Kovo 11-osios akto signataras, dvikovoje gynęs Dievą
Praėjo jau dešimt metų kai su mumis nebėra Antano Račo – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto signataro, 1996–2000 metų kadencijoje jurbarkiečių išrinkto Seimo nario, vieno iš Lietuvos samariečių bendrijos steigėjų, daug prisidėjusio prie Lietuvos-Vokietijos ryšių plėtros ir konkrečiai – prie Jurbarko ir Krailsheimo miestų bendradarbiavimo. Šiandien Jurbarke Antaną Račą primena tik ne itin išvaizdi atminimo lentelė, stovinti vejoje prie daugiabučio M. Valančiaus gatvėje – maždaug toje vietoje kadaise stovėjo A. Račo gimtasis namas. Daugiau šio žmogaus, daug gero padariusio Jurbarkui, atminimo ženklų mūsų mieste nesurasite. Tad šiame žurnalo numeryje norime pasidalinti keleto jį gerai pažinojusių ir gerbusių žmonių prisiminimais.
Pedagogas, bibliofilas, muziejininkas, Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ kūrėjas ir pirmasis direktorius Česlovas Vaupšas
Vyresnysis draugas ir mokytojas
1957 metų rudenį į mano tėviškę – Juodeikius, Joniškio raj. – kaip į ypač nuošalią vietovę, valdžios buvo paskirtas kunigauti Tėvas Stanislovas OFM, Mykolas Dobrovolskis. Bažnyčia stovėjo priešais septynmetės mokyklos pastatą, tad Tėvas Stanislovas tuoj surinko kaimo vaikus, mokinius tarnauti mišioms. Neužilgo pas jį pasirodė jaunas vaikinas – kresno sudėjimo, greitų judesių, giedro, gero veido. Greit sužinojome, kad jis kunigo pakviestas eiti bažnyčios zakristijono pareigas. Šis jaunas Juodeikių zakristijonas ir buvo Antanas Račas. Tėvas Stanislovas tuo metu buvo apsigyvenęs vienoje iš dviejų bažnyčios zakristijų ir šventoriuje pradėjo statyti nedidelį namelį. Antanas laikinai irgi įsikūrė bažnyčioje, antrame aukšte, ant vadinamų „viškų“, prie fisharmonijos. Po kuri laiko priėmė jį gyventi bažnyčios vargonininkas P. Druskis. Šeima buvo Sibiro tremtinių, bet sugrįžusi apsigyveno savame gražiame name. Antanui davė atskirą kampinį kambarį. Ne kartą teko ten būti. Mano žvilgsnį traukė daugybė knygų, kambario tvarka, ant stalo dailiai išdrožtas Rūpintojėlis, kaip pastebėjau vėliau – nuolatinis jo gyvenimo vietos palydovas.
Kaimo centras
Nors šalia bažnyčios, buvusioje klebonijoje bei „špitolėje“ buvo įsikūrusios valdžios įstaigos – apylinkė, kolūkio kontora, paštas, biblioteka – bažnyčia tapo kaimo centru. „Kaltininkai“ – tiek tuo metu buvęs pačiame jėgų žydėjime kunigas M. Dobrovolskis, tiek ir jaunas zakristijonas A. Račas. Visas Juodeikių kaimas, tiek suaugusieji, tiek vaikai, labai pamilo juos abu. Ir su šia diena gyvieji juodeikiečiai su giliausia pagarba juos atsimena ir mini. Vietiniai Antaną vadino tiesiog Antanuku. Jis daug kuo pasižymėjo ir skyrėsi. Pirmiausia savo kalbos tarme – jurbarkietiška-šakietiška – taisyklinga, o mūsų – žagariečių-joniškiečių tarmėje – galūnių „nukandimas“, ne vietoj kirčiavimas... Dėmesį traukė jo paprastumas ir nuoširdumas, meilumas ir švelnumas, natūralus dėmesingumas, teisingumo jausmas, nuolatinis gerumas. Su visais rasdavo kalbą. Tapo artimas ir savas. Turėjo fotoaparatą (berods, „Smena“), kaime tai buvo retenybė. Labai daug fotografavo, kur ėjo, vis su fotoaparatu ir „traukė“. Bet daugiausia fotografavo žmones. Vienu metu, jau gyvendamas Kelmėje, prasitarė: „Žmones fotografuoti pirmiausia mane skatino Tėvas Stanislovas. Žmonės – tai vertybė ir pats gyvenimas. Pastatai, gamta ar kiti objektai – antroje vietoje. Aš taip ir dariau“. Iš gyvenimo Juodeikiuose laikotarpio buvo sudaręs bent porą nuotraukų albumų. Apgailestavo, kad jie kažkur pasimetė... Likusiųjų nuotraukų kopijos panaudotos kuriant ekspoziciją Tėvo Stanislovo namelyje.
Melskis ir dirbk
Savo bendravimą su Antanu Juodeikiuose galiu pavadinti dvejopu. Pirmasis – tikybinis, bažnytinis. Antanas, kaip zakristijonas, mane, mano jaunesnįjį brolį Julių, kitus, ne tik vietinius, bet ir aplinkinių kaimų vaikus, išmokė ir paruošė patarnauti Mišioms. Buvome vadinamieji „klapčiukai“... Išmokė, kaip padėti kunigui besirengiančiam mišioms, kaip paruošti altorių, kaip ir kada skambinti varpeliais, kaip paruošti bažnytinius smilkalus, kada uždegti ir užgesinti žvakes (elektros kaime dar nebuvo), kaip patarnauti kunigui Mišių metu. Įdomus dalykas, kad Mišių metu kunigui turėjome atsakyti lotynų kalba. Antanas tam reikalui paruošė lotynų kalba lapelius, kuriuos pats įrišo į juodo fotopopieriaus paketų viršelius (turiu išsaugojęs vieną egzempliorių). Atsakymus turėjome išmokti mintinai. Jaunasis zakristijonas tikrino mūsų pasiruošimą. Pirmoji pažintis su įžymiausia pasaulio kalba kaimo glūdumoje... Kartu su Antanu Tėvas Stanislovas pradėjo bažnyčios vidaus ir išorės remontą, mūrijo stulpus ir tvėrė tvorą aplink šventorių bei kapines, tiesė takus ir formavo terasas, jose sodino medžius ir t. t. Darbų buvo begalės. Daugelį jų organizavo, kvietė žmones į talkas ir dirbo pats Antanas. Pvz., keletą savaičių šiurpindamas aplinkinius kaip koks profesionalus aukštybininkas praleido ant pastolių, išdažydamas visas bažnyčios lubas, skliautus, bažnyčios stogą bei bokštą bei kitas sunkiai prieinamas vietas. Aišku, visa tai darė įspūdį mums, paaugliams (fizinė drąsa, nors jis niekada nestokojo ir moralinės, dvasinės drąsos). Antano, kaip ir Tėvo Stanislovo, darbštumas buvo nepamatuojamas. Rytais, eidamas pro bažnyčią į mokyklą, jau matydavau juos darbine apranga nešančius, tempiančius, kraunančius, kalančius ir t. t. Ir taip iki saulės laidos, iki vakarinių maldų. Akivaizdžiai rodė krikščionišką principą: „Ora et labora“!
Dvikova dėl įsitikinimų
Na, ir antroji bendravimo pusė. Galima ją pavadinti poilsine, laisvalaikio. Vienas iš Tėvo Stanislovo principų buvo toks: „Kas nemoka tinkamai ilsėtis, tas nesugeba ir gerai dirbti!“ Antanas kaime tapo laisvalaikio organizatoriumi. Praleistas kartu su juo laikas buvo mūsų, vaikų, didžiausias džiaugsmas ir laimė. Darbų buvo pilna ir namuose, bet vos tik ištrūkę lėkdavome į mokyklą, kur vasaros vakarais, sekmadieniais kartu su jaunuoju zakristijonu žaisdavome krepšinį, kvadratą, o rudens ir žiemos metu klasėje – stalo tenisą. Ir koks liūdesys ištikdavo, kada jo laukdavome, o jis negalėdavo dėl užimtumo pasirodyti... Stebėjomės, koks jis vikrus, sportiškas. Teisėjaudavo varžyboms. Įsikarščiavusius žaidimo metu taikiai nuramindavo. Buvo mūsų, vaikų, ne tik vyresnysis draugas, bet ir savotiškas mokytojas ir tėviškas patarėjas. Savo buvimu, savo elgesiu ir laikysena mane, kaip paauglį, traukė – laikiau jį vyriškumo pavyzdžiu. Sektinu pavyzdžiu išliko visą gyvenimą.
Veikla ir bendradarbiavimas su bažnyčios klebonu Tėvu Stanislovu bei zakristijonu labiau traukė vaikus negu mokykla. Valdžia sunerimo – matyt, jai tai ėmė nebepatikti. Mokykla, aišku, specialiai sekmadieniais pradėjo organizuoti įvairias sporto varžybas, susitikimus, išvykas, kad tik atitrauktų vaikus nuo bažnyčios ir tikėjimo, bet, svarbiausia, nuo tų dviejų „kaltininkų“ – bažnyčios zakristijono Antano Račo ir klebono Mykolo Dobrovolskio (kunigą ne kartą baudė ir neužilgo valdžia iš Juodeikių jį ištrėmė). Labiausiai reiškėsi gana atletiškas fizinio lavinimo mokytojas. Nors šiaip jis draugiškai bendravo su Antanu, buvo nuolatiniai partneriai-varžovai prie teniso stalo bei šachmatų lentos. Ir štai kartą atsitiko komiškas-dramatiškas įvykis, tapęs anekdotu... Bendraujant ir sportuojant, aišku, užsimegzdavo pokalbis ir apie bažnyčią, tikėjimą bei Dievą. „Fizrukas“ laidydavo ironiškus ir kritiškus juokelius krikščionybės atžvilgiu... Diskusija pakildavo iki ginčo... Ir štai kartą Antanas savo oponentui pasiūlė: „Mokytojau Vaclovai, išspęskim šį mūsų nesutarimą, Dievas yra ar Dievo nėra, stalo teniso dvikovoje. Jei laimėsite jūs – Dievo nėra, jei laimėsiu aš – Dievas yra. Mačas – 3 partijos“. Fizinio lavinimo mokytojas noriai sutiko. Jis buvo stiprus šachmatininkas, o stalo tenisą žaidė ypač gerai. Iš anksto pasitikėjo savimi ir tikėjo savo pergale. Išgirdę apie tai susirinko nemažas būrelis žiūrovų – ne tik mokinių, bet ir mokytojų. Antanas laimėjo 3:0... Mokytojo savigarba buvo gana skaudžiai užgauta, o dar sprendžiant tokį klausimą... Įsižeidęs bei užsirūstinęs uždraudė Antanui lankytis mokykloje. Tiesa, tas draudimas buvo gana trumpas – neilgai trukus grįžo draugiška atmosfera ir Antanas vėl buvo nuolatinis mokyklos svečias, žaidėjas, komandos narys. Jaunasis bažnyčios zakristijonas pildė krikščionišką priesaką: „Mylėk ir gerbk savo priešininką. Nugalėk jį meilės ginklais!“ (priklausomai nuo aplinkybių: stalo teniso rakete ar bokso pirštine ringe...).
Mano tėviškėje prasidėjusi pažintis tapo bendravimu visą gyvenimą. 7 metų skirtumas, paauglio ir jaunuolio draugystė tuo metu dar negalėjo būti pilnaverte, bet buvo padėti mano pasaulėžiūros bei dvasinio gyvenimo pamatai.
Kaimo žmonės pradėjo kalbėti, kad vargonininko, kurio name gyveno jaunasis zakristijonas, dukra įsimylėjo jį... Kaip iš tikrųjų buvo – nė vieno nepaklausiau... Baigęs septynmetę iškeliavau tęsti mokslų į Žagarės vidurinę mokyklą. Iškeliavo iš Juodeikių ir Antanas – į priverstinę sovietinę karinę tarnybą. Laikinai ryšys nutrūko.
Kolega ir bendramintis
1972 m. po tarnybos sovietinėje kariuomenėje ir vedybų patekau į Žemaitiją, Plungės raj. Antanas direktoriavo Kelmės raj. Šaukėnų vidurinėje mokykloje. Nuvažiavau į Šaukėnus. Susitikome po ilgesnio nesimatymo. Gyveno sovietinio tipo aštuonbučiame name su simpatiška žmona, taip pat pedagoge, Jadvyga bei sūnumis Vytautu ir Gediminu. Ketinau dirbti mokykloje. Antanas prisiminė, kad Plungės švietimo skyriuje inspektoriumi dirba universiteto laikų pažįstamas filologas J. Milašius. Parašė jam dėl manęs rekomendacinį laišką, bet jo neprireikė – švietimo skyrius darbą mokykloje skyrė iš karto. Kaip visada ir visur būdamas absoliutus altruistas Antanas stengėsi padėti. Račai turėjo automobilį „Žiguli“. Keletą kartų buvo užsukę pas mus važiuodami iš pajūrio ar šiaip keliaudami po Žemaitiją.
Račų šeimai persikėlus gyventi į Kelmę matydavomės dažniau. Pusėje namo, kurį įsigijo, gyveno sausakimšai. Nedidelė virtuvėlė, vaikų kambarys, miegamasis ir biblioteka. Vaikystėje įskiepyta meilė knygoms padarė bibliofilu, tad domėjausi Antano biblioteka. Lentynos buvo pilnos pilnutėlės. Buvo nemažai prieškarinių vertingų leidinių, religinė literatūra, klasika, knygos užsienio kalbomis. Kabojo keletas įdomių paveikslų. Antanas buvo kūrybingas ir pilnas įvairių planų bei darbų. Kieme pasistatė stiklinį šiltnamį bei mūrinį ūkinį pastatą su garažu ir kambariu virš jo, kur perkėlė biblioteką. Apsilankius visada patekdavai į savotišką gerumo atmosferą. Vis kažką naujo išgirsdavai ir sužinodavai. Kelmėje Antanas supažindino su savo bičiuliu kunigu Zigmu Grinevičium bei pagonybės propaguotoju Jonu Trinkūnu ir jo žmona. Apie 1976 metus sunkiai susirgo mano žmona. Po operacijos Kauno ligoninėje buvo reikalinga ilgalaikė slauga. Sužinojęs Antanas nuvežė pas žinomą disidentę tremtinę Jadvygą Bieliauskienę Garliavoje ir ten apgyvendino. Mirus žmonai abu Račai su kunigu Z. Grinevičium atvažiavo į laidotuves. Jauriai ir giliai užjautė.
Antanui pradėjus mokytojauti buvusioje Kelmės 2-oje vidurinėje mokykloje mūsų bendravimas pasipildė keliais mokykliniais epizodais. Porą kartų jam atvykus su auklėjamąja klase iš Kelmės į Plungę lydėjau kelmiškius į Gargždelę pas Vilių Orvydą bei į Mosėdį pas Vaclovą Intą. Antanas buvo sukūręs mokinių ansambliuką. Įspūdingai skambėjo mokinių ir klasės auklėtojo „Ilgiausių metų“ žilabarzdžiam akmenų patronui Vaclovui Intui, sėdinčiam akmeninio amfiteatro centre. Čia pat dar mokiniai pašoko ir padainavo.
Įkūrę Plungėje S. Daukanto vardo bibliofilų klubą, 1986 metais patraukėme pėsčiomis iš Daukanto tėviškės į Vilnių. Atžygiavus iki Kražių Antano iš anksto paprašytas mokyklos direktorius mielai įleido daukantiečius į sporto salę pernakvoti, o rytą net pasiūlė papusryčiauti mokyklos valgykloje. O vakarop atėjus į Kelmę Antanas su Jadvyga priėmė visą žygeivių būrį jau naujame stilingame name, sočiai pamaitino, plačiai apnakvydino: kas hole prie židinio, kas erdvioje svetainėje, kas bibliotekoje. Kitą dieną surengė mūsų susitikimą mokykloje su mokiniais ir mokytojais. Po susitikimo, paskatinti klasės auklėtojo, nemažai moksleivių palydėjo mus iki Tytuvėnų. Iš to žygio etapo išliko nemažai nuotraukų. Mūsų šeimai persikėlus į Tauragę Antanas pratęsė pažintį su plungiškiais ir naujuoju bibliofilų klubo vadovu mokytoju G. Černeckiu.
Jurbarko bei Kelmės rajonų garbės piliečio, Lietuvos garbės konsulo Baden-Viutembergo žemėje, Vokietijos politiko, įvairių visuomeninių organizacijų nario ir vadovo, prof. dr. Volfgango fon Šteteno prisiminimai (iš vokiečių kalbos vertė Vida Paškauskienė)
Pažintis
Pirmasis mano susitikimas su Baltijos valstybėmis, Lietuva, Latvija ir Estija, įvyko 1955 metais, kai aš, keturiolikmetis, išgirdau apie papildomą sovietų susitarimą su Vokietijos Federacine Respublika. Jame buvo pažymėta, kad santykių užmezgimas nesusijęs su trijų valstybių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – aneksijos pripažinimu. Man pasidarė smalsu, tad susiradau Stalino ir Hitlerio protokolus. 1939 metų „draskymąsi“ dėl trijų Baltijos valstybių laikiau visiškai neprideramu. Baltijos valstybės tuomet buvo išduotos ir parduotos, beje, dar kartą 1945 metais, kai Lietuva. Latvija ir Estija kaip „vestuvių dovana nuotakai“ buvo perleistos Stalinui. Nusprendžiau nuvažiuoti į Pabaltijį, nesvarbu, į kurią šalį.
1990 metais tapau Vokietijos parlamento (Bundestago) deputatu ir turėjau ambasadoriaus statusą. Vizos į Lietuvą negavau, nes Gorbačiovas buvo paskelbęs blokadą, tačiau gavau turistinę vizą – KGB dar nebuvo manęs įtraukęs į savo bylas – ir kovo pradžioje atskridau į Vilnių. Su sunkiai prigrūstu lagaminu perėjęs pasienio kontrolę pastebėjau man mojant neaukšto ūgio stiprų vyriškį. Tai buvo Antanas Račas – pirmasis lietuvis, su kuriuo susipažinau. Lietuvoje buvau priimtas kaip valstybinis svečias – man buvo skirtas vertėjas, Užsienio reikalų ministerijos atstovas, didelis limuzinas su policijos automobiliu priekyje. Vietoj to, kad važiuotume į turistams skirtą viešbutį, nuvykome į „Draugystės“ viešbutį, kuriame apsistodavo aukšto rango valstybės svečiai. Antanas Račas suorganizavo susitikimus su daugeliu politikų, tame tarpe – su valstybės vadovu Vytautu Landsbergiu. Jis pasiekė, kad aš, paprastas deputatas, galėčiau pasikalbėti su aukščiausiu valstybės vadovu. Pokalbis, kuriam buvo numatyta 20 minučių, prasidėjo labai šaltai, bet po 90 minučių baigėsi draugiškai.
Ryšiai tarp šalių
Nuo tada su Antanu Raču bendravome nuolat. Jis organizavo Lietuvos delegacijų išvykas į Vokietiją ir Vokietijos delegacijų – į Lietuvą. Tik dėl to aš pačioje pradžioje galėjau padėti sausio 13-iosios aukų artimiesiems, organizavau Vytauto Landsbergio kelionę į Vokietiją, ambasadoriui Vaidotui Antanaičiui ir kitų Pabaltijo šalių atstovams suteikiau patalpas biurui Bonoje, galėjau padėti kitais klausimais. Be Antano Račo to nebūtų buvę.
Ne be sunkumų buvo atnaujinti diplomatiniai santykiai 1991 m. rugpjūtį. Spontaniška kelionė į Lietuvą su Bundestago prezidente prof. Rita Ziusmut (Süssmuth) 1991 m. rugsėjo 6 d., kur mes kalbėjome Parlamento konferencijoje ir Šiluvoje gausiai susirinkusiems žmonėms.
Trumpas anekdotas. Iš pradžių man, kaip diplomatui, Sovietų Sąjungos vizos nereikėjo. Pirmosiomis laisvos Lietuvos savaitėmis ji nebuvo pripažįstama ir 1991 m. rugsėjo 13 d. turėjau daug vargo, kol oro uoste gavau vizą. Savo susierzinimą išreiškiau Landsbergiui. Landsbergis trumpam paėmė mano pasą ir savo biurokratinio patarėjo siaubui parašė: „viza iki gyvenimo pabaigos, Landsbergis“. Nors tai tikriausiai neatitiko tuometinių taisyklių, vizos man daugiau niekada neprireikė.
1992 metais Kaune susipažinau su Vilko vaikais, tada dar vadinamais „vokietukais“, ir tris dešimtmečius rūpinausi šiais Rytų Prūsijos pabėgėliais. Antanas Račas visuomet buvo kartu, organizavo susitikimus, aukų dalijimą. 1991 m. rugsėjo 14 d. tuomet dar Lietuvoje gyvenę Rytprūsių našlaičiai susibūrė į Vilko vaikų draugiją „Edelweiss“. Repatriacija klostėsi sunkiai. Ir čia su Lietuvos biurokratijos kliūtimis padėjo susidoroti Antanas Račas. Jis buvo vienintelis lietuvis, bet kada turėjęs priėjimą prie ambasados. Sutikimai su Vilko vaikais vyko nuolat. Pradžioje jų dar buvo keletas šimtų, dabar beliko 23.
Ryšiai tarp miestų
Antanas Račas gyveno Kelmėje, bet niekuomet nebuvo atitrūkęs nuo savo gimtojo miesto, Jurbarko. Labai gerai pamenu pirmąjį apsilankymą, kai jis parodė savo gimtuosius namus ir išsamiai papasakojo Jurbarko istoriją. Jau tada jam kilo idėja surasti Vokietijoje miestą, su kuriuo būtų galima užmegzti draugiškus ryšius. Tokiu būdu atsirado ir išaugo draugystė su mano rinkiminės apygardos miestu Kralsheimu, kuri gyvuoja ir šiandien.
Santykiai su Lietuva nenutrūko ir man 2002-siais palikus Bundestago deputato pareigas. Būdamas Lietuvos garbės konsulu Baden-Viutemberge galėjau tęsti darbą su Antanu Raču, organizuoti gausius susitikimus ir Jurbarke. Susigiminiavus su Krailsheimu atvykdavo Jurbarko saviveiklininkai, mokinių grupės, kurie tapdavo ir mano svečiais Kiuncelzau (Künzelsau) Šteteno pilyje. Taip susipažinau su muzikantu, smuikininku, vardu Skirmantas Mockevičius, kuris vėliau tapo Jurbarko meru.
Antanas Račas tarpininkavo išsiųsdamas apie 1000 praktikantų į Vokietiją, kur jie ne tik padėdavo ūkininkams, bet ir to meto sąlygomis gaudavo gana gerą atlygį. Vienas iš jų, Vaidotas Vabalas, jau daugiau kaip 18 metų yra Šteteno pilies darbuotojas.
Būdamas giliai tikintis žmogus Antanas Račas pažinojo daug vyskupų. Ypač gerai – vyskupą Eugenijų Bartulį, su kuriuo kartu svečiavosi Šteteno pilyje. Aš ne kartą dalyvavau įvairiose procesijose iš Tytuvėnų į Šiluvą. Kaip protestantas, kartu su Landsbergiu, Antanu Raču ir Bundestago kolega dalį kelio nešiau Šv. Marijos statulą.
Už nuopelnus plėtojant Vokietijos ir Lietuvos draugystę Antanas Račas apdovanotas pirmos klasės Vokietijos Federacinės Respublikos Nusipelniusiojo kryžiumi.
Antanas Račas amžinojo poilsio atgulė kaip signataras ir Spiritus rector. Atsisveikinimo ceremonijoje dalyvavo Telšių vyskupas ir ministras pirmininkas Andrius Kubilius.
Aišku viena – Antano Račo nuopelnai Vokietijos–Lietuvos ir Krailsheimo–Jurbarko ryšių puoselėjimui yra nenuginčijami.
Jurbarkiečių prisiminimai
Tik geru žodžiu
Su Jurbarko rajono Garbės piliečiu, buvusiu Jurbarko rajono savivaldybės tarybos pirmininku, ilgamečiu savivaldybės tarybos nariu, buvusiu Lietuvos samariečių Jurbarko krašto bendrijos pirmininku, Jurbarko rajono Garbės piliečiu, šiemet, beje, atšventusiu 85-ąjį gimtadienį, Antanu Juozu Kazakevičiumi pasikalbėjome telefonu.
„Su Antanu Raču teko bendrauti kaip su Seimo nariu, kaip su vienu iš Lietuvos samariečių organizacijos kūrėjų ir teko jam talkininkauti rinkimų kampanijoje kandidatuojant į Seimą tuometinėje Jurbarko rinkimų apygardoje“, – prisiminė A. Kazakevičius, teigiantis, kad Antaną Račą gali paminėti tik geru žodžiu: jis stengėsi visada padėti samariečiams, Jurbarko rajono žmonėms ir nors gyveno Kelmėje, savo gimtojo miesto Jurbarko niekada neužmiršo.
Buvęs rajono tarybos pirmininkas prisiminė, kad būtent Antano Račo dėka užsimezgė Jurbarko rajono santykiai su Vokietija, atlikti praktiką ir padirbėti pas Vokietijos ūkininkus galėjo nemažai Jurbarko krašto jaunuolių, dėl jo asmeninių ryšių į Jurbarką pirmą kartą atvyko baronas Volfgangas fon Štetenas, mūsų rajono draugu likęs iki pat dabar, daugiau nei 20 metų.
Pavadinti draugu
„Galima sakyti, kad Antanas Račas „Verdenei“ buvo draugas“, – laikus, kai teko daug bendrauti su jurbarkiečių išrinktu Seimo nariu prisimena Jurbarko kultūros centro moterų vokalinio ansamblio „Verdenė“ vadovė Dalė Jonušauskienė. 1995-siais tuomet dar merginų vokalinis ansamblis kartu su šokėjų kolektyvu, vadovaujamu Ados Baublienės, ir liaudiškos muzikos kapela, vadovaujama Vidmanto Žemliausko, susijungė į „Mituvos“ ansamblį, kuris tų pačių metų rugsėjo mėn. Seimo nario A. Račo pakviestas ir lydimas pirmą kartą vyko į Vokietiją, Krailsheimo miesto festivalį. „Tai buvo pirmosios išvykos į kitas šalis, kurių iki tol, galima sakyti, beveik nebuvome mačiusios. Tokios šventės, koncertai, eisenos miesto gatvėmis – tai buvo kažkas nuostabaus“, – prisiminė „Verdenės“ vadovė, vėliau ne tik į Krailsheimą, bet ir į Berlyną, Hiutenfeldą, kur įsikūrusi lietuviškoji Vasario 16-osios gimnaziją, kitus Vokietijos miestus A. Račo iniciatyva vykusi ne kartą.
Pasak jos, A. Račas savo mylimo gimtojo miesto kolektyvą kviesdavo pasirodyti visur: dainininkės, kartais kartu su „Mituvos“ ansambliu, kartais atskirai, kaip „Verdenė“, koncertuodavo įvairiose vietose Kelmės rajone, kuriame gyveno A. Račas, giedodavo bažnyčiose, dalyvavo šventėje Vokietijos ambasadoje Lietuvoje, ne kartą koncertavo Lietuvos Respublikos Seime. „Ne vieną kartą su juo lankėmės atlaiduose Šiluvoje: dalyvavome maldininkų eisenoje, giedojome Šiluvos bažnyčioje ir prie koplyčios, bendravome susitikimuose su baronu fon Štetenu iš Vokietijos, ponu V. Landsbergiu ir visos Lietuvos kunigų delegacija“, – prisimena D. Jonušauskienė.
„Antaną Račą visos prisimename tik pačiais geriausiais žodžiais, nes būtent dėl jo tuo metu „Verdenė“ galėjo daug kur pasirodyti. Galima sakyti, kad jis mūsų ansambliui atvėrė naujus horizontus“, – kalbėjo Dalė, prisimindama ypatingą išvyką į Berlyną 1999 m. birželio mėn., kur lietuviai vokiečiams pristatinėjo Joninių papročius ir tradicijas, o tarp žinomų kolektyvų iš Vilniaus ir Kauno pasirodė ir A. Račo pakviesti jurbarkiečių kolektyvai – „Verdenė“ ir „Mituva“.
Vertas Garbės piliečio vardo
„Su Antanu susipažinau tarp 1974 ir1978 metų, susitikome vokiečių kalbos kursuose, kur aš prisistačiau atvykusi iš Jurbarko, o jis – iš Kelmės. Per pertrauką jis ir sako: „Tu atvykai iš mano gimtojo miesto“, „O tu – iš mano“, – sakau jam. Taip ir pradėjome bendrauti“, – pažinties pradžią prisiminė aktyvi jurbarkiškė, buvusi vokiečių kalbos mokytoja, buvusi Jurbarko rajono savivaldybės tarybos narė, buvusi Jurbarko rajono vicemerė, Lietuvos samariečių Jurbarko krašto bendrijos pirmininkė, aktyvi Jurbarko „Lions“ klubo narė, kaimo turizmo sodybos „Jurodis“ savininkė, klasterio „Panemunių turai“ vadovė Kristina Vančienė.
Pasak K. Vančienės, su Antanu Raču tuomet draugiški santykiai užsimezgė labai greitai, nes atsirado ir bendrų pažįstamų – buvęs A. Račo bendrakursis, jos kraštietis Antanas Sakalauskas, nemažai jurbarkiškių. Kaip paaiškėjo gerokai vėliau, jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę, A. Račas žinojo ir K. Vančienės uošvį – Petrą Vančį, savo sodyboje turėjusį bunkerį ir slėpusį partizanus, suimtą, tardytą, muštą ir pokariu tik per stebuklą (geraširdės moterėlės, pavogusios ir sudeginusios tremiamųjų sąrašus, dėka) neatsidūrusį Sibire. Tiek Petras Vančys, tiek Antanas Račas, tiek jau minėtas kraštietis Antanas Sakalauskas, pasak K. Vančienės, buvo aktyvūs Katalikų bažnyčios kronikos platintojai. Antanas Račas, pasirodo, turėjo ir daugiau pažįstamų disidentų – bendravo su Antanu Terlecku, Alfonsu Svarinsku.
Iš pradžių Kristinos Vančienės bendravimas su A. Raču vyko darbiniame lygmenyje – pasikalbėdavo telefonu ar susirašinėjo abu kaip vokiečių kalbos mokytojai, K. Vančienė buvo suorganizavusi ir mokytojų ekskursiją į Kelmę, kur juos priėmė Antanas. Jis dažnai atvykdavo į Jurbarką, kur gyveno giminės, pažįstami, tuomet viešėdavo Vančių namuose. „Jų šeimoje augo trys sūnūs, kaip ir mūsų“, – panašumus vardijo K. Vančienė, prisimindama bendras viešnages.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, A. Račas aktyviai ėmė bendrauti su Vokietija ir nenuostabu, nes puikiai mokėjo vokiečių kalbą. Būtent jo paraginta K. Vančienė pradėjo organizuoti vokiečių kalbos kursus pažengusiems, kuriuos lankė daugiausia jaunimas, ne tik iš Jurbarko, bet ir iš Skaudvilės, Tauragės, Kelmės. Vėliau tie kalbos išmokę jaunuoliai vyko pas vokiečių ūkininkus atlikti praktikos. „Su pirmąja praktikantų „siunta“ vykau į Vokietiją ir ten susipažinau su fon Štetenu“, – prisiminė K. Vančienė.
Ryšiai su Vokietija plėtėsi. Pasak K. Vančienės, būtent per A. Račą į Jurbarką pirmą kartą atvyko ir Berlyno policijos visuomeninės labdaros organizacijos „Berlyno policija padeda“ atstovai, kurie pirmiausia pradėjo lankytis Kelmėje, o vėliau A. Račas jiems pasiūlė pradėti šefuoti ir Jurbarką.
Buvusi vicemerė prisimena ir daugiau. A. Račo dėka ne tik į Jurbarką atvyko baronas Volfgangas fon Štetenas bei tuometinis Krailsheimo meras, bet ir jurbarkiečių delegacija pirmą kartą kartu su juo nuvyko į vėliau Jurbarko partneriu tapusį Krailsheimą. Iš pradžių, prisimena K. Vančienė, bendravimas su Krailsheimu daugiausia vyko bendruomenėmis, tačiau tuo metu Vokietijoje užmegzti ryšiai išliko iki šiol. Antanas Račas į mūsų kraštą atvedė ir Francą fon Ostrovskį iš Ksanteno miesto Vokietijoje, kuriam padedant 1995 m. Jurbarke įsteigta ne pelno organizacija „Ksanteno modelis“. Jos tikslas buvo mokyti Lietuvos ūkininkus pažangių ūkininkavimo metodų, supažindinti su naujausia žemės ūkio technika ir jos galimybėmis. Antanui Račui tarpininkaujant vokiečiai pradėjo remti ir Jurbarko ugniagesius.
„Su juo kartu daug dirbome ir samariečių veikloje“, – prisiminė K. Vančienė, pasak kurios būtent Antanas jurbarkiškiams pasiūlė tapti kuriamos Lietuvos samariečių bendrijos steigėjais. Į 1992 m. Kaune vykusį steigiamąjį bendrijos susirinkimą Kaune iš Jurbarko tuomet vyko pati Kristina Vančienė, verslininkė Irena Kaminskienė, mokytojas Antanas Kasiulis, gydytojas Anzelmas Vančys ir tuometinis savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjas Antanas Grumuldis. Tais pačiais metais bendrijos padalinys buvo įsteigtas ir Jurbarke.
„Antanas Račas buvo labai plačių pažiūrų, be galo apsiskaitęs, turėjo daug pažįstamų ir buvo labai aktyvus ir paslaugus. Jei tik ko jurbarkiečiams reikėdavo, jis visada stengdavosi padėti“, – prisiminė K. Vančienė. „Nežinau, ar kas galėtų turėti blogų prisiminimų apie Račą“, – sako ji. „Jis buvo labai nuoširdus, labai paprastas, ūkiškas, išorės gal ir ne labai gražios buvo, bet širdį turėjo tikrai labai didelę. Ir buvo labai atsidavęs Lietuvai. Net ir mirtis, manau, jį ištiko nuo persidirbimo – ėjo į renginį net sirgdamas plaučių uždegimu“, – prisiminė aktyvi moteris, pasak kurios, Antanas Račas Jurbarkui tikrai yra nusipelnęs tiek, kad jam turėtų būti suteiktas rajono Garbės piliečio vardas, kaip jau seniai yra padarę Kelmės gyventojai.
Trumpa Antano Račo biografija
Antanas Račas gimė 1940 m. rugpjūčio 28 d. Jurbarke. 1947–1958 m. mokėsi Jurbarko vidurinėje mokykloje, tačiau jos nebaigė – augęs religingoje šeimoje jis patarnaudavo bažnyčioje mišių metu, būdamas vos 16 metų įsitraukė į pogrindinę religinę moksleivių grupę, todėl iš Jurbarko mokyklos buvo pašalintas ir perėjo mokytis į Šakių rajono Kidulių vidurinę mokyklą. Ją baigęs dirbo Joniškio rajone, Juodeikiuose, pašauktas į sovietinę armiją tarnavo Šiaurės laivyne. 1962–1967 m. Vilniaus universitete studijavo germanistiką, įgijo filologo kvalifikaciją.
1967 m. dirbo Zarasų rajono Degučių aštuonmetės mokyklos mokytoju, Avilių aštuonmetės mokyklos direktoriaus pavaduotoju, o 1968–1976 m. – Kelmės rajono Šaukėnų vidurinės mokyklos direktoriumi. Iš šių pareigų buvo atleistas už sesers Angelės Račaitės-Paškauskienės disidentinę veiklą – „už ryšius su antitarybininkais ir klerikalais“. 1976–1990 m. dirbo Kelmės 2-osios vidurinės mokyklos vokiečių kalbos mokytoju.
Nuo pat pradžios, 1988 m., dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje, išrinktas Sąjūdžio Kelmės rajono tarybos pirmininku, buvo 1988 m. spalio 22–23 d. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo delegatas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narys.
1990 m. kovo 4 d. Kelmės rinkiminėje apygardoje Nr. 82 išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. A. Račas buvo nuolatinės Užsienio reikalų komisijos narys, Aukščiausiosios Tarybos įgaliotas palaikyti ryšius su Vokietijos Bundestagu, Tarpparlamentinės sąjungos Lietuvos grupės Jungtinės Sąjūdžio frakcijos narys, Valstybinės regioninių problemų komisijos narys.
1991 m. jis buvo Lietuvos informacinio centro biuro Hiutenfelde vadovas. Bendradarbiaudamas su Bundestago parlamentarais, padėjo Lietuvos ūkininkams užmegzti ryšius su Vokietijos ūkininkais, organizavo jaunųjų ūkininkų stažuotes žemės ūkio mokyklose, padėjo įsigyti žemės ūkio technikos.
1992 m. rinkimuose išrinktas į Seimą daugiamandatėje apygardoje pagal Sąjūdžio koalicijos sąrašą, o 1996 m. rinkimus laimėjo gimtojo Jurbarko rinkimų apygardoje Nr. 62. Priklausė Tėvynės sąjungos-Lietuvos konservatorių frakcijai. Dirbo Seimo Užsienio reikalų ir Europos reikalų (1996–2000) komitetuose, 1996–2000 m. buvo Tarpparlamentinių ryšių su Vokietijos Federacine Respublika grupės pirmininku. Nuo 1993 m. – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys.
2000–2002 m. A. Račas dirbo Kelmės profesinio rengimo centre vokiečių kalbos mokytoju. 2003–2007 m. ir 2007–2008 m. buvo Kelmės rajono savivaldybės tarybos narys.
Antanas Račas buvo vienas iš visuomeninės labdaros organizacijos – Lietuvos samariečių bendrijos – steigimo iniciatorių, dalyvavo tarptautinės samariečių organizacijos veikloje, tarptautiniuose šeimos kongresuose, tarptautinės Tradicijų, šeimos ir nuosavybės gynimo organizacijos (TFP) veikloje, buvo kasmetinių piligriminių Padėkos ir Vilties žygių iš Kelmės ir Tytuvėnų į Šiluvą, rengiamų minint Laisvės dieną bei Šilines, organizatorius ir dalyvis. Išvertė religinio turinio straipsnių ir knygų. Mokėjo anglų, vokiečių, rusų ir esperanto kalbas.
1996 m. apdovanotas Vokietijos Bundestago apdovanojimu, 2000 m. – Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, 2009 m. – Baltijos Asamblėjos medaliu už nuopelnus Sąjūdžio veikloje ir Baltijos kelio organizavime 1989 m., 2012 m. – Užsienio reikalų ministerijos garbės ženklu „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“. 2010 m. Antanui Račui suteiktas Kelmės rajono garbės piliečio vardas.
Žmona Jadvyga, sūnūs Vytautas, Gediminas, Kęstutis.
Antanas Račas mirė 2014 m. vasario 9 d. Vilniuje. Palaidotas Kelmės kapinėse.
Įdomu, kad taip elektrotechnika patobulėjo:)
Nemuno keltų istorija. Keltai: nuo irklinio „skraidančio“ iki elektra varomo