Lietuvą perbėgęs sportininkas: „Norint kažko pasiekti, reikia ir pakentėti“

Straipsnis  0 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

Žurnalisto kasdienybė neretai kupina netikėtumų – sakykim, imi ir sutinki pašnekovą, paskatinantį į gyvenimą pažvelgti kitu kampu. Tokį, kuriam gyvenimas turi prasmę tik tada, kai išsikelia ir įveikia vis sunkesnius iššūkius, nors ir kokie beprotiški jie atrodo kitiems, o neretai ir pačiam sau. Atrodo, kad pagal tokį principą gyvena olimpietis gimnastas iš Kauno Rokas Guščinas, netikėtai „įbėgęs“ į mūsų darbotvarkę. Vyras išsikėlė iššūkį per 10 dienų perbėgti Lietuvą nuo Baltarusijos sienos iki Kuršių marių, įveikti 410 km, arba 10 maratonų – po vieną kasdien. Startavo Adutiškyje, o maršrutas driekėsi ir pro Jurbarką, į kurį atbėgo septintą dieną iš Suvalkijos pusės. Pasiekęs Jurbarką Rokas jau buvo nubėgęs apie 290 km.

„Mūsų laiko“ žurnalistė buvo tarp keleto žmonių, pasitikusių sportininką čia, Jurbarke, kai jis trumpam užsuko pailsėti ir pasistiprinti į užkandinę „Sushi& Pizza“. Ketino išgerti kavos, pavalgyti ir vėl į trasą – tą dieną reikėjo nubėgti dar 10 km. Pasirodo, užkandinę jis pasirinko ne atsitiktinai. Paaiškėjo, kad vienas šios užkandinės šeimininkų ,Vladislovas Razumnovas, yra ne tik geras Roko pažįstamas, tačiau tądien palaikė jam kompaniją ir bėgo drauge su juo apie 20 km iki Jurbarko. Jurbarke Roką pasitiko ir jo draugė Ieva, lydinti bėgiką automobiliu ir padedanti įveikti šį iššūkį: ir drąsindama žinutėmis, ir pasirūpindama nakvyne ar maistu.

Vladislovas, kaip paaiškėjo, tą dieną nubėgo savo pirmąjį pusmaratonį. Tikino, visai nenorėjęs to daryti, mat jam nepatinka bėgti, tačiau nusileidęs prašomas Roko. Rokas juokėsi, kad bėgti darosi lengviau, kai matai, kaip sunku šalia bėgančiam. Pasirodė, kad ir Vladislovui buvo lengviau bėgti, matant, kaip sunku netgi tokiam geram sportininkui kaip Rokas, nors šis ir nesiskundė. Vladislovas, sportiškas vyras, krepšininkas, teigia, kad jam šis pusmaratonis – paskutinis. Daugiau bėgioti tokių atstumų neketina, nes nenori, jam neįdomu, sunku ne tiek fiziškai, kiek psichologiškai. Vien bėgti neužtenka – reikia tikslo, motyvacijos, sako jis.

Išbando kūno galimybes

Kokia Roko motyvacija? „Išbandyti save, patikrinti savo kūno galimybes. Nesinori sulaukus 70-ies metų gailėtis, kad ko nepadarei“, – paaiškino profesionalus gimnastas Rokas. Sportuoti jis pradėjo nuo penkerių metų, gimnastika „užsikrėtęs“ nuo keleriais metais vyresnio brolio Mato. Prasidėjo varžybos, po vienos pergalės sekė kita. „Ir nebebuvo kelio atgal“, – sako vyras, gimnastika užsiimantis jau 23 metus. Rokas save vadina bėgiku mėgėju, nes bėgimu susidomėjo visai neseniai, o savo pirmąjį maratoną nubėgo tik praėjusiais metais. Sėkmingai įveikęs vieną, antrą, pagalvojo, kad reikia „aukštinti kartelę“ – bėgti daugiau, didinti apkrovas. Mintį perbėgti Lietuvą pakišo vienas britas, bėgantis per Jungtines Amerikos valstijas, per 3 tūkst. mylių. Kaip jam sekasi, galima stebėti internete. Taip ir Rokas – sugalvojo, ėmė ir padarė. „Bus ką papasakoti anūkams“, – šypteli jis. Svajonę įgyvendinti nesutrukdė nė kiek sušlubavusi sveikata – likus nedaug laiko iki bėgimo sutriko žarnyno veikla.

Rokas neslepia, kad bėgti yra sunku – reikia išgyventi kiekvieną dieną, bėgti sukandus dantis. Rytais sunku išsijudinti. Vakarais skauda raumenis, netgi tokius, kurių nežinojo turįs (šypsosi). Patikina, kad buvo ir tokių momentų, kai atsisėdus ant suolelio pailsėti nebenorėdavo keltis, tačiau motyvuodavo draugės padrąsinančios žinutės. Jei darosi sunku bėgti, tiesiog eina, kad ir lazda pasiramstydamas, o apsipratęs su skausmu, išsijudinęs ir bėgti pradeda. Kad ir lėčiau nei norėtųsi, bet vis artėdamas prie savo kelionės tikslo. „Jei nori įveikti tokį iššūkį, turi susigyventi su skausmu. Kitaip nieko nebus“, – paaiškina Rokas, pridūręs, kad jam ši kelionė yra ir kitoks būdas pažinti Lietuvą. „Vieni vienaip keliauja, o aš štai taip“, – šypsosi vyras, patikindamas, kad gražesnėse vietose sustoja, nes nori pasimėgauti Lietuva. Jis neturi tikslo kuo greičiau nubėgti maratoną, o gryno bėgimo per dieną būna apie 4–5 valandas. Kančią reikia suderinti su malonumu – maždaug tokia būtų jo mintis. Roko planų nesujaukia nei gamtos negandos – jis bėgo ir siaučiant škvalui, ir spiginant kaitriai saulei, nei kitokie nenumatyti „nuotykiai“, mat pakeliui į tikslą jam teko į medikus kreiptis – turėjo problemų su koja.

 Visą straipsnį skaitykite „Mūsų laiko“ laikraštyje.

Rekomenduojami video:
Straipsnis  0 komentarų
Naujienos iš interneto

Rekomenduojame perskaityti

Jolita Štrimienė

Jolita Štrimienė: „Eilėraštis – tarytum įspūdžio ar troškimo grynuolis“  0

Antanas Račas

Kovo 11-osios akto signataras, dvikovoje gynęs Dievą  1

Šarūnas Šimulynas savo dirbtuvėje

Ne savo kaimo pranašas?  0

Janina Sabataitienė ir Danutė Janauckienė

Seserys savo gyvenimo ir Jurbarko be krepšinio neįsivaizduoja  0

I. Tkačuk, O. Mazur, L. Juškaitienė, V. Kurelaitienė, R. Vasiliauskienė, B. Šliužaitė

Šventiniai „Mūsų laiko“ redakcijos palinkėjimai  0

Ugnė Mozūraitytė

Krepšinis kviečia sugrįžti namo  0

Pinigai krepšiniui – investicija į Jurbarko bendruomenę

Pinigai krepšiniui – investicija į Jurbarko bendruomenę  0

Andriaus Kulikausko pėdsakai Jurbarke

Andriaus Kulikausko pėdsakai Jurbarke  1

Lukauskų šeimos narių kraujas – mėlynai baltas

Lukauskų šeimos narių kraujas – mėlynai baltas  0

Ketvirtis amžiaus su biblioteka ir bendruomene

Ketvirtis amžiaus su biblioteka ir bendruomene  0

Tikriausi Jurbarko krepšinio komandos fanai – visa Adomaičių šeima: Kęstutis, Sigita, Austėja ir Aivijus.

Adomaičių šeima krepšinio rungtynių nepraleidžia  0

Rimas Bružas

R. Bružas: noriu, kad mano vaikai nekrūpčiotų  0

Gečų šeimos hobis – krepšinio rungtynės

Gečų šeimos hobis – krepšinio rungtynės  0

Veliuonos bažnyčia ir klebonija

Užmirštas kunigas ir poetas Kiprijonas Nezabitauskis-Zabitis  0

Regina Kriščiokaitienė ir Aldona Vasarevičienė

Įdomaus gyvenimo recepto ingredientai – ir judėjimas, ir knygos  0

Antanas Rapolskis

Buvęs ilgametis Jurbarko gimnazijos direktorius Antanas Rapolskis: su mokiniu reikia kalbėtis  0

Arnas Levonauskas širdyse ir atminty liks ypatingas

Arnas Levonauskas širdyse ir atminty liks ypatingas  0

Izidorius Tamošaitis ir Vincas Mykolaitis-Putinas 1922 m. Fribūre

Dr. Izidorius Tamošaitis – kunigas ir filosofas iš Antkalniškių kaimo (nuotraukos)  0

Kotaro įsiamžino Smalininkuose.

Jurbarkas japono akimis: kas sužavėjo ir ko pritrūko  1

Agota Vaitkūnienė (dešinėje) su drauge Laimute Partikiene sąskrydyje Ariogaloje

Politinių kalinių dukters Agotos Vaitkūnienės istorija: „Ėjom kaip tie vilkų vaikai“  0

Vitalija Maksvytė

Vitalija Maksvytė: „Man svarbūs tie, kieno balsai negirdimi“  0

Aldona Kimutienė nuo jaunystės labai mylėjo arklius

Žindaičių kaimo legenda – Aldona Kimutienė  0

Jurbarko metraštininkas Eugenijus Beržinskas su meile fiksuoja kasdienybės grožį

Jurbarko metraštininkas Eugenijus Beržinskas su meile fiksuoja kasdienybės grožį  0

Vytautas Urbanavičius

Molynės profesorius sugrįžo gimtojon Skirsnemunėn  0

Mūsų partneriai