Kęstutis Vasiliauskas: „Pats gyvenimas yra prasmė“

Vasario viduryje aštuoniasdešimtmetį paminėjusį muzikantą, kompozitorių, dainų kūrėją, Jurbarko rajono Garbės pilietį Kęstutį Vasiliauską galima vadinti šių laikų legenda. Su juo susijęs netrumpas mūsų krašto istorijos laikotarpis, o Kęstutis apie jį moka papasakoti taip tiksliai, tarsi vakar būtų vaikščiojęs siauromis priemiesčio gatvelėmis, bendravęs su žymiais žmonėmis ir kėlęsis per Nemuną žalia valtele, kad spėtų į pamokas Kiduliuose, kur jis, kaip ir jo tėvas, garsus muzikas Benediktas Vasiliauskas, dirbo pirmojoje šiame krašte vaikų muzikos mokykloje.

Likimas sustabdė Jurbarke

Kęstutis nuėjo tuo pačiu muzikanto ir pedagogo gyvenimo keliu, kaip ir prieškariu išgarsėjęs jo tėvas. Benediktas gimė Gelgaudiškio apylinkėse, Narkūnų kaime, mokėsi Jurbarko „Saulės“ gimnazijoje, Kauno konservatorijoje baigė valtornos klasę, studijavo chorvedybą ir kompoziciją. Labai gerais pažymiais baigęs kapelmeisterio klasę, vadovavo pulko kariniam orkestrui. Kad įgytų tokią teisę, turėjo baigti ir Aukštąją karo mokyklą. Nedaugelis žino, kad kurį laiką Benediktas gyveno viename kambaryje su prezidento Smetonos sūnumi Juliumi. Iki 1944 metų Benediktas dėstė Kauno konservatorijoje pučiamųjų orkestrų ir muzikos teorijos disciplinas.

Į vakarus nusprendusią emigruoti Vasiliauskų šeimą frontas pasivijo Jurbarke. Atsitiko taip, kad kartu turėjęs vykti mokytojas Kuzmickas sumanė kelionėn įsidėti mėsos: kol pjovė kiaulę ir kartu su Benediktu ją darinėjo, užėjo rusai. Priversti apsistoti Jurbarke, Vasiliauskai įsikūrė užmiestyje, giminaičio Antano Giedraičio-Giedriaus sodyboje, netoli kepyklos.

^{Pirmoji nuotrauka su tėvu 1945 m.}

Kęstutis tikina, kad jo gyvenimo filmas pradėjo suktis labai anksti. Tėvas mokėjo rusiškai ir vokiškai, buvo vertėjas, tad vaikišku vežimėliu jį vežiojo ir vokiečių, ir rusų kareiviai.

„A. Giedraitis buvo vedęs tėtės seserį Iliuminatą. Kai atsikraustėme, buvo išlikusios visos jo išleistos „Saulutės“. Varčiau krūvas žurnalų, nes man jie buvo labai įdomūs. Rašydavo juose apie viską – kokios šventės kur vykdavo, kur važiavo prezidentas Antanas Smetona, rasdavau žinučių ir iš gimtojo krašto, ir įdomybių iš plataus pasaulio – nežinau, kodėl dabar laikraščiai jų nerenka. Po karo į tą sodybą sovietų valdžia įkėlė gyventi komunistą Kybartą. Bet šalia buvo Antano Giedraičio brolio Vinco, mokyklų inspektoriaus, namas, į kurį mes ir persikėlėme. Pradėdamas ką nors kalbėti, Vincas būtinai pasakydavo kokią lotynišką frazę. Tėvas ir mane išmokė lotyniškų frazių, kad galėčiau tuo pačiu atkirsti“, – pasakojo K. Vasiliauskas.

1947 metais Vasiliauskai ant kalniuko, piečiau, kur Benediktas Vasiliauskas dar Smetonos laikais buvo nusipirkęsplotelį žemės, pasistatė ir įsikėlė į savo namus. Retą dieną juose neskambėdavo muzika. Muzikos mokyklų tuo metu nebuvo, todėl pažįstamų vaikai muzikos pamokų ateidavo pas Vasiliauskus. „Lauke surikiuodavo gal kokius penkis, šilta, saulė šviečia. Tėtis smarkiai juos griebdavo mokytis, todėl nenorėjau kartu vargti – galvoju, gausiu kartą į kailį ir atstos nuo manęs. Bet visi groja, man vienam nėra kas veikti. Labiausiai mėgau skaityti knygas apie indėnus, bet visos, kurias radau bibliotekoje, buvo rusiškos. Pasiėmiau iš bibliotekos žodyną ir pats pramokau tos kalbos“, – prisimena Kęstutis.

O pramokęs bibliotekoje rado rusišką Nikolajevo vadovėlį, iš kurio ne viena vaikų karta mokėsi groti smuiku. Pavartęs nusprendė, kad nieko nėra sunkaus, ir pats išmoko ne tik skaityti natas, bet ir groti visus tuos kūrinius, kuriuos tėvo pamokose mokėsi jo bendraamžiai. Tuo metu Kęstučiui dar net nebuvo dešimties.

„Kartą atsitiko toks dalykas – susirgo Balčyčių Juozukas, turėjęs groti koncerte. Sakau, galiu pagroti, bet ką man už tai duosi? Padavė tėtis man smuiką – sugrojau visus kūrinius, kuriuos jis mokė vaikus. Pagrojau koncerte, publika prašė pakartoti, ir tada iš tėvo gavau 3 rublius. Labai gerai anuomet buvo 3 rubliai, bet tėtis mažai turėdavo pinigų, kad galėtų man mokėti“, – prisiminė K. Vasiliauskas.

Savarankiškas nuo paauglystės

Gyvendamas Kaune Benediktas vadovavo pulko orkestrui, su garsiuoju Antanu Šabaniausku dainuodavo „Versalio“ restorane ir dar mokytojavo. Jo pajamos buvo didesnės netgi už ministro, todėl maestro baltinių neskalbdavo – persivilkdavo kaskart naujais. Tuo metu jis padėjo siekti mokslo ne vienam neturtingos šeimos vaikui, bet prasidėjo okupacija ir gerovė pasibaigė.

^{Vasiliauskų šeima 1961 m.}

Juo labiau, kad sovietų valdžios nemėgęs Benediktas turėjo laikytis nuošalyje, kad nekristų į akis okupantų saugumo struktūroms. Iš pradžių tik gyveno Jurbarke, o dirbo Klaipėdoje muzikos mokytoju, tapo net uostamiesčio Muzikinio dramos teatro antruoju dirigentu, bet taip pat neilgam. 1948 metais pajuto, kad juo vėl domisi saugumas, todėl visam laikui sugrįžo į Jurbarką.

B. Vasiliauskui, dirbusiam Kultūros namų meno vadovu, valdžia mokėjo 400 rublių. Po 1961 metų pinigų reformos net valytojos, gaudavusios mažiausius atlyginimus, uždirbo daugiau. Bet talentingas muzikas niekada vienu darbu neapsiribojo: dėstė muziką vidurinėje mokykloje, vadovavo moksleivių chorams, vokaliniams ansambliams ir orkestrams, dirigavo mišriam chorui ir pučiamųjų orkestrui, organizavo koncertus.

Tą visur buvimo ir spėjimo geną paveldėjo ir Kęstutis, nuo 13 metų gyvenęs savarankiškai, o 15 metų sulaukęs jau turėjęs nuolatinį darbą – grojo šokiams Klaipėdos „Trinyčių“ klube ir pats save išlaikė. Pradėjęs mokytis Stasio Šimkaus muzikos technikume, iki šiol vadinamame „Šimkyne“, iš pradžių gyveno pas pusbrolį Kazį Biliūną – Benedikto sesers sūnų, pašauktą, kaip sako Kęstutis, liaudies birbynės dėstytoją.

„Atsilygindamas mano tėvui už pagalbą gaunant darbą ir butą, jis man padėjo eiti mokslą – duodavo 5 rublius per savaitę. Savaitei pragyventi užteko 1 rublio, bet aš dar grodavau šokiuose, paskui jau ir vestuvėse, be to, iš pradžių gaudavau 12 rublių, paskui – jau didesnę stipendiją. Žinojau, kaip užsidirbti, bet ir išleisti mokėjau – oi, buvo reikalų su bohema. Ir pats vaišindavausi, ir kitus vaišindavau, kai pinigų turėdavau“, – jaunystės šėliones prisiminė muzikantas.

„Šimkynė“ tada buvo muzikos technikumas, jį baigę, galėjo dirbti muzikos mokytojais, groti orkestre. Mokytis priimdavo tuos, kurie jau buvo baigę septynmetę muzikos mokyklą, ir Kęstutis buvo vienintelis studentas visame technikume, kuris neturėjo jokio muzikinio išsilavinimo.

„Mane priėmė, nes smuiko mokytoju dirbo Hansas Haidenas, lietuviškai Kazys Gaidėnas – belaisvis vokietis, kurį mano tėtis pamatė traukiant tinklus ir išgelbėjo nuo rusų nelaisvės, pasiūlęs jam smuikininko vietą orkestre. Labai geras buvo dėstytojas, jam padedant, greitai pasivijau bendrakursius, tik dirbo neilgai – vos sovietų valdžia pradėjo išleisti belaisvius į Vokietiją, jis išvyko tėvynėn“,-–pasakojo Kęstutis.

Ne su visais Stasio Šimkaus muzikos technikumo dėstytojais Kęstutį siejo tokie geri santykiai, todėl paskyrimas atidirbti trejus metus, kurie anksčiau buvo privalomi įgijus specialybę, jam buvo išrašytas į Biržus. Benediktas paprašė savo gimnazijos laikų draugo, iš Eržvilko kilusio kultūros ministro Juozo Banaičio, padėti susigrąžinti sūnų į Jurbarką, kad galėtų kartu su juo dirbti Kiduliuose įkurtoje muzikos mokykloje.

Atvykęs jis rado dirbant keturis ar penkis mokytojus. Pasak Kęstučio, Kiduliai tuomet buvo tikrų tikriausias kultūros židinys, nes kolūkiui vadovavo buvęs kultūros ministro pavaduotojas Girdžius. Jis turėjo ryšių valdžioje, tiesiogiai visus reikalus tvarkė su kolegomis Vilniuje, dėl to atokiame bažnytkaimyje net buvo pastatęs į Palangos kurhauzą panašius kultūros namus.

Vienoje vietoje dirbti neįdomu

Į Kidulius smuiko mokytoju Kęstutis atvyko dirbti 1962 metais, būdamas vos aštuoniolikos. Mokinių buvo daug, į darbą per Nemuną keldavosi valtimi – turėjo nuosavą pakrantėje prisirišę. Veikė ir keltas, bet jo reikėdavo ilgai laukti. Valčių prie kranto anuomet niekas nerakindavo, todėl neretai pasitaikydavo, kad pasiskolinęs, išplaukdavo kažkas kitas. Tokiais atvejais, nenorėdamas pavėluoti į pamokas, susidėjęs rūbus į portfeliuką ir prisirišęs diržu virš galvos, Kęstutis nieko nelaukdamas perplaukdavo upę. „Perplaukti Nemuną būdavo juokų darbas, blogiau tik tada, kai šalta. Atsimenu, kartą net spalio mėnesį prisėjo šokti į vandenį“, – pasakojo K. Vasiliauskas.

Jurbarke Muzikos mokyklą atidarė 1966 metais. 1967-aisiais, grįžęs iš kariuomenės, jis perėmė tėtės surinktus mokinius. Tarnauti kariuomenėje Kęstučiui teko du kartus. Sako, sovietų valdžia jį apgavo, nes jis mokėsi Konservatorijoje ir galėjo antrąkart į kariuomenę neiti, tačiau karinis komisaras Kabošinas nuslėpė pateiktą pažymą apie tai, tad dar dvejus metus teko pabūti karininku.

Daugiau nei 50 metų Kęstutis mokytojavo Antano Sodeikos meno mokykloje, o ir baigęs pedagoginę veiklą, iš šios įstaigos nepasitraukė – treti metai dirba instrumentų derintoju.

„Darbas geras, su žmonėmis bendrauti nereikia, o klausai naudinga – derinant instrumentus, klausa lavėja. Kitaip neprisiverstum ją tobulinti“, – neslepia muzikantas, pripažįstantis, kad iki šiol visada turėdavo ne po vieną, o bent kelis darbus.

Ilgai užsibūti vienoje vietoje K. Vasiliauskui neįdomu, todėl jis daugybę metų grojo Jurbarko restorane rengtuose muzikos vakaruose, vadovavo ansambliams, rengė koncertus, kūrė muziką ir dainas.

Kone visą gyvenimą smuiku Jurbarko vaikus groti mokęs pedagogas pripažįsta pasitenkinimą iš mokytojo darbo patirdavęs retai. Pasak Kęstučio, mokytojo darbo sėkmė labiausiai priklauso nuo mokinių. Per tą pusę amžiaus turėjo ir labai gabių mokinių, su kuriais buvo labai malonu bendrauti, nes jie stropiai atlikdavo jiems skirtas užduotis. Tačiau didžioji dalis mokinių smuiko pamokas lankydavo tik dėl to, kad norėjo tėvai. Nors muzikinis lavinimas ir yra labai naudingas formuojant jauną asmenybę, pedagogas matydavo, kad baigęs mokyklą, vaikas niekada į rankas smuiko nebepaims.

„Mitas, kad svarbiausia muzikoje yra absoliuti klausa. Jokios ypatingos reikšmės ji neturi. Juk tie, kurie turi geras akis, nebūtinai tampa dailininkais. Pažinojau ne vieną, kurie turėjo absoliučią klausą, bet grodavo nešvariai. Mokslininkų pripažinta, kad kūryboje labiausiai reikalinga fantazija“, – įsitikinęs Kęstutis.

Dainuoja visa Lietuva

K. Vasiliauskas sako, kad labiau nei mokyti jam patiko groti ir rašyti dainas. Tuo užsiėmė nuo 1967 metų, pradėjęs dirbti Jurbarko vaikų muzikos mokykloje. Kūrė dažniausiai iš reikalo – trūko dainų mokiniams, kuriems vadovėlių kūriniai buvo per sunkūs, restorano „Nemunas“ ansambliui, kuriame dainavo sesuo, dar vėliau – atsiskaitymams studijuojant renginių organizavimą, populiariai vadinamą klubininkyste, Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose. Rašė jas vieną po kitos, nesureikšmindamas, nesistengdamas išsaugoti.

Nors parašė apie 200 dainų, labiausiai paplito ir jau liaudies dainomis tapo dvi – „Žemėj Lietuvos“ ir „Brangiausios spalvos“. Abi sukurtos 1988–1989 metais, per Sąjūdžio pakilimą, kai labai trūko patriotinių kūrinių, o kiekvienas visuomenės įvykis, kovojant už Lietuvos laisvę, tapdavo emocijų švente.

Baigiant Valstybinę konservatoriją, reikėjo laikyti valstybinius egzaminus ir Kęstučio kursas gavo užduotį kiekvienam parengti ne ilgesnę nei 5 minučių programą „Baltijos“ restorano muzikiniam vakarui. „Kol pagal abėcėlę atėjo mano eilė, auditorija jau buvo pavargusi, nenorėjo nei šokių mokytis, nei žaidimuose dalyvauti. Išėjęs sakau, kad šokti jau išmokom, dabar padainuosime. Ir užtraukiu: „Kaip brangi esi, žeme tu gimta. Nors būnu toli, tau širdy vieta.“ Žiūriu, antrą priedainį dainuojant, visa salė atsistojo, dainuoja kartu. Labai man su ta daina pasisekė“, – iki šiol džiaugiasi Kęstutis.

Konservatorijoje klubininkystę studijavo daugybė tuo metu garsių žmonių – ansamblių vadovų, dainininkų, per kuriuos ir paplito žinomiausiomis tapusios Kęstučio dainos, nes jų natas ir žodžius išdalino savo kursiokams. Taip K. Vasiliausko dainos, patekusios į įvairių meno kolektyvų repertuarus, suskambėjo visoje šalyje. O „Brangiausios spalvos“ 2012 metais tapo oficialia Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Karaliaus Mindaugo motorizuotojo pėstininkų bataliono daina. 

^{Su mokslo draugu prof. Pranciškum Narušiu ir žmona Rūta. A. Sinkaus nuotr.}

Kuria dainas Kęstutis ir dabar, tik kaip jos gimsta, pasakyti negali. Tiesiog suskamba galvoje melodija ir turi ją užrašyti. Įkvėpimo pagautas, vienodai lengvai parašo ir muziką, ir žodžius, tik juos paskui dar daugelį kartų redaguoja, tobulina, kad išgautų lengvą, melodingą skambesį. Per gyvenimą jis yra sukūręs šimtus dainų, bet tik vos kelias – pagal kitų poetų žodžius. Nors K. Vasiliauskas yra neabejotinas lyrikas, kuria ir humoristines dainas, netgi ketina parengti humoristinių dainų koncertinę programą.

Ir seniai dainuojamų, ir naujausių kūrinių buvo galima pasiklausyti aštuoniasdešimtmečio proga surengtame koncerte. Kaip tikras menininkas savo jubiliejų K. Vasiliauskas paminėjo Jurbarko kultūros centro scenoje.

Sustoti dar neketina

Nuo aukštos Kaimelio kalvos, ant kurios pasilypėjęs Vasiliauskų namelis, atsiveria stebuklingas Nemuno lankų grožis ir užburianti gamtos didybė. Jauku ir šilta paprastuose, be jokios prabangos, kambariuose žemomis lubomis, kuriuos šeimininkai per daugelį metų, regis, pavertė meno galerija. Didžioji dalis paveikslų yra žmonos Rūtos Vasiliauskienės kūryba. Kęstučio tapytuose paveiksluose, kaip ir muzikoje, tarsi gyvos virpa fantaziją žadinančios spalvos – ką norėsi, tą juose įžiūrėsi. „Kūryba išvargina galvą, o tapant ji ilsisi“, – neslepia K. Vasiliauskas.

Muzikanto namai ir dabar pilni instrumentų. Kelios gitaros, elektrinis pianinas, penkiastygis, anot Kęstučio, didesnių galimybių smuikas, afrikietiška kalimba, mandolina... Kurį instrumentą per gyvenimą labiausiai pamilo, ne iš karto atsako. Smuiku, pasak Kęstučio, gali pagroti taip, kaip jokiu kitu instrumentu nepagrotum, nes jo skambėjimas ypatingas, o intonacijos – nepakartojamos. Todėl dažnai juo ir dabar groja laidotuvėse ar net tuoktuvių ceremonijoms.

Darbui labai patogus elektrinis pianinas – turi tokį įsigijęs iš buvusio mokinio. Naujausias pirkinys – iš Kinijos parsiųsta elektroninė švilpynė, kuria galima atkartoti visų pučiamųjų instrumentų balsus. Sako, toks instrumentas turėtų būti labai patogus akomponuoti Rūtos skaitomiems eilėraščiams. Bet iš širdies gelmių neišmeta ir akordeono, kurį tebevadina maitintoju – tiek daug kelių su juo ant pečių gyvenime teko nueiti.

Kęstutis tvirtina niekada neieškojęs kokios ypatingos gyvenimo prasmės, nes pats gyvenimas jau yra prasmingas. Pasak jo, pavyzdžiu gali būti šių laikų genijus Stephenas Hawkingas, kuris dėl įgimtos negalios negalėjo pajudinti galvos, sėdėjo tik specialiai jam sukurtame krėsle, bet darė pasaulį stulbinančius fizikos ir kosmoso atradimus.

„Nereikia galvoti, kad turi kažkam save atiduoti, kažką atrasti, parašyti daugiau knygų. Kai žmonės klausia, kokia yra gyvenimo prasmė, atsakau, kad pats gyvenimas yra prasmė. Nereikia pergyventi, jei kažkas nepasisekė – negali visą laiką sektis. Bet jei esi gyvas, jau vien tai yra gerai.

Nesureikšminu nei jokių laimėjimų, nei man suteiktų vardų. Laimingas jaučiuosi, kai sukuriu dainą, kai galiu pagroti, surengti koncertą. Kai kažkas prašo atsiųsti dainos natas, nori dainuoti mano sukurtas dainas, žinau, kad tai, ką dariau, nebuvo veltui“, – sako K. Vasiliauskas, kurio vienintelis tikslas – ir toliau gyventi judesyje, nesustoti kurti.