Keturios šokėjų kartos sukasi Jolantos Telišauskienės šeimoje

Ne kiekvieną dieną Jurbarko kultūros centre išvysi tokį vaizdą – keletas darbuotojų klausinėja, ar kas matė Jolantą, o jai išdygus koridoriuje, puola iš paskos, aptardami itin svarbius reikalus. Jolanta bėga iš vieno kabineto į kitą, atsiliepinėja telefonu, duoda skubius nurodymus ir dar spėja papasakoti apie tai, kaip vyksta pasiruošimas išskirtiniam jubiliejiniam renginiui – liaudiškų šokių studijos „Nemunėlis“ kūrybinės veiklos 25-mečiui, kuris vyks jau šį penktadienį. Daugelis turbūt jau atspėjote – žavi energingoji moteris–  tai choreografė Jolanta Telišauskienė. Jurbarke šokti tautinius ir šiuolaikinius šokius ji moko jau trisdešimt metų. 

 Šeimoje – keturi profesionalūs choreografai

Joanta – tikra jurbarkietė. Ji pati šokti pradėjo nuo pirmos klasės. Baigusi mokyklą įstojo į Klaipėdos universiteto menų fakulteto choreografijos specialybę (pramoginių šokių specializacija). 1985 m. sugrįžo į savo gimtąjį miestą ir kultūros centre pradėjo pirmąsias pramoginių šokių repeticijas. Tais metais šoko apie 100 įvairaus amžiaus vaikučių, o viena grupė jau dalyvavo respublikinėje dainų ir šokių šventėje. Grįžusi po studijų į Jurbarką Jolanta viską atidavė šokiui – jai tai ne tik darbas, hobis, laisvalaikis, bet ir gyvenimo būdas... Kaip pasakoja pati choreografė, šokis greičiausiai jai duotas su genais. Mama Danutė  ir tėtis Algirdas Grėbliūnai taip pat buvo šokėjai, abu šoko liaudies šokius įvairiuose kolektyvuose, o tėtis dar ir armonika grojo. Tad nieko nuostabaus, kad Jolanta ir pati nuo mažens pradėjo šokti. „Mano šeimoje tik vyras Rimvydas nesusijęs su šokiais. Baigęs tuometinę Žemės ūkio akademiją (dabar Aleksandro Stulginskio universitetas) dirba kitoje srityje – Tauragės regiono atliekų tvarkymo centro Jurbarko skyriaus administratoriumi. Dvynukės dukterys – Kristė ir Giedrė – abi šoko nuo mažens mano vadovaujamuose kolektyvuose. Kristė – profesionali choreografė, baigusi tą pačią aukštąją mokyklą kaip ir aš. Ji šiuo metu augina du mano vaikaičius – trejų Nojų ir gegužės mėnesį vienerių sulauksiantį Kajų. Jos vyras Arūnas Donauskas – taip pat choreografas, jie buvo bendramoksliai. Baigusi mokslus Kristė Jurbarke rado darbą Antano Sodeikos meno mokykloje. Vyras dirba kitoje srityje, tačiau su šokais draugauja, abu – mano kolektyvo nariai. Kristė, kuri šiuo metu augina vaikus, mėgstamo darbo ilgam nepaliko, ji dirba „Ąžuoliuo“ mokykloje šokių mokytoja ir dar vadovauja dviem kolektyvams čia, kultūros centre“, – pasakoja J. Telišauskienė. Ir džiaugiasi, kad šeimoje auga jau ketvirta šokėjų karta, nes anūkas Nojus lanko šokių būrelį ir darželyje, ir pas Jolantą „Šypsenoje“.

„Vienintelis Rimvydas – ne šokėjas. Tačiau jis man labai padeda – tvarko visą techninę įrašų dalį, šokių įrašus, nuotraukas. Svarbiausia, kad prižiūri Kristės vaikus, kol ši dirba“, – pasakoja Jolanta. Antroji jos dukra Giedrė taip pat nuo šokio nenutolo – baigusi rekreacijos ir turizmo vadybos studijas Klaipėdos universitete, šoka viename uostamiesčio kolektyve. Negana to, jos vyras Paulius Vaitkevičius irgi choreografas, kaip ir dauguma mūsų šeimoje, šokantis drauge su Giedre. Su šokių kolektyvu „Samborinis“. Jie dalyvaus šį šeštadienį Jurbarko kultūros centre vyksiančiame tarptautiniame vyresniųjų liaudiškų šokių festivalyje „Linksminkimos“, kuris Jurbarke organizuojamas jau ketvirtą kartą“, – savo šeima džiaugiasi Jolanta.

„Nemunėlio“ ištakos

Jolanta Telišauskienė liaudies šokių kolektyvą „Nemunėlis“ įkūrė 1990 m. Tai padaryti, pasak jos, pastūmėjo  buvę pramoginių šokių kolektyvo nariai. Baigę mokslus ir sugrįžę į Jurbarką jie norėjo šokti, tačiau nebuvo kur. „Nors liaudies šokių kolektyvo tada neturėjau, mano vaikai šoko viską. Užaugę jie sugalvojo, kad reikia kolektyvo suaugusiems. Turėjom kelias poras, kurias jie patys pasikvietė. Taip ir šokam iki šio laiko – kolektyve yra narių, kurie šoka nuo pat jo įkūrimo pradžios. Pavadinimo tuomet nebuvo, jį sugalvojom tik po kelerių metų.Taip prasidėjo pirmosios repeticijos, pirmieji koncertai. Kasmet šokėjų vis daugėjo“, – pradžią prisimena Jolanta. „Nemunėlis“ dabar jungia 4 amžiaus grupes. Moderniojo šokio mokyti ji  pradėjo dar anksčiau – prieš 30 metų. Tuomet buvo įkurta garsi šiuolaikinio šokio grupė „Šypsena“, kurioje yra taip pat kelios grupės – 4-5 metų, 1-4, 6-8 ir 9-11 klasių vaikai. Jie nuolat dalyvauja įvairiuose konkursuose, festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje, ne kartą yra laimėję prizines vietas. Įvairių apdovanojimų – diplomų, medalių, raštų ir kt. – choreografė jau net neskaičiuoja – tiek daug jų yra. „Prieš jubiliejinį renginį jo režisierius Gintaras Zareckas prašė manęs papasakoti, kuriais metais šoko vieni ar kiti kolektyvo nariai, kur keliavom, koncertavom, kokias vietas užėmėm – supratau, kad tai neįmanoma. Jų tiek daug... Per 30 „Šypsenos“ ir 25-erius „Nemunėlio“ metus kolektyvuose šoko šimtai žmonių“, – sako choreografė. Ir nors visi jie buvo ir tebėra mylimi, net geriausių norų turėdama moteris visų neišvardintų. 

Ji pasakoja, kad dabartiniame „Nemunėlio“ kolektyve yra narių, kurie šoka nuo pat jo įkūrimo pradžios. Visą laiką ji vadovavo 8 grupėms.  Dabar turi „tik“ 7, tris šiuolaikinių, kitus – liaudiškų. „Kodėl mažiau? Man atrodo, kad mados keičiasi, o jei pati ko nors nemoku, kviečiuosi trenerius. Viską noriu atlikti profesionaliai, kokybiškai, iki galo. Tad ir nuovargis su metais didesnis. Galvoju, jog reikėtų apsiriboti vien tautiniais šokiais“, – svarsto Jolanta, tačiau čia pat pasakoja apie naujus planus, kaip minės „Šypsenos“ kolektyvo 30-metį.

 Ji teigia, kad poilsiauti pradės tada, kai nebeužims prizinių vietų. „Kol kas esam vis dar pirmieji Lietuvoje. Šiuolaikinio šokio lygį nėra taip lengva išlaikyti, nes dabar sporto daugiau nei meno. Einama į modernumą, visi stiliai tarpusavyje persipina, šokis neapsieina be akrobatinių pasirodymų, o kur dar nauji, madingi ir brangūs drabužiai... Kai nuvažiuojam į čempionatus, pamatom, kiek į tai įdedama darbo. Per TV rodoma tik maža dalelė to, kas lieka už kadro. Pirmą vietą pasiekti labai sunku, bet vis dar laimim“, – pasakoja choreografė.

 Daug jos šokėjų yra pasirinkę mokytojos kelią – šokių kolektyvo „Mituva“ vadovė Justė Lukauskienė, Roberta Petroševičiūtė, Donatas Liktas, Eiva Dobilaitė, Saida Saikauskaitė ir daugelis kitų. Savo „vaikams“, kaip ji vadina šokėjus,  yra griežta mama. Ji daug reikalauju ir iš savęs, ir iš jų. Tačiau tai, kad buvę šokėjai atveda į kolektyvus, vadovaujamus Jolantos, savo vaikus – daug ką pasako. Griežtumo ir meilės sąjunga duoda savų rezultatų – ir ne vien laimėjimų ar išvykų džiaugsmas, bet ir mokėjimas šokti, nebijoti scenos, pasiekti rezultatai – visa tai daugelio metų ir atkalaus triūso rezultatas. „Nesuprantu, kaip galima tinginiauti. Jeigu reikia kovoti už kolektyvą, pasiruošti pasirodymams, privalom tai padaryti. Gal mūsų karta tokia darbšti, nes jaunimas dabar jau tiek nedirba. Ne kartą sakiau – paskutinis kartas, bet nėra žmogaus, kuris mane pakeistų. Galėčiau atiduoti savo krūvį, bet niekas neima. Ir dukra Kristė nori savo kelią pasirinkti, kai siūlau jai perimti mano darbą. Ji juokauja, kad kol aš būsiu, niekada neužims prizinių vietų. Į čempionatus važinėjam abi su savo grupėmis, bet ne kaip konkurentės, o kaip draugės. Viską aptariam, pasikalbam“, – Jolanta pasakodama džiaugiasi bendru pomėgiu su dukra.

Apie mažuosius šokėjus...

Nors praktika rodo, kad ne visi vaikai gali šokti, aš priimu visus. Nemėtau vaikų, nesakau – tu negali. Vėliau patys vaikai pamato – gali ar ne. Daug ką lemia kūno sandara, prigimtinės fizinės savybės, tokios kaip lankstumas, ritmo jutimas muzikalumas ir panašiai. Kai prasideda rimtas darbas, kai kurie natūraliai išeina, atsisijoja. Juk ne visi mes sutverti dainuoti ar šokti. Jeigu matau, kad vaikas kol kas nespėja su kitais, pasiūlau jam trypti  šalia. Pas mane visi turi judėti, o ne sėdėti, - juk sėdėdami nepradės šokti. Bet turiu pastebėti, kad vaikai labai keičiasi – šiais laikais jie lepesni, neištveria, nepakelia sunkesnio fizinio krūvio. Gal kaltas kompiuteris, daugelį prirakinęs ilgoms valandoms prie kėdės? Nežinau kodėl, bet taip jau yra. Taip galvoju ne tik aš, fizinio lavinimo mokytojai pastebi tą patį. Būna, kad kartais, jei matau, kad vaikas tikrai kankinasi šokdamas, patariu tėvams parinkti jam tinkamesnį užsiėmimą. Bet būna ir taip, kad bešokdami vaikai savaime įgyja gražesnę laikyseną ir svorio nereikalingo numeta. Kartais ne tie lieknieji, o storuliukai daug gražiau juda. Čia sunku nuspėti kas ir kaip susiklostys. Parodo laikas.

Apie laisvalaikį...

Aš neturiu nei šeštadienių, nei sekmadienių, nei jokių kitų šventadienių. Darbas visada pirmoje vietoje. Man neužtenka visos darbo dienos valandų. O juk, rodos, niekas neliepia. Apie pinigus dirbdama negalvoju, galvoju, kaip čia geriau pasiruošti dar vienam konkursui ar festivaliui. 

 Šokis – mano variklis. Net nežinau, iš kur semiuosi tiek energijos. Dabar jau kartais sveikata leidžia suprasti, kad reikia poilsio. Kaip ilsiuosi? Nemezgu, nesiuvu, neneriu, apkalbomis neužsiimu. Net nešoku vakarėliuose, noriu nuo visko atsiriboti. Į daržą netoli namų neseniai pirmą kartą koją įkėliau. Kartu su Jurbarke gyvenančia dukra pasisėjom visokių daržovių ir porą kartų nuėjau ravėti. Neturiu laiko. Ir su vyru retai kur galim nueiti kartu, nes man vis renginiai, konkursai, festivaliai. Laisvalaikiu pati nešoku ir nebenoriu jokių vakarėlių. Kai buvau jaunesnė – norėjau. Namie dažniausiai išjungiu net televizorių, nes noriu pailsėti nuo triukšmo. Geriau ramiai pagulėti ant sofos. Geriausiai atsipalaiduoju nuvažiavusi į Klaipėdą pas dukterį. Ten mano studijų metų miestas, jūra, ramybė. Stengiuosi, kai turiu laiko, ten ištrūkti. Bet ranką prie širdies pridėjusi galiu nuoširdžiai pasakyti – esu laiminga, nes mano darbas yra mano gyvenimas, mano meilė ir mano didysis pašaukimas.

„Nemunėlio“ laimėjimai

„Nemunėlis“dažnai kviečiamas į įvairių šalių organizuojamus tarptautinius festivalius: 1996 m., 1999 m. Turkija , 2000 m., 1998 m., 2002 m.,  2004 m. Lenkija, 2004 m., 2004 m., 2000 m., 2001 m., 2002 m., 2004 m. ir 2005 m. Vokietija, 2005 m. Didžioji Britanija, 2007 m. Moldova, 2009 m. Kroatija, 2010 m. Ispanija. Tarptautiniame liaudies šokių konkurse Kroatijoje (2009 m.) ir Ispanijoje (2010 m.) „Nemunėliui“ buvo įteiktas apdovanojimas už geriausią choreografiją ir eleganciją.

Svarbiausi kolektyvo laimėjimai: tautinių šokių konkurse „Aguonėlė“ 1996 m. tapo laureatais, 2000 m. užėmė I ir III vietas, 2004 m. – II vietą, 2008 m. – I ir III vietą, 2012 m. tapo laureatais; tautinių šokių konkurse „Pora už poros“ 2001 m. – laureatai ir I vieta, 2005 m. – II vieta, 2009 m. – I ir II vietos, 2013 m. – laureatai; tautinių šokių konkurse „Iš aplinkui“ 2003 m. – II vieta, 2004 m. – III vieta, 2006 m. – I vieta, 2008 m. – II vieta, 2012 m. – III vieta;  tarptautiniame tautinių šokių grupių ir ansamblių konkurse – festivalyje „Klumpakojis“ 2006 m. užėmė II ir III vietas.

2007 m. liaudiškų šokių studijos „Nemunėlis“ vyresniųjų grupė iškovojo „Aukso paukštę“ kaip „Geriausia suaugusiųjų šokių grupė“. Liaudiškų šokių studijai „Nemunėlis“, pagal Lietuvos liaudies kultūros centro meno kolektyvų sugrupavimą, įvertinant jų meninį lygį suteikta I kategorija.

Jurbarko kultūros centro tautinių šokių ansamblio „Nemunėlis“ vadovė Jolanta Telišauskienė pripažinta kultūros – švietimo darbuotoju, baletmeisteriu – pedagogu. 2007 m. kolektyvų vadovė paskirta Lietuvių dainų ir šokių šventės Šokių dienos baletmeistere. Šiuo metu yra Tauragės apskrities choreografijos ekspertė konsultantė, apdovanota Tauragės apskrities garbės piliečio ordinu.