L. Andrikienė: Jurbarko žmonės man įteikė didžiausią dovaną – įgaliojimą balsuoti už Lietuvos valstybės atkūrimą

Lietuvos politinė bei visuomenės veikėja, signatarė,  socialinių mokslų daktarė Laima Andrikienė buvo pirmoji jurbarkiečių išrinkta į LR Aukščiausiąją Tarybą – Atkuriamąjį Seimą. 

– Kuo Jums ši diena – Kovo 11-oji – ypatinga?

– Kalbant apie Kovo 11-ąją visi žodžiai man atrodo menki ir netinkami, pilnai neišreiškiantys tos dienos esmės ir prasmės. Kokiais žodžiais galima apibūdinti dieną, be kurios nebūtų Lietuvos, be kurios nebūtų dabartinės Europos Sąjungos?! Gyventume kokioje nors reformuotoje, transformuotoje SSRS, ekonominį „savarankiškumą“ turinčioje Lietuvos SSR, bet nebūtų laisvos Lietuvos Respublikos – ar galite tai įsivaizduoti? Juk būtent toks buvo SSRS komunistų partijos ir jos tuometinių vadovų tikslas ir planas.

Kovo 11-oji viską pakeitė iš esmės, ne tik Lietuvoje, bet ir SSRS, apskritai Europoje. Lietuvos apsisprendimas tapo pavyzdžiu ir viltimi kitoms SSRS pavergtoms tautoms, aiškiu signalu laisvajam pasauliui – po penkiasdešimties nelaisvės metų, po Antrojo pasaulinio karo padalintoje Europoje atėjo lemiamų sprendimų, pakeisiančių Europos veidą, metas. Atmintyje išliko Latvijos deputatų žodžiai, pasakyti Vilniuje 1991 m. rugpjūtį, tik ką pučui Maskvoje pasibaigus: nuo pat 1990-ųjų kovo 11-osios žinojome, kad jei Lietuva ištvers, tai Latvija bus laisva...

Tiesa, 1990 m. vasario 24 d. vykusiuose rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą, remiama Lietuvos Sąjūdžio ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, buvau išrinkta Aukščiausiosios Tarybos deputate Jurbarko kaimiškojoje rinkimų apygardoje. Rinkimų rezultatų laukiau Seredžiuje, Algimanto ir Nijolės Pečiukaičių namuose. O kitos dienos rytą Pagausantyje, mano vyro tėvų namuose, kur jau buvo susirinkę mano draugai, stebėję rinkimus ir balsų skaičiavimą įvairiuose Jurbarko rajono kaimuose ir miesteliuose, per Lietuvos radiją išgirdome, kad esu išrinkta pirmajame ture. Pergalė!

Galiu drąsiai sakyti, kad Jurbarko kaimo žmonės mane atvedė į politiką, įteikė pačią didžiausią gyvenimo dovaną – įgaliojimą balsuoti už Lietuvos valstybės atkūrimą. Paprastų Jurbarko rajono kaimų ir miestelių žmonių įpareigota balsavau už Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo Aktą ir jį pasirašiau. Tai ne tik neįkainojama garbė, bet ir pasitikėjimas, įpareigojimas, tiesiog kreditas, kurį mokėsiu visą savo gyvenimą.

Mano atmintyje ir širdyje visam gyvenimui „apsigyveno“ Jurbarko krašto žmonių vardai ir veidai. Vyresnio amžiaus moterys, močiutės baltomis ar gėlėtomis skarelėmis, rūstoki ir santūrūs, bet Lietuvą nuoširdžiai mylintys vyrai, jauni inteligentai, kunigai, mokytojai, agronomai ir gydytojai, tiesiog paprasti kaimo žmonės iš Veliuonos, Seredžiaus, Pašaltuonio, Raudonės, Vytėnų, Smalininkų, Vadžgirio, Juodaičių, Klausučių, Skirsnemunės, Girdžių, Jurbarko miesto ir kitų Jurbarko rajono vietų. Be vietos žmonių pagalbos aš, vilnietė, rinkimų tikrai nebūčiau laimėjusi. Kai kurių man brangių ir daug padėjusių jurbarkiečių jau nebėra tarp mūsų: tremtinio Romualdo Staugaičio ir Antano Navicko iš Jurbarko, Gabrieliaus Žuko iš Smalininkų, Girdžių ir Skirsnemunės klebonų kunigų Viktoro Šauklio ir Juozapo Vosyliaus, kurie padėjo kuo galėdami. Tačiau dauguma sulaukėme 25-ojo atkurtos Nepriklausomos Lietuvos gimtadienio, ir tai yra nuostabu.

– Gal galite prisiminti tuometinę politinę atmosferą Jurbarko rajone?

– Jurbarke atmosfera nebuvo kuo nors išskirtinė, kitokia nei visoje Lietuvoje. Jurbarkas – ne Kaunas ir ne Vilnius, ir ne Panevėžys, kur Sąjūdis buvo ir populiarus, ir galingas. Tuometinis Jurbarkas – kaimiškas rajonas, kolūkiai ir tarybiniai ūkiai, visagaliai jų vadovai. Dievui dėkui, kad tie vadovai buvo skirtingi. Bronius Švitra Klausučiuose, Antanas Kazakevičius Raudonėje rėmė ir padėjo. Kai kurie buvo atvirai priešiški, galbūt todėl, kad LKP turėjo savo kandidatą tuose rinkimuose – rajono kompartijos pirmąjį sekretorių Aloyzą Zairį ir rėmė jį visomis išgalėmis. Daug ką prisimenu, tik šio interviu apimtis yra per maža išsamesniam pasakojimui. Prisimenu, kaip atvykę į iš anksto suderintus susitikimus, rasdavome užrakintas kultūros namų duris ir prie jų durų lauke laukiančius lietaus merkiamus žmones; prisimenu bauginimo atmosferą, apie kurią papasakodavo paprasti jurbarkiečiai. Tų dienų atmosferą aprašiau trilogijos „Aš, Laima Andrikienė, prisiekiu...„ pirmojoje dalyje „Signatarė“, kuri išleista prieš septynerius metus – paskaitykite.

Dabar, jau laisvoje Lietuvoje, skaitant kai kurių politologų komentarus apie tą laikmetį, dažnai rašoma ir sakoma, kad 1990 m. pavasarį išrinktoji Aukščiausioji Taryba ir buvo išrinkta tik tam, kad paskelbtų Nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą. Girdi, kito pasirinkimo ji tiesiog neturėjo. Drąsiai sakau: tai yra netiesa. Politinė situacija buvo tokia, kad net SSRS vadovo M. Gorbačiovo paskelbtos ir bandomos vykdyti persitvarkymo, demokratijos ir viešumo politikos kontekste Lietuvos komunistai išdrįso siūlyti tik Lietuvos ekonominį suverenitetą SSRS sudėtyje, o Sąjūdis – tiesa, ne iš karto – stojo už Nepriklausomybę. Komunistai sakė, kad Lietuvoje tereikia išspręsti ekonomines problemas, o mes, Sąjūdis, sakėme, kad ekonominių problemų neįmanoma išspręsti nepadarius politinio sprendimo, t.y. nepaskelbus Nepriklausomybės. Net ir Sąjūdyje nebuvo vieningos nuomonės tuo klausimu. Prisimenu, kad ir mane Jurbarke kai kurie „auklėjo“, kaip drįstu kalbėti apie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą, apie tai, kad reikalausime iš Lietuvos teritorijos išvesti okupantų kariuomenę, kad įsivesime savo pinigus ir t.t.

Todėl ir sakau, kad Aukščiausioji Taryba galėjo ir nepaskelbti Nepriklausomybės. Net 1990-ųjų kovo 11-ąją Aukščiausiojoje Taryboje buvome atkalbinėjami, raginami to nedaryti, nes rizika esanti per didelė. Kai Lietuvos kompartijos deputatai tos ypatingos dienos vakarą Sąjūdžio deputatams pagaliau pranešė, kad balsuos „už“ Nepriklausomos Valstybės atstatymo aktą, kartu perspėjo, kad „jei ką“, jei M. Gorbačiovas reaguos kokiomis nors represijomis, tai visa atsakomybė teksianti mums, Sąjūdžio žmonėms... Paskaitykite tų dienų Aukščiausiosios Tarybos posėdžių stenogramas ir pajusite tą atmosferą. Tiesa, rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą rezultatai, neabejotina Sąjūdžio pergalė, privertė kompartiją keisti savo nuostatas ir požiūrius, bet ne iki galo. Manau, kad tam buvo rimtų priežasčių, ne tik atsargumo, bet ir baimės. Lietuvos komunistai geriau žinojo Kremliaus ir Maskvos valdininkų koridorius, žinojo, kas mums gresia. Kremliaus propagandos mašina veikė 24 valandas per parą septynias dienas per savaitę: buvome vadinami fašistais, naktiniais perversmininkais, kurie neatsiklausę „lietuvių liaudies“, neatspindėdami jos valios paskelbė atskirią Lietuvą nuo Sovietų Sąjungos. Buvome nusikaltėliai, užsimoję prieš SSRS konstitucinę santvarką, kurie turėjo būti nubausti. Ištvėrėme visas purvo vonias ir Kremliaus ruporų skleidžiamą melą ir šmeižtą (ko netrūksta ir dabar, kai V. Putino Rusija užsimojo prieš suverenią Ukrainą), gal ir ne taip sėkmingai ir greitai, kaip norėjome, bet padarėme reikalingus darbus, todėl šiandien visi galime pelnytai didžiuotis mūsų Lietuva, kuri daugelio pasaulio valstybių, ES ir NATO lyderių minima kaip pavyzdys kitoms tautoms ir valstybėms.

– Ką, Jūsų nuomone, reikėtų daryti, kad keistųsi žmonių požiūris į valstybę?

– Didžiausias Lietuvos turtas – ne valdžia, kad ir kokia gera ji būtų. Didžiausias mūsų pasiekimas per 25 metus – mūsų žmonės, jau laisvoje Lietuvoje užaugusi karta – nauja laisvos Lietuvos piliečių karta. Visi mes, šiandien gyvenantys Lietuvoje, esame Kovo 11-osios vaikai, kuriantys mūsų valstybę ir kartu besimokantys, kaip ją padaryti dar stipresne ir galingesne, modernia ir dinamiška, gebančia įveikti didelio pasaulio iššūkius.

Yra geras posakis, kurį būtina prisiminti visiems ir kiekvienam: „Atiduok Tėvynei, ką privalai“. Mano karta galime jaustis esą laimingi, kad galėjome atkurti Lietuvos valstybę. Net jei nieko kito gyvenime nebūtume padarę, o tik šį vieną darbą, turėtume dėkoti Dievui, kad tai galėjome padaryti. O juk visi kartu ir kiekvienas atskirai padarėme gerokai daugiau.

Mūsų, šiandien gyvenančių Lietuvoje, misija ir užduotis – ne tik širdimi Tėvynę mylėti, bet reikalui esant ją ginti ir apginti, saugoti jos žemių vientisumą ir mūsų kalbą, puoselėti ir ginti krikščioniškąsias Europos šaknis ir mūsų vertybes, tokias kaip žmogaus gyvybė ir orumas, laisvė, solidarumas, atjauta ir atleidimas.

Kovo 11-osios išvakarėse lankiausi Veliuonoje ir Seredžiuje, susitikau su gimnazistais, moksleiviais ir jų mokytojais. Gražus atžalynas auga Jurbarke, mielieji! Vaikai myli Lietuvą ne mažiau nei mes, vyresnieji. Neabejoju, kad galėsime jais pasitikėti, kai jų karta stos prie valstybės vairo ir turės prisiimti atsakomybę už Lietuvos ateitį. Jie – mūsų Lietuvos valstybės ir Tautos tęstinumo, amžinumo garantija. To visiems ir linkiu: tebus Lietuva per amžius gyva!

Lietuva gyva mūsų, jos piliečių, meile, todėl tegul toji meilė niekada nesibaigia, o metams bėgant tampa tik dar gilesnė ir brandesnė.