Laura Matuzaitė-Kairienė: „Svarbiausia užauginti vaiką teisingu žmogumi“

Motinos diena kiekvienam iš mūsų duodama kaip dovana – galimybė užduoti rūpimus klausimus, išgirsti svarbius atsakymus. Šį kartą prieš Motinos dieną susitikome su ypatinga mama – taip mums šią moterį apibūdino pažįstantys ją ir jos šeimą. Mat ji ne tik augina tris vaikus, bet ir daro gerus darbus bendruomenei, vadovauja ansambliams, muzikuoja, organizuoja festivalius... Tokia yra Lietuvos evangeliškosios bažnytinės muzikos sandraugos pirmininkė, Jurbarko Kristijono Donelaičio evangelikų liuteronų bažnyčios choro vadovė, vargonininkė, Jurbarko kultūros centro mišraus vokalinio ansamblio „Jurolė“ vadovė, ansamblių „Tocco Musicalle“, „Sorrele di Canto“ akompaniatorė, Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupo Jono Kalvano anūkė, Jurbarko evangelikų liuteronų kunigo Mindaugo Kairio žmona, trijų sūnų mama Laura Matuzaitė Kairienė.

Kaip tik šiuo metu Laura gyvena organizaciniais rūpesčiais, nes Jurbarke jau antrąjį gegužės sekmadienį prasidės tarptautinis sakralinės muzikos festivalis „Jubilate“. Beje, šios moters veikla Jurbarku neapsiriboja – daug darbų ji atlieka ir Tauragės bei Vilkyškių evangelikų liuteronų parapijose, kur kaip tik dabar tenka rūpintis bažnyčių vargonais, po žiemos juos remontuoti, derinti. Taigi, su Laura galima pasikalbėti apie daug ką: ir apie tikėjimo tiesas, ir apie bažnytinę muziką, tačiau gegužės 2-osios popietę parapijos namuose valandėlei prisėdome pasikalbėti apie motinystę, jos džiaugsmus ir sunkumus.

Laurai labiausiai norisi pasidžiaugti trimis sūnumis: beveik 11-os sulaukusiu Luku, 12-mečiu Pauliumi ir beveik 14-mečiu Matu, kurie tokie pat aktyvūs ir talentingi kaip ir jų tėvai – lanko meno mokyklą, sporto būrelius, muzikuoja... Laura labiausiai džiaugiasi sūnų pasiekimais ir tuo, kad jie auga darnoje. „Jie gerai sutaria. Sūnų amžius panašus, o tai man yra Dievo dovana. Jie, rodos, savaime auga. Tik jiems padedi ruošoje“, – šypsosi ji.

 Dvi Motinos dienos

Kalbėjomės ypatingu laikotarpiu – Motinos dienos išvakarėse. Paaiškėjo, kad evangelikai liuteronai pagal jų bažnytinę tradiciją Motinos dieną švenčia antrąjį gegužės sekmadienį, o ne pirmąjį, kaip katalikų bendruomenė. „Tad mūsų mamos turi du sekmadienius“, – juokiasi Laura, leisdama suprasti, kad evangelikų liuteronų bendruomenės mamos paprastai sveikinamos abu kartus. Ji pati savo mamą Kristiną, gyvenančią Biržuose, sveikins antrąjį sekmadienį. „Nepulsime dabar mamų sveikinti, nors žinutę nusiųsime, kad neliūdėtų, kai visas aplinkui sveikina“, – šypsosi Laura. Vis dėlto, šiais metais antrąjį gegužės sekmadienį aplankyti mamos nepavyks – šeštadienį Plikių parapijoje, Klaipėdos rajone, Laura organizuoja didžiulę vaikų šventę „Giesmių giesmelė“, į kurią suvažiuos visų bažnyčių vaikų ansambliai, o šventinį sekmadienį Jurbarke, Kristijono Donelaičio evangelikų liuteronų bažnyčioje, atidarys tarptautinį sakralinės muzikos festivalį „Jubilate“, tad mamą teks pasveikinti telefonu. „Rasime būdų ištransliuoti vidinę bendrystę“, – patikina ji. Mama Kristina tikrai nepyks. „Nes ji tą patį daro. Yra vargonininkė, savo parapijoje atlieka daugybę darbų – nuo valytojos iki pirmininkės. Tą dieną ji ruošiasi ir laukia savo parapijiečių, ir neturi kada mąstyti, kur yra dukters šeimyna“, – juokiasi Laura, patikinusi, kad vis tiek randa laiko susitikti su artimaisiais, bet tai nutinka ne sekmadieniais, kurie liuteroniškose kunigų šeimose paprastai būna atiduodami parapijai.

Pokalbis greitai pasisuka apie tai, kokia yra gera mama. „Svarbiausia užauginti vaiką teisingu žmogumi, paruošti gyvenimui, sunkumams, ne verčiant ką nors daryti, o savo pavyzdžiu“, – įsitikinusi Laura, kuriai labai svarbu savo vaikus mokyti ir tikėjimo tiesų. O tai ji daro taip, kaip ją mokė mama. „Aš atsimenu, kaip mama man padovanojo mažą Bibliją su paveikslėliais ir kaip ją vartydavau, kokie man buvo gražūs ir įdomūs paveikslėliai. Vyresnei būdavo įdomios ir pačios istorijos“, – prisimena Laura. Vaikystės prisiminimai nukelia ir į didžiąją kelionę, kai jos tėveliai per didžiąsias šventes veždavo vaikus pas senelius – iš Biržų į Tauragę. „Didelė kelionė autobusu, su persėdimais. Kelionė per visą Lietuvą. O ten susitikdavo visa didžiulė šeimyna – seneliai užaugino 6 vaikus. Susirinkdavo penkios, šešios šeimos, 12 anūkų... Išliko didelės šeimos gerumas, susitikimo džiaugsmas visus pamatyti... Iki šiol turime tą norą nors kartą metuose susirinkti. Šeimos stiprybė – aplankyti tėvus, pamatyti, kaip visiems sekasi“, – kalba Laura, pati šeimoje augusi dviese su broliu. Šypsosi, kad jau tada pagalvodavo, kad jei turėtų vaikų, tai greičiausiai tris. „Vieno brolio per mažai, nes kai susipyksti, nėra kam pasiguosti. Trys vaikai yra labai gerai“, – šypsosi ji.

Prisimena Laura ir savo senelį, kuriuo labai žavisi. Atmintin įstrigo, kad jis žinodavo visų sutiktų parapijiečių vardus ir pavardes, visada paklausdavo, kaip jiems sekasi. Senelis mėgo gamtą, dažnai anūkus išsivesdavo į mišką, o sutikęs kokį žmogų ir paduodamas jam ranką, visada pavadindavo vardu, paklausdavo, kaip jis ir jo artimieji gyvena. „O mes sutikę žmogų gatvėje galvojame, koks jo vardas. Mūsų kitoks supratimas – įsispraudę į tą greitą rutiną, ne viską įstengiame atsiminti“, – sako Laura, leisdama suprasti, kad atmintis yra vertybė, nes, jei atsimeni, vadinasi, rūpiniesi.

 Ko jūs, kaip mama, linkėtumėte savo vaikams?

Labiausiai norisi, kad jie užaugtų geri žmonės, savarankiški, nebijantys nusivylimų, juk gyvenime yra skaudžių dalykų, kuriuos jie turi mokėti įveikti. Kaip ir kiekviena mama galvoju apie vaikų ateitį. Jiems leidžiame daug ką išbandyti – ir muzikoje, ir sporte, ir kitose veiklose. Mes šeimoje nejausdavome spaudimo, mums leido patiems laisvai rinktis savąjį kelią – pagal tą modelį ir gyvename.

Visą straipsnį rasite „Mūsų laiko“ laikraštyje.