Lietuvos ambasadorius prie NATO: šalies laisvė yra vertybė, tačiau ne duotybė

Naujausiomis žiniomis NATO šalys, atsižvelgdamos į naują saugumo padėtį, susidariusią dėl Rusijos karo Ukrainoje, susitarė gerokai padidinti bendras išlaidas. Aljanso duomenimis, civilinis biudžetas kitais metais didės 28 proc., iki 370,8 mln. eurų, o karinis biudžetas – 26 proc., iki 1,96 mlrd. Šiuo metu NATO karinis ir civilinis biudžetas kartu sudaro maždaug 1,8 mlrd. eurų. Lyginant su atskirų šalių gynybos biudžetais, tai labai maža suma. Vien tik JAV gynybos biudžetas, kaip rodo Aljanso dokumentai, pastaruoju metu siekė 822 mlrd. dolerių (769 mlrd. eurų). „Mūsų laikas“ jau kiek anksčiau pakalbino Lietuvos ambasadorių prie NATO Deividą MATULIONĮ – apie Aljanso vaidmenį, šios organizacijos transformaciją po vasario 24-osios, pasikeitusį Aljanso požiūrį į Rusiją, Ukrainos ateitį bei, žinoma, Lietuvos saugumą.

Buitinėse diskusijose, kalbant apie šalies saugumą, galima išgirsti sakant, kad jei Lietuva nepriklausytų NATO, Rusija jau seniai būtų Lietuvą okupavusi. Ar teisūs taip manantys? Koks būtų jūsų atsakymas jiems?

Sunku pasakyti, ar teisūs taip sakantys, ar jų oponentai. Viskas priklauso nuo to, kaip atrodytų geopolitinė situacija. Vis dėlto, galima vienareikšmiškai pasakyti, kad narystė NATO užtikrino mūsų šalies saugumą ir grėsmės dabar yra smarkiai sumažėjusios. Šalia mūsų šalies kariuomenės ir galimybės apsiginti savo jėgomis, atsiranda ir kolektyvinio saugumo įsipareigojimai, t. y. NATO įsipareigojimai savo nariui tuo atveju, jei įvyktų karinis incidentas mūsų pasienyje. Tokiu atveju prašytume aktyvuoti penktąjį straipsnį, kas reiškia, kad visos NATO narės turėtų vienokia ar kitokia forma padėti mums apsiginti, ar savo pajėgomis, ar papildoma parama, ar oro gynybos priemonėmis, ar laivynu. Ir kas ypač svarbu – Aljanse yra Jungtinės Amerikos Valstijos, kurių kariuomenė šiuo metu yra pati stipriausia ir gerbiama visame pasaulyje, tuo pačiu – ir Rusijoje. Rusija nedrįs mesti iššūkio JAV bei kitoms NATO narėms, todėl ši bendrija yra labai rimtas atgrasymo efektas nuo konkrečių veiksmų prieš mus.

Kad jau užsiminėte apie penktąjį straipsnį. Visi sprendimai NATO yra priimami konsensuso keliu, todėl net ir tiesioginė karinė ataka prieš NATO narę „automatiškai“ neaktyvuoja 5-ojo straipsnio, kuris numato kolektyvinį gynybos principą. Tokį sprendimą pirmiausiai turi priimti visų šalių atstovai. Klausimas – kaip greitai NATO valstybės turi susitarti? Ar yra rizikos, kad gali ir nesusitarti?

Esminis žodis priklauso valstybei, kuri yra atakuojama. Nėra diskusijų objektas, kad kas pradėtų abejoti ar kelti klausimus, užpulta toji šalis ar ne. Tačiau tokiu atveju gali būti skirtingas paramos lygis, priklausomai nuo to, ar tai incidentas pasienyje, ar plataus masto karinė operacija. NATO viduje yra iš esmės peržiūrima visa gynybos ir atgrasymo politika, kuri dabar orientuota į taip vadinamą priešakinę gynybą, kas reikštų, kad ne tik mūsų pajėgos, bet ir Aljanso šalių pajėgos ir taip vadinamas greitasis pastiprinimas (NATO greitojo reagavimo pajėgos, – aut. past.) turėtų būti įtrauktas nedelsiant vykdyti gynybą.

Kokia NATO buvo iki vasario 24-osios, kai Rusija pradėjo karą prieš Ukrainą, ir kokia – po šios dienos. Kas esminio pasikeitė pačios organizacijos viduje ir kaip tie pasikeitimai atsiliepia Lietuvos saugumui?

NATO šiuo metu yra didžiausias pasaulyje gynybinis aljansas, jungiantis praktiškai apie milijardą pasaulio gyventojų su gynybinėmis pajėgomis, į kurias įeina ir branduolinis ginklas. NATO taip pat turi savo branduolinio atgrasymo politiką, kas yra labai reikšminga, siekiant užkirsti kelią bet kokiam agresoriui imtis konkrečių veiksmų prieš bet kurią NATO šalį-narę. Kas pasikeitė? Nuo vasario 24 dienos pasikeitė požiūris į karinę dimensiją. Jei pastaruoju metu ji buvo labiau orientuota į atgrasymą ir politinį bendradarbiavimą, tai dabar gerokai daugiau dėmesio skiriama klasikinei gynybai. Gal pastebėjote, kad vyksta nuolatinės diskusijos apie tai, jog mes norėtume daugiau Aljanso narių pajėgų Lietuvoje, kas gerokai padidintų ir mūsų galimybes apsiginti, ir priešininko atgrasymo efektą. Dabar nuolat apie tai kalbama su vokiečiais, amerikiečiais, su kitomis NATO šalimis, dažnai vyksta Aljanso šalių pratybos su mūsų kariuomene, papildomai įsigyjama ginkluotė. Visa tai veda į didėjantį gynybinį pajėgumą, o artimiausiu metu bus priimta ir papildomų sprendimų, kurie greičiausiai bus patvirtinti NATO viršūnių susitikime Vilniuje (jis vyks kitų metų liepą, – aut. past.). Sakyčiau, kad pastaruoju metu vyksta akivaizdus NATO gynybinės dimensijos renesansas. Iš tiesų, 30 metų NATO bandė, vaizdingai sakant, ištiesusi alyvos šakelę įtraukti Rusiją į įvairias bendradarbiavimo struktūras, tačiau kažkuriuo momentu Rusija pakeitė savo nuostatą, iškeldama kitą naratyvą – kad NATO yra agresyvi organizacija, nukreipta prieš Rusiją, o tai yra akivaizdi nesąmonė. Požiūris į Rusiją dabar yra kardinaliai pasikeitęs. Niekas nekelia klausimo, ar Rusija yra grėsmė. Yra visiškas sutarimas, kad Rusija yra tiesioginė grėsmė Aljansui ir jo nariams.

Rusijos karas prieš Ukrainą visiems atvėrė akis.

Klausimas, kuris aktualus ir Jurbarko rajonui, kuris yra pasienio su Rusija savivaldybė. Ar yra diskusijų šalies ir NATO viduje, kad reikėtų stiprinti šalies pasienio teritorijų gynybą ir kaip tai turėtų būti daroma?

Mūsų Krašto apsaugos ministerijos reikalas ir uždavinys daugiau yra užtikrinti pasienio bei Suvalkų koridoriaus gynybą. Tam tikslui kuriami planai, organizuojamos pratybos. Ir tai yra ne vien tik Lietuvos uždavinys, bet ir viso Aljanso, nes tas 100 kilometrų koridorius yra jautri vieta tuo atveju, jei prasidėtų agresija. Pagrindinis diskusijų objektas, kur gynybinės pajėgos turėtų būti dislokuotos: daugiau centrinėje Lietuvoje, ar daugiau pasienyje. Manau, kad bus daroma ir taip, ir taip. Artimiausiu metu bus statomos kareivinės. Manyčiau, kad tas pats bus daroma ir pietvakarių Lietuvoje. Be abejo, NATO turi savo gynybinius planus, kurie būtų iš karto aktyvuojami, jeigu kažkas įvyktų mūsų teritorijoje: ar incidentas pasienyje, ar rimtesnio pobūdžio karinė agresija.

Bet šiandien noriu pasakyti, kad tikrai nereikėtų baimintis, nes tiesioginių grėsmių Lietuvai kol kas nėra. Toks yra labai aiškus NATO vertinimas, paremtas žvalgybiniais duomenimis. Žmonės (lietuviai) tikrai turi būti ramūs. Kita vertus, turime ruoštis bet kokiems netikėtumams – juk jų gali būti kada nors ateityje. Todėl ir NATO, ir mūsų KAM skiria papildomas lėšas gynybai. Galų gale, turime suprasti, kad tie papildomi pinigai gynybai yra skirti mums patiems. Lietuva yra specifinėje geografinėje padėtyje – rytuose Baltarusija, tarp kurios ir Rusijos galima praktiškai dėti lygybės ženklą. O vakaruose, jūsų pusėje, yra Kaliningradas. Tiesa srityje šiuo metu kokio nors ypatingo judėjimo ar pasirengimo prieš mus tikrai nėra. Dabar Rusija susikoncentravusi tik į Ukrainą, kas aiškiai matoma.

Ar modeliuojama NATO ateitis, link kur ji turi eiti ir kokių tikslų siekti?

Prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą, NATO vaidmuo smarkiai išaugo. NATO viduje yra supratimas, kad gynyba yra esmių esmė, todėl ją reikia stiprinti visais įmanomais lygiais. Išties, dabar tas laikotarpis, kai turėta vilčių, kad su Rusija galima susitarti ir palaikyti konstruktyvius santykius, atrodo absoliučiai nerealus. Kaip NATO atrodys ateityje, sunku pasakyti. Bet vien tai, kad Švedija, 200 metų buvusi neutrali valstybė, nusprendė stoti į NATO, dar kartą parodo, kad netgi tokiai šaliai, kuri turi stiprią kariuomenę, reikia kolektyvinės gynybos užtikrinant savo šalies saugumą. Tai lygiai taip pat svarbu ir mums. Sakyčiau, įvyko tam tikras stebuklas, kad mes įšokome į tą traukinį ir tapome NATO nariais, kai tas langas mums buvo atsivėręs. Matote, kaip dabar yra sudėtinga tai pačiai Ukrainai ir Gruzijai – mes sėkmingai išnaudojome tą istorinį momentą ir tuo turime džiaugtis, didžiuotis – šalies saugumas dabar kitoks, nei jis buvo iki narystės NATO.

Kokios prognozės, kada Ukrainai turi atsiverti durys į NATO?

Sudėtingas klausimas, nes neturiu atsakymo. Nuomonės skirtingos. Visi suprantame, kad Ukrainai privalome padėti, kas yra daroma. Tačiau kaip tai turėtų būti daroma, vėlgi yra tam tikrų nesutarimų. Vien JAV skyrė 18,5 mlrd. dolerių gynybinės paramos įvairiomis priemonėmis. Taip pat ir Europos šalių skirta parama sudarys bendrai 5–6 mlrd. eurų (skaičiai gali šiuo metu keistis, nes ambasadorių kalbinome lapkričio antroje pusėje, – aut. past.). Lietuva taip pat viskuo, kuo gali, Ukrainai padeda – tiek KAM, tiek visuomenė. Vertinant mūsų šalies dydį, esame tarp tų, kurie suteikia Ukrainai didžiausią paramą. Tačiau yra kitas klausimas – kaip atrodys NATO santykiai su Ukraina ateityje. Kol vyksta karas, tai sunku nuspręsti. Lietuva laikosi nuoseklios politikos – Ukraina turi tapti NATO nare. Šiandien vyksta labai sudėtingos diskusijos, ir mes turime pasiekti bendrą vardiklį, nes NATO sprendimus priima vienbalsiai.

Ką patartumėte šalies gyventojams – ramiai gyventi, pasitikint savo kariuomene, NATO, ar vis dėlto ir patiems prisidėti prie bendro saugumo lygio ir kaip tai padaryti?

Svarbiausia yra būti patriotais ir suprasti, kad mūsų šalies laisvė yra didelė vertybė, tačiau ne duotybė. Labai svarbu, kad visi tai suvoktume. Tai, kad valstybė skiria daugiau pinigų šalies gynybai, ir jei tai palaiko visuomenė, yra labai rimtas žingsnis link mūsų visuomenės konsolidacijos. Tai reiškia, kad suprantame, kokia didelė vertybė yra mūsų laisvė. Mūsų istorija nebuvo lengva. Šiandien reikia visuomenės supratimo, nepradėti kelti klausimų, kam to reikia (skirti pinigų gynybai, – aut. past.), ar apsiginsime. Tai yra pavojinga diskusija.

Ačiū už pokalbį.

Projektą „Pasiruošę ginti savo valstybės sieną“ iš dalies finansuoja Spaudos, radijos ir televizijos rėmimo fondas, skirta 2500 Eur