Literatų seminare Šventojoje – jurbarkietis J. Girdzijauskas

Šią vasarą Šventosios mokymų ir reabilitacijos centre vyko literatų seminaras,  į kurį Lietuvos neįgaliųjų draugija (toliau LND) kūrėjus sukvietė jau keturioliktą kartą. Keturios dešimtys poezijos, prozos, satyros mėgėjų klausėsi profesionalių literatūros kritikių Paulinos Žemgulytės ir Gintarės Adomaitytės įžvalgų, pristatė naujausias savo kūrybos knygas, vertino bičiulių kūrybą, mėgavosi  aktoriaus Petro Venslovos skaitoma Justino Marcinkevičiaus, Oskaro Milašiaus kūryba, vieni iš kitų mokėsi kūrybingumo paslapčių.

Tradicinis literatų seminaras – vienas laukiamiausių ir per gerą dešimtmetį populiarumo ne tik nepraradusių, bet vis daugiau dėmesio sulaukiančių LND organizuojamų renginių. Patyrusių kūrėjų gretos kasmet pasipildo naujais literatūrai neabejingais žmonėmis. Šiemet į Šventąją atvyko net dvylika naujokų, tarp kurių ir tris insultus patyręs jurbarkietis Jonas Girdzijauskas. Pastarasis pristatyti seminare atsivežė 3 knygeles, paskutinė jų,  „Ilgesys”, poeto parašyta atsigavus po trečio likimo kirčio. J. Girdzijausko poeziją, paįvairintą patriotine, religine, gamtine tematika, nugali meilės lyrika. Apie 300 eilėraščių  skaitytojų „teismui“ pateikęs kūrėjas savikritiškas – rimtu poetu savęs nelaiko. Inžinieriaus- mechaniko specialybę turintis vyriškis neslėpė: į rimus ir  ritmus jis labai nesigilinąs, dažniau  pasikliaujantis vidine jausena.

Pirmojoje  J. Girdzijausko knygoje „Gyvenimo kelias“ (2006 m.)   randamas jautrus eilėraštis apie motiną ir tris jos sūnus seminare buvo pripažintas vienu geriausių jo kūrinių. „Gerbiamas Jonai, Jūsų kūryba nesudėtinga, paprasta, daugeliui suprantama, daininga. Linkime neprarasti šių gerų savybių ir sukurti dar ne vieną skambią eilutę“, - J. Girdzijauskui linkėjo neįgaliųjų literatų seminaro vadovės P. Žemgulytė ir G. Adomaitytė.

Mamos atminimui

Pašlyny, ant kalno to molyno,

Medinė stovėjo troba.

Joje augo trys kaimo vaikinai -

Tris vyrus augino mama.

Ji glaudė, globojo ir glostė,

O vyrai vis stiebės aukštyn...

Ranka ji akis nusišluostė...

Ir vijo mintis vis tolyn...

Nesulėtinsi laiko bėgimo...

Jau pirmasis mojuoja ranka.

Ėjo jis pasitikti likimo

Ir suprato: negrįš šia lanka...

Ji stovėjo prie gonkų parimus,

Palinkėjo jam laimės kely.

Josios raudą tejuto arimai,

Jautė, kaip jai skaudėjo širdy...

Bėgo dienos tarytum sūpynės -

Tai aukštyn, tai žemyn, visko daug.

Viduriniam metus jau nupynė...

Ji suprato – ir jo jau tik lauks...

Dar maldaknygė tik įpusėjo,

Ne visas dar išskaitė maldas...

Kur nebuvus, kur buvus,nespėjo -

Pats mažiausias jau siekė lubas...

Ir troboj ant molinio to kalno

Ji dainavo gražiausias dainas

Apie Šlyną, kaip tyliai ji alma...

Apie lygiai išartas vagas.

Taip ant kalno pirkelėj medinėj

Pamažėle vis rimo garsai.

Mamos skausmas rypavo langinėj...

Sakalais jos išskrido sūnai...

Bėgo laikas, anūkai užaugo,

Jie taip pat išsibarstė kely...

Ir pas juos jau vaikai savi auga.

Mamai jų širdį maudžia nakty...

Mūs gyvenimas – didelis langas

Amžiams lieka mamos tik širdy...

Galbūt bus taip, kad motinos rankos

Pasitiks ir anapus stoty...

Jonas Girdzijauskas