Lietaus vaikus auginanti mama atranda laiko ir pomėgiams, ir visuomeninei veiklai

Baigiantis metams dažniausiai skaičiuojame nuveiktus politikų, valstybės tarnautojų, verslininkų ir įvairių sričių atstovų pasiekimus, nuveiktus ar tik pažadėtus darbus, pamiršdami pastebėti tuos, kurie tyliai ir nepastebimai daro ne mažiau reikšmingus dalykus. Dažniausiai apie juos žino kaimynai, vietos bendruomenė, o geriausiai pažįsta šeima. Kai kada metų pabaigoje pasiseka atsekti jų pėdomis ir mums, žurnalistams. Pastebėti, įvertinti, paskatinti. Kai pakalbinome eržvilkiškę Irmą Bielevičiūtę-Gegužienę, sakydami, kad jau seniai ketinome užkalbinti, laukdami tinkamo momento, ši taip nustebo, kad keletą kartų pakartojo klausdama, ar nesupainiojome jos su kokiu kitu žmogumi, nes nieko tokio reikšmingo nenuveikusi, kad sulauktų žiniasklaidos dėmesio. Mums pasirodė kitaip – kaip ir tiems, kurie Irmą pažįsta kaip aktyvią visuomenininkę, seniūnaitę, fotografę, o labiausiai – rūpestingą mamą, auginančią tris vaikus, iš kurių du reikalauja ypatingo dėmesio ir atsidavimo. Autizmo spektro sutrikimų (ASS) keliami iššūkiai Irmos šeimą tik sustiprino. Veikli moteris neapsiribojo vien savo bėdomis – šiemet ji įkūrė asociaciją, vienijančią, taip vadinamus, „lietaus vaikus“ auginančias šeimas, kurioms tenka nueiti sunkų kelią, jog jų atžalos galėtų gyventi pilnavertišką gyvenimą. Apie visa tai ir kitomis temomis Naujųjų išvakarėse kalbamės su pačia Irma.

Esate aktyvi Eržvilko krašto visuomenininkė. Ar Eržvilkas jūsų gimtinė? Visuose renginiuose įamžinate įvairias bendruomenės gyvenimo akimirkas, prisidedate prie švenčių organizavimo, esate seniūnaitė.  Kaip randate laiko viskam – ir mokslams, ir šeimai, ir bendruomenei, ir pomėgiams, kurių vieną – fotografiją – žino daugelis socialinių tinklų lankytojų. Visada buvote tokia nenustygstanti vietoje, veikli?

Gimiau ir augau Eržvilke. Čia mokiausi, čia prabėgo mano vaikystė, paauglystė... Mokykloje labiausiai patiko istorija, turėjau griežtą, bet labai gerą mokytoją. Kaip ir visos mergaitės mėgau, šokti, dainuoti. Lankiau šokių būrelį ir chorą, dalyvaudavau daugumoje renginių, nes tai man patiko.

Vienu gyvenimo momentu buvome palikę Eržvilką. Bandėme gyventi didžiuosiuose Lietuvos miestuose, gyventi svetur... Bet grįžom į gimtus namus, nes vyriausiai mergaitei reikėjo pradėti lankyti mokyklą. Taip ir likom Eržvilke. Bėgant metams pradėjau domėtis rankdarbiais, švenčių puošyba, fotografija. Visa tai hobis, kada galiu skirti laiko sau... Labiausiai patinka fotografuoti emocijas... Ypatingai savo vaikų, mane supančių žmonių.

O Eržvilko seniūnaite tapau visiškai atsitiktinai. Pasiūlė seniūnas Gintaras Kasputis. Taip jau šitose pareigose esu antrą kadenciją.

Ar gyvenimas mažame miestelyje nenuobodus, yra kur save realizuoti?

Ir miestelyje gyvenant yra ką veikti. Svarbiausia VEIKTI, o kai šalia išradingi ir veiklūs žmonės, tokie kaip Rasida Kalinauskienė (bendruomenės pirmininkė), Ieva Šimkūnienė (EKC direktorė), seniūnas Gintaras Kasputis, bendruomenė, tada ir rezultatai yra. Trūksta gal jaunimui užimtumo, bet jie visada prisijungia prie renginių organizavimo, padeda ir pasiskirsto darbus bei pareigas. Taip ir gyvename – draugiškai. Tiek visko veikti vienu metu, ką dabar veikiu, niekada neplanavau, tiesiog viskas vyksta savaime... Gyvenimas – judesys. Kartais ir suspėti visur sunku, nes noriu daugiausia savo laiko skirti vaikams, bet, kai nori, įmanoma suderinti. Juo labiau, kad padeda šeima.

Dažnai apsilankote Jurbarke. Bibliotekoje, meno mokykloje. Kadangi fotografuojate, filmuojate, matosi, kad ypatingą dėmesį skiriate berniukų lavinimui, jų specialiems poreikiams. Nepavargstate? Kas jūsų dešinioji ranka, didžiausi pagalbininkai?

Šeima. Visada svajojau apie tvirtą, darnią šeimą. Mamos netekau būdama septyniolikos metų, tėtis pabuvo šalia ilgėliau, bet šiai dienai ir jo jau nėra. Turiu senelį, kuris atstojo ir tėtį, ir mamą, ir mokytoją... Jis visada šalia. Šiandien turiu tokią šeimą, apie kokią ir svajojau. Didžiausias ramstis – vyras Mindaugas, su kuriuo kartu jau beveik 20 metų. Auginame tris vaikus. Vyriausia mergaitė jau 19 metų, abiturientė. Vienas gyvenimo etapas baigiasi, prasidės naujas. Priešaky – egzaminai. Vyrukai, kurie į mūsų šeimą įnešė daug visko, mokosi pradinėse klasėse – vienas ketvirtoje, kitas trečioje. Lankome Jurbarkų darželį-mokyklą. Pati nuostabiausia mokykla, apie kurią gali svajoti tėveliai ir jų vaikučiai. Mums pasisekė, kad keliai atvedė į ją.

Esate „lietaus vaikučių“ mama ir to neslepiate – atvirai kalbate apie problemas, sunkumus, su kuriais susiduria ypatingus vaikučius auginančios šeimos. Gal yra „receptas“, padedantis kryptingai judėti pirmyn, nesislėpti už nevilties, pasimetimo durų?

Taip, esu „lietaus vaikučių“ mama. (Red. past. Toks pavadinimas kilo iš to, kad dauguma autistiškų vaikų nepaprastai mėgsta vandenį, ypač tekantį, bei žaisti lietuje. Tokiu pavadinimu Lietuvoje yra registruota asociacija, vienijanti autistiškų vaikų tėvus). Kai į mūsų gyvenimą atėjo diagnozė „autizmas“, mes nebuvom tam pasiruošę. Nors turbūt labai mažai, kas tam būna pasiruošę. Mums tai labai negražiu būdu bandė pasakyti pirmoji vaikų mokytoja, kuriai trūko kompetencijos kalbėti šia tema su tėvais, etikos ir supratimo stoka apie kitokius vaikus. Žinojau, kad mano vaikai gali labai daug... Nesutikau, kad jiems nebegalima padėti. Perėjom visus etapus, kokie tik yra ir gali būti. Neigimas, kaltinimas, gėda, gailėjimasis, klausimas „už ką mums taip“, supratimas, pripažinimas... Visos šeimos, kurios gauna diagnozes, pereina šituos etapus (be išimčių). Tiesiog vieni susigyvena greičiau, kiti užsibūna ties kažkuriuo etapu. Man prireikė maždaug pusės metų savęs išsigailėti. Tada kibau į darbus... Vyras buvo tvirtesnis visais klausimais, tuo pačiu ir mane palaikydavo savo stiprumu. Palaikė visus mano sprendimus, kurie dabar, manau, buvo patys geriausi, ką galėjau nuspręsti vaikučių naudai. Vienas iš svarbiausių pasiryžimų buvo pakeisti mokyklą – taip mes atsiradome Jurbarkuose. Mums šią mokyklėlę pasiūlė savivaldybės vyr. specialistė Zita Tytmonienė, kuri ligi šiol yra mūsų šeimos angelas sargas, draugė. Jurbarkų mokykloje sutikome labai daug gerų, supratingų, mylinčių ir norinčių padėti žmonių, todėl šiandien turime puikius rezultatus. Visada minėsiu šią mokyklėlę, mokytojas, administraciją, padėjėjas tik geru žodžiu, nes kitaip ir neįmanoma... Labai esu dėkinga jiems už juodą darbą, kurį dirbo su didžiule meile.

Negaliu pasakyti, kad visada esame pozityviai nusiteikę, pasitaiko visko. Esame žmonės su jausmais... Po sunkesnių dienų sakai sau, kad reikia eiti pirmyn, pastatyti vaikus savarankiškam gyvenimui ant kojų. Neturim teisės pasiduoti, negalime būti egoistai, kas pasirūpins geriau, jei ne mes. Manau, kad mūsų šeima nieko neišsiskiria iš kitų – dirbam, mokomės, ilsimės, keliaujame, pramogaujame.

Sukaupėte daug patirties, kaip ją prasmingai panaudojate? Ko trūksta Lietuvoje auginantiems specialiųjų poreikių, turinčių raidos sutrikimų ar kitokią negalią vaikučius? Kokiu tikslu gimė asociacija „Auksinė begalybė“, kurios įkūrėja esate?

Šeimoms, kurios augina kitokius vaikučius labiausiai trūksta visuomenės tolerancijos, specialistų, užimtumo tokiems vaikučiams. Tai labai plati tema, kuria galima kalbėti ilgai... Pirmiausia visi turėtų suprasti, kad mes tokie pat žmonės, kaip ir visi. Norime draugauti, mokytis, žaisti, bendrauti.

Balandžio mėnesį, padrąsinta kai kurių žmonių, pradėjau svarstyti galimybę įsteigti asociaciją. Gegužės mėnesį tą ir padarėme – su puikia komanda įsteigėme asociaciją „Auksinė begalybė“. Misija – tarpininkauti, draugauti, atstovauti šeimoms, auginančioms kitokius vaikučius. Turime didelių planų, svajonių, kurias bandysime įgyvendinti. Viskam savas laikas... Žinau, kaip sunku būti vienam, kai aplinkui niekas nesupranta, bet natūralu, nes aplinkiniai to neišgyvena ir tame negyvena. Tikiuosi suburti stiprią, veiklią bendruomenę, kuri bendromis jėgomis daug nuveiks daug dėl savo vaikučių.

Kokie artimiausi planai?

Šiuo metu mokausi Smalininkų technologijų ir verslo mokykloje. Planuose dar truputį pasimokyti ir  gyvenimą sieti su pagalba spec. poreikių vaikams. Žinau, kad tai mano kelias ir aš galiu padėti kitiems vaikams ir jų šeimoms. Kaip pavyzdį rodau savo šeimą, savo vaikus, kurie kitų akyse buvo nurašyti...

Ką palinkėtumėte Naujųjų metų proga eržvilkiškiams ir kitiems Jurbarko krašto žmonėms?

Palinkėčiau visiems be išimties išlikti žmonėmis. Kas gyvenime benutiktų, išlikti stipriems, nenuleisti rankų, siekti savo tikslų ir svajonių, nes svajonės pildosi!

Ačiū, Irma. Tegul pildosi Jūsų svajonės.

Kalbino Rasa Murauskienė