Kęstutis Vasiliauskas: kūryba turi turėti laisvę

,,Dėkoju Tau...“ – šiandien (02-15) vyko kompozitoriaus, dainų autoriaus ir atlikėjo Kęstučio Vasiliausko jubiliejinis kūrybos vakaras Jurbarko kultūros centre.

Apie būsimą vakarą su Kęstučiu Vasiliausku šnekučiavomės organizacinių darbų sūkuryje, kuomet mūsų pokalbį laikas nuo laiko pertraukdavo telefoninis skambutis, tačiau atsakymo į klausimą - kodėl pasirinktas būtent toks koncerto pavadinimas ir kam dėkingas jaučiasi renginio autorius, taip ir nepavyko sužinoti. Kita vertus, išliko intriga, nes į visus klausimus bus atsakyta kūrybinio vakaro metu. Neveltui sakoma, jeigu nori pažinti rašytoją, reikia skaityti jo knygas, o pažinti kompozitorių – klausytis jo sukurtos muzikos, dainų. Dainos, kurių autorius yra Kęstutis Vasiliauskas, o jų sukurta daugiau nei 150, skambės būsimajame koncerte ir tie, kurie moka klausyti, tikrai išgirs atsakymą į klausimą, kodėl pasirinktas pavadinimas ,,Dėkoju Tau“.

 

Mūsų pokalbio metu K. Vasiliauskas pasidalijo mintimis apie būsimą koncertą, kūrybą bei įžvalgomis, kokią reikšmę gyvenime bei kūryboje turi teiginys ,,atsidurti reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku“.
- Jūsų nuomone, ar teiginys ,,atsidurti reikiamu laiku reikiamoje vietoje“ teisingas ir kokį vaidmenį tai suvaidino jūsų gyvenime, kūryboje, o gal nulėmė ir dainų populiarumą?
- Tai vienas svarbiausių gyvenime momentų. Galime tai vadinti ir atsitiktinumu, tačiau būtent šis momentas lemia sėkmę ar nesėkmę, tai veikia kūryboje ir gyvenime. Kūryboje šiam ,,atsitiktinumui“ visada turi būti pasiruošęs, išgirsti tris ar keturis taktus ir jei juos užsirašai, jau turi idėją, vėliau ją išplėtoji, gimsta muzikinis kūrinys, jei ne, atidedi kuriam laikui – viskas vėliau užsimiršta. Taip ir gyvenimiškose situacijoje, ,,būti ar nebūti“, ,,sakyti ar nesakyti“. Žmogus vis svarstai - ar pasakyti, ar nutylėti, gal kitą kartą pasakysi, o vėliau to kito karto taip ir nebūna.
- Jūsų sukurtas dainas ,,Žemėj Lietuvos“ ir ,,Gražiausios spalvos“ dainuoja visa Lietuva, jos įtrauktos į respublikinės dainų šventės programą, gal ir čia sužaidė pastarasis teiginys?
- Iš dalies galima sakyti taip, tai dainos likimas. ,,Žemėj Lietuvos“ parašiau 1988–aisiais metais, o išgarsėjo ji kitais metais, kuomet baigdamas studijas Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete, tekstais su natomis apdovanojau visus studijų bičiulius. Tai buvo didžiulis ratas žmonių - chorvedžiai, renginių organizatoriai iš visos Lietuvos. Tokiu būdu labai greitai šios dainos suskambo visoje Lietuvoje. Laikas taip pat sužaidė, buvo Atgimimo pradžia.
- Jūs gimėt ir augot Jurbarke, ar nesinorėjo išvažiuoti į sostinę ar kitą didesnį miestą, juk buvo tokių galimybių?
- Pasiūlymų būta įvairių, buvo laikas, kuomet važinėjau į Vilnių, grojau S. Sondeckio vadovaujamajame orkestre, tai buvo įdomu, tačiau niekada nenorėjau gyventi mieste, pabuvus didmiestyje jau po kelių dienų pajusdavau nuobodulį. Gal būtų patikę gyventi Klaipėdoje - tai mano jaunystės miestas. Tačiau tikrai žinau, jog joks miestas manęs netraukia. Patinka gamta, kaimas.
- Jūsų kūrybiniams vakarams būdingas ,,džiazavimas“, improvizacija. Koks būsimo renginio modelis?
- Šįkart skambės dainos. Parinkau mažiau girdėtas dainas, nors, be abejonės, skambės ir populiariosios dainos, o renginį vesiu pats. Ir ne todėl, kad pas mus nėra gerų renginių vedėjų, jų tikrai yra, tačiau noriu, kad būtų kuo mažiau kalbų, o daugiau skambėtų dainos, muzika. Koncertą sudarys dvi dalys: pirmojoje dalyje - romansai, o antrojoje  skambės pop muzika. Džiaugiuosi, jog kartu koncertuos ilgamečiai bičiuliai: ,,Verdenės“ kolektyvas, D. Lapienės vadovaujamas choras. Programoje dalyvaus dukra Marija, sūnus Dainius, baigęs konservatorijoje V.  Prudnikovo klasę, duktė Agnė, dainininkė Asta. Tikiuosi, bus ir improvizacijos, ir ekspromto. Tvarka ir sklandžiu renginiu jau dabar rūpinasi Kultūros centro darbuotojai: direktorė J.Mosunovienė, S. Pažereckaitė,  Z. Morlencas, J. Masiulis, A. Petraitis, padeda ir pataria B. Šneiderienė,  G. Zareckas - be visų jų pagalbos tokį renginį sunku būtų organizuoti, tad visiems dalyvaujantiems esu labai dėkingas.
- Ar kuriate muziką pagal užsakymus, o gal tokių atvejų išvis nebuvo?
- Kūryba turi turėti laisvę. Tiesą sakant, teko sukurti porą dainų pagal J. Baltrušaičio eiles, tuomet buvo minimi poeto jubiliejai, dainas atliko ,,Verdenės“ kolektyvas. Tokį atvejį prisimenu. Dar yra paprašiusi draugo duktė, sukurti ką nors tėčio 50–mečiui. Sukūriau, tačiau tokia kūryba tik draugiškumo ženklan. O šiaip kūryba turi būti laisva, nespraudžiama į jokius rėmus. Tiesa, naują kūrinį - akapelinę giesmę parašiau ,,Verdenės“ kolektyvui, ją bus galima išgirsti koncerto metu.
- Jūsų apdovanojimų sąraše Jurbarko rajono savivaldybės ženklas ,,Už nuopelnus Jurbarko kraštui“. Ar svarbūs Jums apdovanojimai?
- Apdovanojimai svarbūs, esu jų gavęs ir, sakyčiau, labai didelių, kuriais ir šiandien džiaugiuosi. Prieš eilę metų Elena Baltrušaitienė, operos solisto Vlado Baltrušaičio duktė, mano tėčio Benedikto atminimo vardan (Benediktas Vasiliauskas buvo garsus Jurbarke muzikos mokytojas - aut.) Vilniuje, Mokytojų namuose suorganizavo mano koncertą ir labai baiminosi, jog nesusirinks žiūrovai. Tačiau salė buvo pilnutėlė, atėjo buvę kurso draugai, buvę jurbarkiečiai, jų tarpe buvo mano buvusi auklėtoja Kuprevičienė. Tai ir yra didžiausi apdovanojimai, tokios akimirkos, kuomet paprašo pagroti ,,Žemėj Lietuvos“ , net nežinodami, jog tai mano daina. Tai yra didžiausi apdovanojimai, jų neiškeisčiau į jokius ordinus.
- Jūs paprašytas visada dalyvaujate renginiuose ir be jokio atlygio. Ar kartais tai neerzina, juk aukojate kūrybai skirtą laiką?
- Ne viskas pinigais matuojama. Didelis atpildas, kuomet  jauti, kad esi reikalingas, teiki džiaugsmą. Atpildas, kuomet tavęs klausosi ir moka išgirsti muziką. O pasiimti smuiką ar gitarą ir nuvykti ten kur kviečia, argi tai sunku?
- Nuo 1967–ųjų metų Jūs muzikos pedagogas, smuiko mokytojas. Šis darbas papildė ar atėmė Jūsų kūrybos laiką?
- Mokytojavimui atiduota daug laiko. Tyliai sau priekaištauju, jog turėjau daugiau save realizuoti kaip kūrėjas, daugiau koncertuoti. Todėl dabar ketinu daugiau laiko skirti koncertams ir apie tai pakalbėsiu renginio metu. Tačiau kuomet žinai, kokią didžiulę reikšmę turi muzikos mokymas, laikas nėra veltui praleistas. Muzikos nauda neginčijama, ji praplečia erdvinį mąstymą ir visai nesvarbu, kokio meistriškumo pasiekiama muzikuojant – groji silpnai ar gerai, svarbiausia - pats procesas. Grojimas bet kuriuo instrumentu išlaisvina asmenybę, tai yra emocinė iškrova, turinti neginčijamą poveikį ir ne tik. Muzikuojantis žmogus tobulėja dvasiškai, tampa jautresnis žmogiškiems dalykams, išmoksta skirti vertybes. Tai ypač svarbu šiandien, kuomet tapo įprasta į pirmą vietą iškelti materialinės vertybės. Turiu omenyje rimtos muzikos propagavimą.
Galime tik pasidžiaugti, jog visos valdžios buvo palankios meno mokyklos gyvavimui Jurbarke. Daug moksleivių ją baigė, išugdyta muzikos mylėtojų karta, jurbarkiečiai  lanko koncertus. Koncertų yra daug, įvairių, atvykstantys atlikėjai žino, jei koncertas vyks Jurbarke, salė nebus tuščia.
Deja, kalbant apie muzikinį gyvenimą, kurį mes stebime per televiziją, yra daug negatyvo – tai visa apimanti didybė. Jei koncertuoja televizijoje – tai žvaigždė, jei knyga – tai bestseleris, jei filmas – tai būtinai kultinis. Bet į tai galima ir nekreipti dėmesio.
Ar pritariate teiginiui ,,Gyvenimas yra gražus“?
,,Gyvenimas yra gražus“, – visada tai sakiau ir sakysiu. Gyvenime esu optimistas ir su laiku optimizmas tik auga. Kuomet rengiau 50–mečiui skirtą kūrybinį vakarą, labai išgyvenau, nervinausi, ar susirinks žmonės, kaip pavyks. O dabar žinau, kad ir kiek susirinks, klausytojų bus daug ar mažai, nuo to koncerto kokybė nepakis, viską darysiu iš širdies ir grosiu tai, kas man patinka.
Ne viena tema dar būtų galima kalbėtis su kompozitoriumi, dainų kūrėju, smuiko mokytoju. Nekalbėjom apie tapybą, poeziją, knygas, kurios taip pat užima svarbią vietą Kęstučio Vasiliasuko gyvenime, tačiau laikas baigti pokalbį svarbiausia žinia. Kaip sako pats Kęstutis Vasiliauskas, nieko gražaus nėra, kuomet sukanka 70 metų ir girtis tuo nevertėtų, tačiau ,,Mūsų laikas“ nuoširdžiai sveikina jubiliatą ir dėkoja už pokalbį.

 

 

K. Vasiliauskas visada buvo svajotojas...

 

 

 

Kęstutis Vasiliauskas, Algis Valys, Danutė Vasiliauskaitė (sesuo) ir Adolfas Šličkus (muzikės Rūtos Šličkutės tėtis). Nuotraukos iš asmeninio albumo.

 

 

  K. Vasiliauskas su dukromis Agne ir Marija.