kruopšti, visame kame perfekcionistė, tačiau tai labai geras ir mokytojui reikalingas bruožas. Atsakinga visur kur – namie, savyje, mokinuose, pamokose. Reikia tik pažiūrėti į jos kepinius“, – taip apie kolegę atsiliepia mokyklos direktorė Loreta Ševelienė.

Kad R. Balčiūnienė itin kruopšti ir perfekcionistė, galima įsitikinti pamačius jos kepinius. Tiesiog negali jais atsistebėti – žmogaus veidas, akordeonas, smuikas, balandėlių puodas, mėsos pilna lėkštė.... Rima pasakoja, jog konditerijos srityje yra visiška savamokslė, tik visai neseniai, kai atsirado daugiau laiko, vasarą buvo kursuose Tauragėje. „Neša koridoriumi balandėlių puodą per mano gimtadienį, žino, kad juos labai mėgstu, klausia, gal valgyti norėsiu, o ten kepti balandėliai – pyragėliai, o puodas irgi visas valgomas ir dar koks skanus – tikras stebuklas. Ne tik labai gražu, bet ir labai skanu. „Mituvos“ jubiliejui skirtas tortas akordeonas irgi buvo jos iškeptas“, – pasakoja Loreta. Rima priduria, jog ne tik kepiniai yra jos hobis. Mėgsta namie įvairius valgius gaminti. Buvo nusipirkusi seną mezgamąją mašiną, tad ir sau, ir visoms draugėms primezgė kalnus drabužių. Gaila, kad ši mašina paseno, o naują įsigyti neturi laiko, kol kepa savo įdomiuosius kepinius. Rankomis irgi mezgė įvairiausius raštus savo dukroms, bet dabar jos jau pačios nusimezga. „Ypač Monika mėgsta - ir kepures, ir šalikus. Mano mama labai gražiai siuvinėjo, esu ir aš prijuostes kolektyvo aprangai išsisiuvinėjusi. Visko kažkiek moku“, – prisipažįsta Rima. Dar vienas pomėgis – daryti įvairias puošmenas – seges, karolius, apyrankes, auskarus. Savybę puoštis Rima paveldėjo ir daug ko išmoko iš mamos. „Papuošalais buvau susižavėjusi kaip dauguma, kai atsirado visokių karoliukų, akmenukų parduotuvėse. Esu pasidariusi keletą sau ir dovanoms draugėms. Dabar šis pomėgis truputį jau primirštas, tik kartais primena draugės, kai reikia sutaisyti kokią sulūžusią sagę ar nutrūkusius karolius... Vis dar turiu likusių priemonių ir juos sutvarkau. Kartais sugalvoju atsinaujinti kokį vėrinį ar auskarus, perveriant juos kitaip ar iš kelių padarau naują“, – sako Rima.

Kaip vieną iš savo pomėgių Rima galėtų įvardinti ir keliones su vyru į Maskvą pas jaunystės draugę Liudą, kuri vasaras leisdavo pas prosenelę Skirsnemunėje. Jos draugavo nuo penkerių metų. Po nepriklausomybės atgavimo ši draugystė kažkaip nurtūko. Tačiau Rima, būdama tvirto ir užsispyrusio būdo, nutarė parastąją draugę „atgauti“. Skambino visais įmanomais telefonais ir netyčia pataikiusi į draugės brolio numerį, vėl atnaujino draugystę. Kasmet važiuodavo su Jurgiu aplankyti. Dabar, sako, kad reikėtų tokiai tolimai kelionei įsigyti naują ar bent jau naujesnį automobilį. Dabar Liuda su savo vyru bent porą kartų per metus juos aplanko Skirsnemunėje, tad ilgai puoselėta draugystė nenutrūko. O kitoms kelionėms, kaip pasakoja Rima, nelabai ir laiko lieka. Vasarą Jurgiui pats darbymetis, tai nebent į pajūrį pailsėti trumpam ištrūksta. Ji pati daug apkeliauja su meno mokyklos ansambliais ir „Verdene“ .

Šiuo metu su kolege mokytoja  Valda Vasiliauskiene meno mokykloje jos moko po 12 kanklininkių. „Labiausiai jos mėgsta groti ansamblyje, nes tada gali pasirodyti publikai, apsirengti savo gražiaisiais tautiniais rūbais, su kuriais atrodo tikrai prašmatniai, kaip lėlės. Ir visi jas giria, žavisi“, – pasakoja Rima. Ir ji pati kankliuoja kartu. Sako, kad solo nebegroja, nes jaunų mergaičių pirštai tam labiau tinka. „Pirštai nuo visų darbų jau ne tokie lankstūs, tik su vaikais groju. Porą metų bajevesnę mergaitę turėjau, tai ji su bosinėmis kanklėmis grojo, nes tam reikia daugiau jėgų – tarpai tarp stygų didesni. Dabar vėl aš pati su bosinėmis groju, nes nėra kam“, – pasakoja pašnekovė. Ji su savo kanklilinkėmis turi gražią tradiciją – Pyragų dieną. Paprastai kiekvieną trečiadienį su mergaitėmis susitinka anksčiau prieš užsiėmimus ar per ilgesnę pertrauką vaišinasi atsineštais pyragais, sausainiais ar keksiukais. Gerdamos arbatą šnekučiuojasi ir receptais dalijasi. Apie viską pasikalba – ir apie mokyklą, ir apie namus. Smagu, kai šitaip su mokytoja galima pasikalbėti. „Jei pabaigę meno mokyklą, vaikai ir toliau joje lankosi, ateina į ansamblį groti, matyt, kad jie myli ne tik muziką, bet ir pačią mokytoją, nors ir būnu pamokose reikli“, – mano Rima.

Loreta Ševelienė tam visiškai pritaria: „Labai gera, darbši, miela, kruopšti, pareiginga, niekada neatsisakanti padėti, visada serganti už mokyklą, visada geros nuotaikos, nerodanti savo rūpesčių ir nervų. Ir vaikai ją labai myli. Tokia yra mūsų Rimutė.“