Ketvirtis amžiaus su biblioteka ir bendruomene

Anksčiau buvo įprasta, kad žmogus, pradėjęs dirbti vienoje įstaigoje ar įmonėje, joje ir dirbdavo visą gyvenimą iki pat pensijos. Dabar toks pastovumas nebėra populiarus: vieni psichologai siūlo darbą keisti kas septynerius metus, o kiti – dar dažniau. Tačiau yra žmonių, kurių darbas – jų vaikystės svajonių išsipildymas, todėl jiems mintis jį pakeisti ir imti daryti kažką visiškai kitą, ko gero, nė į galvą neateina. Viena iš tokių laimingųjų – Jurbarko rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Žindaičių filialo vyresnioji bibliotekininkė Silvija Pužeckaitė, šeštadienį, lapkričio 9-ąją, savo skaitytojus ir bendruomenės narius pakvietusi kartu atšvęsti jos darbo bibliotekoje 25-metį.

Jaukiame bibliotekos kambaryje tarp knygų, kompiuterių, gėlių ir minkštų žaislų apie didelį stalą susėdo kiek daugiau nei dvidešimt žmonių – maždaug tiek, kiek iš anksto buvo sustatyta kėdžių. Tiesa, porą papildomų kėdžių vis dėlto teko atnešti. Silvija juokiasi, kad per tiek metų išmoko nuspėti, kiek žmonių susirinks į renginį. Žinoma, sutinka ji, galima buvo renginį organizuoti ir didesnį, pastato pirmame aukšte esančioje kultūros namų salėje, pasikviesti atlikėjų, tačiau jai norėjosi štai taip – jaukiai, šeimyniškai, su pačiais ištikimiausiais skaitytojais, kaimynais, bendruomenės nariais bibliotekos patalpose...

Vaikystės svajonės išsipildymas

Savo vakarą Silvija ir pradėjo gražiais žodžiais apie knygą ir viešu prisipažinimu, kad bibliotekininkės darbas buvo išsipildžiusi jos vaikystės svajonė. Mat jos giminaitė Zita Žičkuvienė dirbo kaimyninio Vertimų kaimo, kurio mokykloje mokėsi Silvija, bibliotekininke, tad vos paaugusiai Silvijai biblioteka tapo antraisiais namais. Pasirodo, jai patiko ne tik skaityti knygas, bet ir jas tvarkyti: aprašinėti, dėlioti į lentynas abėcėlės tvarka, pildyti bibliotekos formuliarus... Netgi šis, iš šalies žiūrint, nuobodus ir monotoniškas darbas jai atrodė be galo įdomus. „Jei manęs kas paklausdavo, kuo norėčiau būti gyvenime, visada atsakydavau, kad bibliotekininke“, – juokėsi Silvija, kurios neišmušdavo iš vėžių tuoj po tokio pareiškimo sekdavę pastebėjimai apie labai mažus bibliotekininkų atlyginimus. „Vis tiek noriu“, – tvirtindavo ji ir pagal bibliotekos pavyzdį tvarkydavo knygas savo namuose. Svajonė išsipildė 1989-aisiais.

Daugiau skaitykite lapkričio 15 d. laikraščio „Mūsų laikas“ numeryje arba užsiprenumeravę elektroninę laikraščio versiją.