Maironietė Elena Elzbergienė: Raudonės miestelis atsirado po pilies konfiskavimo
„Raudonė ir sena, ir visai jauna. Sena pilis, jau per keturis šimtus metų perkopusi (po jos mūrais – dar senesnės pilies liekanos), seni aplinkiniai kaimai įdomiais pavadinimais: Pupkaimis, Pareviai, Raudonėnai, Balandžiai, o miestelis visai jaunas.
Jis atsirado tada, kai ėmė nykti Raudonės dvaras, kadaise, Platono Zubovo dukters Sofijos von Pirch-Kaisarovos valdymo laikais, buvęs didžiulis.
Pagal Sofijos Kaisarovos testamentą Raudonė – dvaras ir pilis – atiteko jos anūkei, irgi Sofijai, bei jos vyrui portugalui Juozui Karlui de Faria e Kastro. Sofija mirė, kai vienintelis jų sūnus Juozas tebuvo dešimtmetis berniukas. 1898 m. turtas perėjo jo nuosavybėn. Jis baigė Sankt Peterburge teisės licėjų ir grįžo Raudonėn ūkininkauti. Tėvas mirė 1910 m. Jau ankstesniais laikais pilies restauravimui buvo imta paskolų, o 1903 m. vėl atliktas kapitalinis remontas. Pirmojo pasaulinio karo metu šeimininkai pasitraukė į Rusijos gilumą, o 1920 m. grįžę rado pilį ir ūkį karo nusiaubtą. Skolos gi nebuvo „nubrauktos”. Apie tuometinį pilies šeimininką Juozą de Faria e Kastro rašoma: tai būta švelnaus būdo, inteligentiško žmogaus, kurį visą gyvenimą slėgė skolų našta. Būta rimtų pastangų ją nusimesti, atkurti ūkį – ir kartu sugebėjimo žmoniškai sugyventi su aplinkiniais ūkininkais, bendrauti su šviesiais žmonėmis.
Norėdamas gauti didesnių pajamų, 1924 m. jis įrengia puikų malūną ūkiniame pastate greta pilies, atsatytame dar S. Kaisarovos; auginama daug cukrinių runkelių, perkama gerų žemės ūkio mašinų. Skolos ne mažėja, bet auga. Kaip pasakoja jį pažinoję tų laikų žmonės, jis gal per daug pasitikėjo savo padėjėjų sąžiningumu (tie pralobo, įsigijo garlaivius ir dvarelius, o Kasteriui teko ruoštis turto pardavimui). Kasteriu žmonės jį vadino tada ir dabar tebevadina.
O pilis vis pilna svečių bei nuolatinių globojamųjų. Čia lankosi ne tik giminės, bet ir meno, mokslo žmonės. Gyventojai pasakoja apie ypatingą prezidento Smetonos sutikimą. Ir po to – juodasis laikotarpis, varžytynių 1934 m. paskelbimas, laimei, jos buvo anuliuotos. Už skolas visą turtą perima Lietuvos bankas, šeimininkai atsisveikina su buvusiu prabangiu gyvenimu pilyje ir išsikrausto į molinį namą prie šilo. (…) Prasideda skurdas, vargai.
Tuo tarpu miestelis kūrėsi, plėtėsi. Tai buvo 1931-1936 metai. Pirmieji gyventojai buvo dvare dirbę žmonės, tarnautojai, kumečiai, amatininkai. Vieni gavo ar pirko sklypus iš Kaserio (…), kiti pirko jau iš Lietuvos banko, 1936 m. perėmusio už skolas pilį ir dvarą. Pirko sklypus ir statėsi trobeles ir iš toliau atvykę. Bankas buvo sudaręs tikslų „Lietuvos banko žemėje kuriamo Raudonės miestelio planą”.
Tai buvo „pirmoji karta”. (Julija Zambacevičiūtė, knygos „Raudonė” I dalies rengėja.)
O pilis vis pilna svečių bei nuolatinių globojamųjų. Čia lankosi ne tik giminės, bet ir meno, mokslo žmonės. Gyventojai pasakoja apie ypatingą prezidento Smetonos sutikimą. Ir po to – juodasis laikotarpis, varžytynių 1934 m. paskelbimas, laimei, jos buvo anuliuotos. Už skolas visą turtą perima Lietuvos bankas, šeimininkai atsisveikina su buvusiu prabangiu gyvenimu pilyje ir išsikrausto į molinį namą prie šilo. (…) Prasideda skurdas, vargai.
Tuo tarpu miestelis kūrėsi, plėtėsi. Tai buvo 1931-1936 metai. Pirmieji gyventojai buvo dvare dirbę žmonės, tarnautojai, kumečiai, amatininkai. Vieni gavo ar pirko sklypus iš Kaserio (…), kiti pirko jau iš Lietuvos banko, 1936 m. perėmusio už skolas pilį ir dvarą. Pirko sklypus ir statėsi trobeles ir iš toliau atvykę. Bankas buvo sudaręs tikslų „Lietuvos banko žemėje kuriamo Raudonės miestelio planą”.
Tai buvo „pirmoji karta”. (Julija Zambacevičiūtė, knygos „Raudonė” I dalies rengėja.)
…Taip kūrėsi Raudonė, kurios atsiradimas yra siejamas su pilies buvimu, čia gyvenusių žmonių gyvenimo vingiais ir likimais. Taip pat ir knygos „Raudonė” atsiradimas yra siejamas su garsių šio miestelio moterų – mokyklos bibliotekininkės Julijos Zambacevičiūtės ir mokytojos Elenos Elzbergienės kruopščiu darbu ir rūpesčiu išleisti šią knygą. Nemažos apimties leidinį sudaro dvi dalys – pirmoji, apžvelgianti pilies ir miestelio atsiradimo istoriją, parengta ponios Julijos, na, o antroji, kurią sudaro Raudonės ir aplinkinių kaimų gyventojų atsiminimai, tautosaka, krašto istorijos ir kultūros fragmentai parengta trijų autorių: Elenos Elzbergienės, Raudonės pagrindinės mokyklos mokytojos, maironiečių grupės vadovės, Marijos Karpavičienės, Lietuvos maironiečių draugijos Kauno skyriaus pirmininkės ir Ievos Karpavičiūtės, Lietuvos maironiečių draugijos tarybos narės.
Apie knygos atsiradimą, maironiečių draugiją, pilį, gyvenimą Raudonėje kalbamės su viena iš minėtos knygos rengėjų Elena Elzbergiene.
Likimo keliai, atvedę į Raudonę
Aš ne raudoniškė, o raseiniškė. Tėvai gyveno Raseiniuose. Kai buvau vaikas, vienoje pusėje buvo mano tėviškė, kitoje Betygala, o ten ir Maironis šalia. Prisimenu, kai mokiausi mažoje kaimo mokyklėlėje, liepė išmokti Maironio eilėraštį. Tai tėtė man „paskyrė” „Ir kas do naktis…”. Tokį nevaikišką, kėlusį man ilgesį ir graudulį. Bet išmokau. Mūsų tėvų kartai Maironis labia daug reiškė. Ne tik kaip poetas, bet ir kaip dvasinis, moralinis autoritetas, keliantis patriotinius jausmus. Tėtė dainuodavo pagal jo tekstus daugelį dainų, ypač mėgo „Lietuva brangi”. Kai mokiausi vidurinėje mokykloje Raseiniuose, mano auklėtojas buvo toks Titas Globys - Smetonos laikų vokiečių kalbos mokytojas. Jis labai daug dėmesio skyrė kultūrai ir ugdė tas savybes, kurios reikalingos laisvam žmogui. Mus formavo kaip atsakingus už savo kultūrą žmones. Auklėtojas buvo dar mokinys, kai stovėjo garbės sargyboje prie Maironio karsto. Prisimenu, kaip kartu su klase ūkvedys mus veždavo į poeto tėviškę Pasandravyje atkasinėti namo, kuriame jis gimė, pamatus. Atkasdavom kažkiek, išmindavom takelį, o kitą dieną vėl užardavo tą takelį - taip buvo įsakyta. Tiesiog dar ir dabar akyse stovi tos juodos arimų vagos. Buvo drąsių žmonių ir tada, sovietmečiu. Dar viena rusų kalbos mokytoja irgi važiuodavo padėti, matyt, ir direktorius buvo lojalus, leido saugoti Maironio atminimą. Ta maironietiška dvasia ateina savaime, juk nepasakysiu sau „aš myliu Maironį”. Jo poezija, idėjos, idealizmas, patriotizmas glūdi manyje nuo pat vaikystės.
Baigiau Raseisnių vidurinę mokyklą, po to Pedagoginiame institute (dabar universitetas) lietuvių kalbos ir literatūros studijas. Galbūt studijų pasirinkimui turėjo įtakos ir mano lietuvių kalbos mokytojas Kvietkus. Dabar, kai prisimenu, net keista, kiek daug tuo metu mokykloje dirbo vyrų mokytojų – gal kokie septyni. O į Raudonę po studijų atsikraustėme kartu su vyru – jis čia gavo darbą. Ir štai jau beveik 40 metų aš čia, nuo 1974 metų rudens. Save jau laikau raudoniške, bet širdis vis linksta į aną kraštą, į Raseinius. Ir vaikai ten gyvena; jaunesniojo sūnaus marti raudoniškė, bet gyvena Raseiniuse, o vyresnio sūnaus ir žmona raseiniškė. Ten visa mūsų giminė, ten tėvai palaidoti ir bažnyčia mūsų ten, ir anūkų krikštynos, ir „šliūbai” – viskas ten. Tam kraštui išliko didelė trauka, kaip rašė poetas Marcelijus Martinaitis - nuo Kalnujų kalno lyg ir šviesiau pasidaro…
Apie maironiečius
Maironiečiai pagal draugijos įstatus domisi ne tik Maironio gyvenimu ir kūryba, bet siekia pažinti tautos istoriją, užrašinėja kraštotyrinę medžiagą, tarmių ypatumus, papročius, tautosaką, atsiminimus. Kaip jau minėjau, Maironis man – labai brangi, ypatinga asmenybė. Maironiečių veikla prasidėjo 1989 m. Tais pačiais metais ir mūsų mokykloje buvo įkurta draugija. Nuo pat organizacijos įkūrimo Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazija yra draugijos centras. Eugenijus Urbonas, buvęs šios mokyklos direktorius, yra Lietuvos maironiečių draugijos pirmininkas ir iniciatorius. Antrą dešimtmetį skaičiuojanti draugija yra nemažai nuveikusi kultūros, kraštotyros ugdymo srityse. Tai viena didžiausių moksleivių organizacijų šalyje. Beje, pats E. Urbonas yra kilęs nuo Juodaičių. Maironiečiai du tris kartus per metus leidžia laikraštį „Sandrava“, organizuoja kraštotyros stovyklas įvairiuose Lietuvos miestuose, krepšinio turnyrus, meninio skaitymo ir dainuojamosios poezijos konkursus. Rengia įvairias konferencijas. Kiekvienais metais švenčia Jurgines ir Baltų vienybės dieną, organizuoja įvairias ekskursijas. Kai mokykloje įkūriau draugiją, atsimenu, į pirmą sambūrį važiavom tik aš ir dvi mergaitės. O dabar mokykloje turim net 18 maironiečių - beveik penktadalį visos mokyklos moksleivių. Organizacijos tikslas nėra poeto kūrybos analizavimas, nors, aišku, su ja susipažįstama plačiau. Daugiausia maironiečius vienija jo patriotinė dvasia, geri darbai Lietuvai.
Maironiečių stovyklos
Šios stovyklos organizuojamos kiekvienais metais vis kitame Lietuvos mieste, taip pat teko lankytis ir Lenkijoje, Punsko krašte, Latvijoje, Baltarusijoje - baltų žemėse. Kai organizavome stovyklą Raudonėje, Mindaugo karūnavimo dieną, patys siuvomės drabužius, darėm krašto pažinimo ekskursijas, mokėmės juostas pinti, piešėm ant lentų. Kur tik mūsų nebūta per tiek metų – stovyklauta ir Zarasuose, ir Biržuose, Pasvalyje, Kaune, na, nedaug rastume neaplankytų miestų. O juk ne kiekvieno vaiko tėvai gali sau leisti tiek daug pakeliauti. Mus jau daug metų remia Švietimo skyrius ir vaikams už keliones mokėti nereikia. Kartais net po kelis autobusus duoda. Maironiečius visuomet remia ir Krašto apsaugos ministerija – kariškiai organizuoja nemokamą maitinimą. Ypatingas draugijos susitikimas vyko 2012 m. Kaune. Jis buvo skirtas Maironio 150-ies gimimo metų jubiliejui, visi susirinkę tąkart susikibo rankomis ir apjuosė seminariją, kurioje jis mokėsi ir Maironio muziejų. Šią organizaciją nuolat aktyviai rėmė a.a. poetas Marcelijus Martinaitis, a.a. literatūros mokslininkė Vanda Zaborskaitė, naujausios knygos apie Maironį „Šešėlis JMM”autorė ir memorialinio muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė, kalbininkas kraštietis Vincentas Drotvinas ir dar daugybė šviesių žmonių.
Trys maironiečių vasaros Raudonėje
2002 metais buvo išleista knyga „Raudonė”. Šis reikšmingas ir svarbus leidinys mūsų kraštui atsirado maironiečių dėka. Medžiagą tris vasaras iš eilės moksleiviai rinko pačioje Raudonėje ir aplink esančiuose kaimeliuose. Kiekvieną rytą apie keturiasdešimt stovyklautojų išeidavo į ekspedicijas, o sugrįžę šifruodavo tekstus ir perrašinėdavo. Maironiečiai suprato, kad ne taip lengva iki galo sutvarkyti surinktą medžiagą. Tačiau jiems labai smagu buvo klausytis padavimų, pasakojimų, legendų, išmokti naujų dainų, žaidimų. Poilsio valandėles grįžę praleisdavo šalia pilies esančiame parke, ant Beždžionkalnio, Draugystės ir meilės kalno, prie Gedimino ąžuolo. Kai vaikai vaikščiojo po kaimus su mokytojomis, dabar, kai pavartau tą knygą, matau, kad jau ir to, ir ano nebėra. O tada močiutės sakydavo: „tai navatni vaikai, klausos mūsų, senių”. Pirmiausia papasakodavo savo gyvenimą, - turi jų išklausyti, o tada jau dainuoja ar prisiminimais dalinasi. Vaikai mokėdavo išklausyti. Buvo toks nutikimas – nuvažiavo viena grupelė į Pupkaimį, ten toks Donatas Skrickus gyveno. Supykęs ant kažko tada parėjo - nieko nepapasakojo, dar lauk išvarė. O vakare arklio tempiamu vežimu atvyko ir sako: „Tai atvažiavau dainų padaiir sako: „Tai atvažiavau dainų padainuot”. Ir iki trijų nakties dainavo. Visokiausių įdomių istorijų nutikdavo. Šių trijų vasarų dėka dabar turim knygą apie miestelį.
Pernai mokytoja Elena Elzbergienė už nuoširdų ilgametį maironio idėjų puoselėjimą buvo apdovanota ženklu „Už nuopelnus Jurbarko kraštui”. Paklausta, ką šis ir kiti apdovanijimai jai reiškia, ponia Elena kuklinasi: „Tai ne mano vienos nuopelnas. Mokykla labai padeda. Jūs rašote apie istoriją kuriančius žmones. Mano nuomone, tokių žmonių yra tikrai labai daug. Beveik visi mūsų mokytojai, šiuo metu čia dirbantys, yra baigę šia mokyklą ir sugrįžę mokyti kitų. Jie – būsimos istorijos kūrėjai. Mes juos mokėm, dabar jie mūsų kolegos, ateities kūrėjai. Labai gražiai visi bendraujam, visi kartu renginius rengiam, padedam vieni kitiems. O ir mūsų vaikai labai geri ir aktyvūs. Pati Raudonė turi daug gražių šviesių žmonių. Julija Zambacevičiūtė – tikra miestelio ir pilies žinovė, susipažinti ir bendrauti su ja – tas pats, kas antrą aukštąją mokyklą baigti. Dabar bendruomenė miestelyje gana stipri, su mokykla gražiai bendrauja. Pavasarį buvo labai graži tarmių šventė kartu su bendruomene. Į salę susirinko daug mokinių, atėję padainuoti močiutės manė, kad niekas jų nesiklausys. Bet kai uždainavo….Visi klausėsi su didžiausiu malonumu. 26-tą dieną organizuojam Baltų vienybės dieną - dar viena bendra šventė su bendruomene. Kursim baltiškus ženklus, viskas bus daroma iš gamtoje surinktų medžiagų”.
DAR APIE PILĮ
…Pasakojama, kad ūkvedys Opasnovas po pilies bankroto 4 garlaivius nusipirko.
O buvę savininkai tada gyveno namelyje netoli pilies nuskurdę, bet išlaikė orumą. Moterėlės prisiminė: „Plaukėm į Kauną garlaiviu, tai mes lašinius ir duoną kas į laikraštuką, kas į skepečiuką susivynioję, o ponios prancūziškose nėriniuotose servetėlėse po gabaliuką duonos susivynioję, taip elegantiškai ima tai iš vienos servetėlės, tai iš kitos po gabalėlį tos pačios duonos, nes mėsos tuo metu jau meturėjo… Elegantiškos buvo, su skrybėlaitėmis.
…Kai Kaisarovų anūkas po 60 m. su žmona ir dukterimi atvažiavo aplankyti pilies, žinojo, kur kieno buvo kambarys, viską prisiminė iš tėvų pasakojimų. Verkė bokšte apsikabinęs dukrą. Jis tada atvežė neįkainojamus turtus: užrašytus prisiminimus, nuotraukas. Viskas sudėta į knygą apie Raudonę. Kitais metais pilyje vyko visos jų giminės susitikimas. Jie buvo patenkinti, kad pilis atiteko mokyklai, o ne privatiems asmenims. Mokyklos dėka jos neištiko netoli esančios Panemunės pilies likimas.
…Raudonės istorija - pilies istorija vienareikšmiškai dar ir dabar. Daug istorijų spėjo papasakoti čia gyvenę ir dirbę žmonės.
Daug apie Raudonę, įvairias šventes ir kitus įdomius dalykus gali papsakoti ir pati ponia Elena, viena iš šio miestelio istoriją kuriančių asmenybių.
…Pilys-dvarai tai ne tik architektūrinis paveldas. Visų pirma tai žmonių gyvenimo istorijos, tiesiogiai liudijančios apie kultūrinį dvarų palikimą. 400 metų skaičiuojanti Raudonės pilies ir dvaro istorija yra 3 šeimos linijų – Kiršenšteinų, Zubovų ir de Faria e Castro – gyvenusių Raudonės pilyje, gyvenimų istorijos.
Pilis buvo atvira lankytojas – turistams, atplaukiantiems Nemunu. Pasakojama, jog pats pilies šeimininkas juos lydėdavo apžiūrint pilį.
…Pažinojusieji Juozą de Faria e Castro, Raudonėje vadinamą Kasteriu, dvarininką apibūdina kaip švelnų, inteligentišką žmogų, gebėjusį sugyventi su aplinkiniais ūkininkais ir su iškiliais žmonėmis. Autentiškiausiai skamba žmonių, dirbusių Raudonės dvare pasakojimai: „…Kokie geri tie Kasteriai buvo. Per tą gerumą jie ir subankrutavo. Pilyje mano vestuvės buvo. Veliumą man dovanojo penkių metrų…“, – knygoje prisimena O. Valaitytė Baltrušaitienė.
…Daugybė amžininkų atsiliepimų geriausiai atspindi to meto dvaro žmonių santykius ir liudija apie dvaro šeimininkų išskirtinę meilę bei dėmesį aplinkiniams. Pilies šeimininkai visais atvejais padėdavo jiems dirbantiems žmonėms, iškeldavo vestuves ar krikštynas, remdavo nelaimės metu. Raudonės miestelis kūrėsi iš de Faria e Castro šeimai priklausiusių žemių, jas dovanojant čia dirbusiems kumečiams. Raudonės bažnyčia, taip pat įsikūrusi dovanotame dvaro šeimininko pastate.
Apie knygos atsiradimą, maironiečių draugiją, pilį, gyvenimą Raudonėje kalbamės su viena iš minėtos knygos rengėjų Elena Elzbergiene.
Likimo keliai, atvedę į Raudonę
Aš ne raudoniškė, o raseiniškė. Tėvai gyveno Raseiniuose. Kai buvau vaikas, vienoje pusėje buvo mano tėviškė, kitoje Betygala, o ten ir Maironis šalia. Prisimenu, kai mokiausi mažoje kaimo mokyklėlėje, liepė išmokti Maironio eilėraštį. Tai tėtė man „paskyrė” „Ir kas do naktis…”. Tokį nevaikišką, kėlusį man ilgesį ir graudulį. Bet išmokau. Mūsų tėvų kartai Maironis labia daug reiškė. Ne tik kaip poetas, bet ir kaip dvasinis, moralinis autoritetas, keliantis patriotinius jausmus. Tėtė dainuodavo pagal jo tekstus daugelį dainų, ypač mėgo „Lietuva brangi”. Kai mokiausi vidurinėje mokykloje Raseiniuose, mano auklėtojas buvo toks Titas Globys - Smetonos laikų vokiečių kalbos mokytojas. Jis labai daug dėmesio skyrė kultūrai ir ugdė tas savybes, kurios reikalingos laisvam žmogui. Mus formavo kaip atsakingus už savo kultūrą žmones. Auklėtojas buvo dar mokinys, kai stovėjo garbės sargyboje prie Maironio karsto. Prisimenu, kaip kartu su klase ūkvedys mus veždavo į poeto tėviškę Pasandravyje atkasinėti namo, kuriame jis gimė, pamatus. Atkasdavom kažkiek, išmindavom takelį, o kitą dieną vėl užardavo tą takelį - taip buvo įsakyta. Tiesiog dar ir dabar akyse stovi tos juodos arimų vagos. Buvo drąsių žmonių ir tada, sovietmečiu. Dar viena rusų kalbos mokytoja irgi važiuodavo padėti, matyt, ir direktorius buvo lojalus, leido saugoti Maironio atminimą. Ta maironietiška dvasia ateina savaime, juk nepasakysiu sau „aš myliu Maironį”. Jo poezija, idėjos, idealizmas, patriotizmas glūdi manyje nuo pat vaikystės.
Baigiau Raseisnių vidurinę mokyklą, po to Pedagoginiame institute (dabar universitetas) lietuvių kalbos ir literatūros studijas. Galbūt studijų pasirinkimui turėjo įtakos ir mano lietuvių kalbos mokytojas Kvietkus. Dabar, kai prisimenu, net keista, kiek daug tuo metu mokykloje dirbo vyrų mokytojų – gal kokie septyni. O į Raudonę po studijų atsikraustėme kartu su vyru – jis čia gavo darbą. Ir štai jau beveik 40 metų aš čia, nuo 1974 metų rudens. Save jau laikau raudoniške, bet širdis vis linksta į aną kraštą, į Raseinius. Ir vaikai ten gyvena; jaunesniojo sūnaus marti raudoniškė, bet gyvena Raseiniuse, o vyresnio sūnaus ir žmona raseiniškė. Ten visa mūsų giminė, ten tėvai palaidoti ir bažnyčia mūsų ten, ir anūkų krikštynos, ir „šliūbai” – viskas ten. Tam kraštui išliko didelė trauka, kaip rašė poetas Marcelijus Martinaitis - nuo Kalnujų kalno lyg ir šviesiau pasidaro…
Apie maironiečius
Maironiečiai pagal draugijos įstatus domisi ne tik Maironio gyvenimu ir kūryba, bet siekia pažinti tautos istoriją, užrašinėja kraštotyrinę medžiagą, tarmių ypatumus, papročius, tautosaką, atsiminimus. Kaip jau minėjau, Maironis man – labai brangi, ypatinga asmenybė. Maironiečių veikla prasidėjo 1989 m. Tais pačiais metais ir mūsų mokykloje buvo įkurta draugija. Nuo pat organizacijos įkūrimo Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazija yra draugijos centras. Eugenijus Urbonas, buvęs šios mokyklos direktorius, yra Lietuvos maironiečių draugijos pirmininkas ir iniciatorius. Antrą dešimtmetį skaičiuojanti draugija yra nemažai nuveikusi kultūros, kraštotyros ugdymo srityse. Tai viena didžiausių moksleivių organizacijų šalyje. Beje, pats E. Urbonas yra kilęs nuo Juodaičių. Maironiečiai du tris kartus per metus leidžia laikraštį „Sandrava“, organizuoja kraštotyros stovyklas įvairiuose Lietuvos miestuose, krepšinio turnyrus, meninio skaitymo ir dainuojamosios poezijos konkursus. Rengia įvairias konferencijas. Kiekvienais metais švenčia Jurgines ir Baltų vienybės dieną, organizuoja įvairias ekskursijas. Kai mokykloje įkūriau draugiją, atsimenu, į pirmą sambūrį važiavom tik aš ir dvi mergaitės. O dabar mokykloje turim net 18 maironiečių - beveik penktadalį visos mokyklos moksleivių. Organizacijos tikslas nėra poeto kūrybos analizavimas, nors, aišku, su ja susipažįstama plačiau. Daugiausia maironiečius vienija jo patriotinė dvasia, geri darbai Lietuvai.
Maironiečių stovyklos
Šios stovyklos organizuojamos kiekvienais metais vis kitame Lietuvos mieste, taip pat teko lankytis ir Lenkijoje, Punsko krašte, Latvijoje, Baltarusijoje - baltų žemėse. Kai organizavome stovyklą Raudonėje, Mindaugo karūnavimo dieną, patys siuvomės drabužius, darėm krašto pažinimo ekskursijas, mokėmės juostas pinti, piešėm ant lentų. Kur tik mūsų nebūta per tiek metų – stovyklauta ir Zarasuose, ir Biržuose, Pasvalyje, Kaune, na, nedaug rastume neaplankytų miestų. O juk ne kiekvieno vaiko tėvai gali sau leisti tiek daug pakeliauti. Mus jau daug metų remia Švietimo skyrius ir vaikams už keliones mokėti nereikia. Kartais net po kelis autobusus duoda. Maironiečius visuomet remia ir Krašto apsaugos ministerija – kariškiai organizuoja nemokamą maitinimą. Ypatingas draugijos susitikimas vyko 2012 m. Kaune. Jis buvo skirtas Maironio 150-ies gimimo metų jubiliejui, visi susirinkę tąkart susikibo rankomis ir apjuosė seminariją, kurioje jis mokėsi ir Maironio muziejų. Šią organizaciją nuolat aktyviai rėmė a.a. poetas Marcelijus Martinaitis, a.a. literatūros mokslininkė Vanda Zaborskaitė, naujausios knygos apie Maironį „Šešėlis JMM”autorė ir memorialinio muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė, kalbininkas kraštietis Vincentas Drotvinas ir dar daugybė šviesių žmonių.
Trys maironiečių vasaros Raudonėje
2002 metais buvo išleista knyga „Raudonė”. Šis reikšmingas ir svarbus leidinys mūsų kraštui atsirado maironiečių dėka. Medžiagą tris vasaras iš eilės moksleiviai rinko pačioje Raudonėje ir aplink esančiuose kaimeliuose. Kiekvieną rytą apie keturiasdešimt stovyklautojų išeidavo į ekspedicijas, o sugrįžę šifruodavo tekstus ir perrašinėdavo. Maironiečiai suprato, kad ne taip lengva iki galo sutvarkyti surinktą medžiagą. Tačiau jiems labai smagu buvo klausytis padavimų, pasakojimų, legendų, išmokti naujų dainų, žaidimų. Poilsio valandėles grįžę praleisdavo šalia pilies esančiame parke, ant Beždžionkalnio, Draugystės ir meilės kalno, prie Gedimino ąžuolo. Kai vaikai vaikščiojo po kaimus su mokytojomis, dabar, kai pavartau tą knygą, matau, kad jau ir to, ir ano nebėra. O tada močiutės sakydavo: „tai navatni vaikai, klausos mūsų, senių”. Pirmiausia papasakodavo savo gyvenimą, - turi jų išklausyti, o tada jau dainuoja ar prisiminimais dalinasi. Vaikai mokėdavo išklausyti. Buvo toks nutikimas – nuvažiavo viena grupelė į Pupkaimį, ten toks Donatas Skrickus gyveno. Supykęs ant kažko tada parėjo - nieko nepapasakojo, dar lauk išvarė. O vakare arklio tempiamu vežimu atvyko ir sako: „Tai atvažiavau dainų padaiir sako: „Tai atvažiavau dainų padainuot”. Ir iki trijų nakties dainavo. Visokiausių įdomių istorijų nutikdavo. Šių trijų vasarų dėka dabar turim knygą apie miestelį.
Pernai mokytoja Elena Elzbergienė už nuoširdų ilgametį maironio idėjų puoselėjimą buvo apdovanota ženklu „Už nuopelnus Jurbarko kraštui”. Paklausta, ką šis ir kiti apdovanijimai jai reiškia, ponia Elena kuklinasi: „Tai ne mano vienos nuopelnas. Mokykla labai padeda. Jūs rašote apie istoriją kuriančius žmones. Mano nuomone, tokių žmonių yra tikrai labai daug. Beveik visi mūsų mokytojai, šiuo metu čia dirbantys, yra baigę šia mokyklą ir sugrįžę mokyti kitų. Jie – būsimos istorijos kūrėjai. Mes juos mokėm, dabar jie mūsų kolegos, ateities kūrėjai. Labai gražiai visi bendraujam, visi kartu renginius rengiam, padedam vieni kitiems. O ir mūsų vaikai labai geri ir aktyvūs. Pati Raudonė turi daug gražių šviesių žmonių. Julija Zambacevičiūtė – tikra miestelio ir pilies žinovė, susipažinti ir bendrauti su ja – tas pats, kas antrą aukštąją mokyklą baigti. Dabar bendruomenė miestelyje gana stipri, su mokykla gražiai bendrauja. Pavasarį buvo labai graži tarmių šventė kartu su bendruomene. Į salę susirinko daug mokinių, atėję padainuoti močiutės manė, kad niekas jų nesiklausys. Bet kai uždainavo….Visi klausėsi su didžiausiu malonumu. 26-tą dieną organizuojam Baltų vienybės dieną - dar viena bendra šventė su bendruomene. Kursim baltiškus ženklus, viskas bus daroma iš gamtoje surinktų medžiagų”.
DAR APIE PILĮ
…Pasakojama, kad ūkvedys Opasnovas po pilies bankroto 4 garlaivius nusipirko.
O buvę savininkai tada gyveno namelyje netoli pilies nuskurdę, bet išlaikė orumą. Moterėlės prisiminė: „Plaukėm į Kauną garlaiviu, tai mes lašinius ir duoną kas į laikraštuką, kas į skepečiuką susivynioję, o ponios prancūziškose nėriniuotose servetėlėse po gabaliuką duonos susivynioję, taip elegantiškai ima tai iš vienos servetėlės, tai iš kitos po gabalėlį tos pačios duonos, nes mėsos tuo metu jau meturėjo… Elegantiškos buvo, su skrybėlaitėmis.
…Kai Kaisarovų anūkas po 60 m. su žmona ir dukterimi atvažiavo aplankyti pilies, žinojo, kur kieno buvo kambarys, viską prisiminė iš tėvų pasakojimų. Verkė bokšte apsikabinęs dukrą. Jis tada atvežė neįkainojamus turtus: užrašytus prisiminimus, nuotraukas. Viskas sudėta į knygą apie Raudonę. Kitais metais pilyje vyko visos jų giminės susitikimas. Jie buvo patenkinti, kad pilis atiteko mokyklai, o ne privatiems asmenims. Mokyklos dėka jos neištiko netoli esančios Panemunės pilies likimas.
…Raudonės istorija - pilies istorija vienareikšmiškai dar ir dabar. Daug istorijų spėjo papasakoti čia gyvenę ir dirbę žmonės.
Daug apie Raudonę, įvairias šventes ir kitus įdomius dalykus gali papsakoti ir pati ponia Elena, viena iš šio miestelio istoriją kuriančių asmenybių.
…Pilys-dvarai tai ne tik architektūrinis paveldas. Visų pirma tai žmonių gyvenimo istorijos, tiesiogiai liudijančios apie kultūrinį dvarų palikimą. 400 metų skaičiuojanti Raudonės pilies ir dvaro istorija yra 3 šeimos linijų – Kiršenšteinų, Zubovų ir de Faria e Castro – gyvenusių Raudonės pilyje, gyvenimų istorijos.
Pilis buvo atvira lankytojas – turistams, atplaukiantiems Nemunu. Pasakojama, jog pats pilies šeimininkas juos lydėdavo apžiūrint pilį.
…Pažinojusieji Juozą de Faria e Castro, Raudonėje vadinamą Kasteriu, dvarininką apibūdina kaip švelnų, inteligentišką žmogų, gebėjusį sugyventi su aplinkiniais ūkininkais ir su iškiliais žmonėmis. Autentiškiausiai skamba žmonių, dirbusių Raudonės dvare pasakojimai: „…Kokie geri tie Kasteriai buvo. Per tą gerumą jie ir subankrutavo. Pilyje mano vestuvės buvo. Veliumą man dovanojo penkių metrų…“, – knygoje prisimena O. Valaitytė Baltrušaitienė.
…Daugybė amžininkų atsiliepimų geriausiai atspindi to meto dvaro žmonių santykius ir liudija apie dvaro šeimininkų išskirtinę meilę bei dėmesį aplinkiniams. Pilies šeimininkai visais atvejais padėdavo jiems dirbantiems žmonėms, iškeldavo vestuves ar krikštynas, remdavo nelaimės metu. Raudonės miestelis kūrėsi iš de Faria e Castro šeimai priklausiusių žemių, jas dovanojant čia dirbusiems kumečiams. Raudonės bažnyčia, taip pat įsikūrusi dovanotame dvaro šeimininko pastate.
Rekomenduojami video:
Prodáváme nejrůznější druhy léků. V nabídce mám Hypnogen, Stilnox, Zolpidem a další. E-mail: medspha...
Ruošiamasi tradicinei Jurbarko krašto šventei