Lietuviškoji Žana d'Ark, arba kraštietė, kuriai V.Landsbergis patikėjo paslėpti 0,5mln rublių

Moksleive būdama ji bijojo atsakinėti prieš klasę, o subrendusi trisdešimtmetė ėjo kalbėtis viena su įtūžusia minia, kuri ją galėjo tiesiog sutrypti. Arba savo noru ėjo ten, kur ne visi vyrai išdrįsdavo – kad ir į karinius dalinius įtikinėti priešiškos valstybės kariškių, kurie tiesiai šviesiai grasino sušaudymu. Arba ji buvo ta vienintelė, kuriai pats Vytautas Landsbergis patikėjo paslėpti 0,5 milijono rublių, kurie buvo skirti pogrindžio veiklai organizuoti. Pasakosime apie asmenybę, apie kurias paprastai rašoma herojiniuose romanuose, kuri bendražygių vadinama lietuviškąja Žana d'Ark, moterimi riteriu. Tokia yra Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarė kraštietė Birutė Nedzinskienė, kuri mirė 38-erių metų ir kuri praėjusių metų gruodį būtų šventusi 60 metų. Ši moteris gimė tremtyje, ištemtų partizanų rėmėjų šeimoje ir apie kurią yra pati tinkamiausia proga papasakoti.

Dėl laisvos Lietuvos ji buvo pasiruošusi mirti. Ir tai ne tušti žodžiai. Tokią ją, kaip nepaprastai drąsią moterį, prisimena jos bendražygiai, kurie vasario pradžioje svečiavosi Jurbarke – pristatė specialiai šiai signatarei skirtą knygą - atsiminimų straipsnių rinkinį. Tie Jurbarke viešėję draugai ir bendražygiai - Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarai Birutė Valionytė, Kazimieras Uoka, Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatas Nikolajus Medvedevas bei pagrindinį straipsnį apie Birutę parašiusi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė.

„Birutė paliko ryškius savo gyvenimo pėdsakus. Jų niekas neištrins. Į istoriją įsirašė pati“, - kalbėjo susirinkusiems jurbarkiečiams signatarų klubo prezidentė B. Valionytė, viena iš knygos sudarytojų. „Ši knyga Birutei yra geriausias paminklas. Visų knygų nesudeginsi“, - sakė T.B.Burauskaitė, kuri vienintelė iš knygos straipsnių autorių B.Nedzinskienės nepažinojo.

Išlikęs jaunystės laikų namas

Jurbarkas šios signatarės gyvenimo istorijoje ypatingai svarbus. Abu Birutės tėvai Pranas ir Ona Šauliai, partizanų rėmėjai, yra iš Jurbarko krašto. Jurbarke jų šeima apsigyveno grįžusi iš tremties. Mieste vis dar stovi tas pats mūrinis namas, kuriame Birutė praleido savo jaunystę, baigė 5-12 klases. „Tėvelis Pranas Šaulys prieš grįždamas iš tremties, Dariaus ir Girėno g. 122, pastatė tą dviejų aukštų mūriuką, kuris iki šiol stovi visiškai toks pat neperdažytas, neapmūrytas“, - pasakojo B.Valionytė, apmaudaudama, kad jurbarkiečiai iki šiol niekaip nepaženklina to namuko, tuo labiau, pasak jos, kad tinkamesnės vietos tokiai atminimo lentai – nėra. „Birutė iš Jurbarko su tėvais persikėlė į Kauną, kur gyveno penkiaaukščiame blokiniame name. Po to nusipirko pusę mažos gryčiukės Senuosiuose Kaniūkuose ir tą namelio tik pusę apsistatė. Buvo nebaigta statyba, kai anapilin iškeliavo tiek mama, tiek Birutė. Jis ir šiandien toks yra. Kur galima žmogų pagerbti ir įamžinti? Juk ne ant blokinės sienos namo, kurį greitai nugriaus. Vadinasi, lieka namas Jurbarke, kur prabėgo jos jaunystė“, - tikino B.Valionytė, pasidžiaugusi, kad buvusios savo žymios auklėtinės atminimą lentele įamžinusi Naujamiesčio pagrindinė mokykla. Be to, jos muziejuje yra sukaupta nemažai medžiagos ir apie pačią B.Nedzinskienę bei jos šeimą.

„Jos šeimos indėlis nepaprastas. Motina – partizanų ryšininkė. Tėvas taip pat partizanų rėmėjas ir dalyvis. Tas pasipriešinimo virusas dukroms perduotas savo gyvensena, gyvenimo supratimu“, - tikino T.B.Burauskaitė. O.ir P.Šauliai turėjo dvi dukras – Birutę ir jaunėlę Danutę.

Visą straipsnį rasite "Mūsų laikas" laikraštyje.