Kauno „Ąžuolynui“ diriguojantis G. Vaznys atostogauja Jurbarke

Giedrius skuba nuraminti: „Orkestrui dabar diriguoju tik dėl to, kad tikrasis „Ąžuolyno“ dirigentas susižeidė. Spalio mėnesį, tikriausiai, vėl grįšiu į savo įprastą, pirmojo klarneto poziciją. Iš tiesų, kaip dirigentas dar tik stojuosi ant kojų.“ Per mokslo metus retai į tėviškę grįžtantis jaunasis talentas, vasaros atostogų metu radęs laisvo laiko nuo koncertų ir repeticijų, ne tik stengiasi „atiduoti duoklę“ rūpestingiems tėvams, bet prisipažįsta pasiilgstantis ir to, ką gyvendamas Jurbarke menkai vertino. „Čia labai gaivus oras. Tvyro tokia maloni ramybė,“ – džiaugiasi nuo miesto triukšmo pailsėjęs vaikinas. Apie gimtąjį miestą pamiršti jam neleidžia ir stiprus pilietiškumo jausmas – visada grįžta balsuoti, šiemet liko labai patenkintas tiesioginių mero rinkimų rezultatais.

Gimęs muzikai

Giedrius jau ir pats nebepamena, kada mama jį pirmą kartą pastatė ant scenos. Kodėl? Nes suprato, kad vaikas turi talentą. Giedriaus mama – Roma Vaznienė ir dabar dirba Antano Sodeikos meno mokykloje fortepijono vyr. mokytoja. Ji pati yra baigusi šią mokyklą, kurioje pradėjęs mokytis groti klarnetu ir Giedrius, nuo aštuonerių ėmė skaičiuoti rimtesnius žingsnius muzikoje. Vėliau mokslus tęsė Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje ir Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje baigė klarneto bakalauro studijas. Čia ėmė jausti, kad klarnetas nėra ta sritis, kur galėtų save visiškai realizuoti, todėl baigęs įstojo į antras bakalauro studijas – dirigavimą simfoniniam orkestrui. Paklaustas, kodėl, užuot patogiai sėdėjęs klarnetininko vietoje, nori stovėti priešais orkestrą, jis entuziastingai atsako: „Juk kuo sunkiau, tuo įdomiau!“ Vėliau prisipažįsta, kad niekur kitur savęs neįsivaizduoja, o užmojai, kurie kitiems gali pasirodyti dideli ar net nepasiekiami, nėra iš piršto laužti. Giedrius labai realistiškai vertina pasaulį ir save. Jo pagrindinis tikslas – savirealizacija, o ne milijonas ar konkreti darbo vieta. Dirigento specialybė taip pat puikiai dera su jo charakteriu. „Negali būti tikru menininku“, – sako vaikinas, aiškindamas, kiek daug ypatybių turi turėti geras dirigentas ir kaip stipriai tai prasilenkia su populiariu posakiu „prie meno“, nes privalu mąstyti racionaliai, apgalvoti kiekvieną smulkmeną.

Senelio kopija

„Juk sako, kad vaikai būna panašūs į senelius, taip?“ – dar pasitikslina Giedrius, nors pats nė kiek neabejoja, kad yra panašus į savo senelį. Pamena jį kaip labai apsiskaičiusį žmogų, apie viską turintį nuomonę, ir garsiai svarsto, kad gal ne Jurbarke motinos tėvui reikėjo gyventi, gal kitur būtų nuveikęs daugiau, nors ir čia žmonės jo nepamiršta. Anūkas universalų Mečislovo Barzdos talentą apibūdina kaip kažką tarp dailės, matematikos ir muzikos. „Jis galėjo viską,“ – didžiuojasi anūkas, pasakodamas apie puikų senelio humoro jausmą, gebėjimą bendrauti. Kad M. Barzda buvo išskirtinis, meniškos sielos žmogus, įtikina ir Giedriaus atsiminimai iš vaikystės, kai senelis nusivesdavo į bažnyčią pagroti vargonais. Būtent iš senelio vaikinas tiki perėmęs tokį stiprų talentą muzikai ir su džiaugsmu jį puoselėja.

Būti savimi

„Ateinančiais metais baigsiu dirigavimo bakalaurą. Tada dar laukia magistro studijos. Žodžiu, amžinas studentas“, – pats iš savo gyvenimo ritmo juokiasi Giedrius Vaznys, tačiau tokia jo gyvenimo filosofija: tobulėti kasdien nors po truputį. Vaikinas tiki, kad jei kažką darai gerai, tikrai būsi pastebėtas. Mat bestudijuojant klarneto specialybę, turėjo pučiamųjų orkestro dirigavimo paskaitą, kur Giedrių pastebėjo pats maestro profesorius Juozas Domarkas – bene žymiausias Lietuvos dirigentas, kuris jau penkiasdešimt metų vadovauja Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui. G. Vaznys džiaugiasi ir didžiuojasi turėdamas tokį garbų ir patyrusį mokytoją, bet pripažįsta, kad pas šį profesorių kiekviena paskaita – kaip egzaminas ir ruoštis tenka atitinkamai. Dirigavimą simfoniniam orkestrui Lietuvoje šiuo metu studijuoja tik 6 ar 7 studentai, todėl ir studijos kitokios – nepasislėpsi už draugo nugaros ir „nepraslysi“ be namų darbų.

Ąžuoliukas tarp ąžuolų

Juokdamasis, kad, kaip dirigentas, yra dar embriono stadijoje, dvidešimt penkerių metų Giedrius paaiškina, kad jaunu dirigentas vadinamas, kai jam apie 40 metų. Tokios senos klišės jam nėra malonios: „Būna, kad pasitikę orkestrą rimčiau bendrauja su solidaus amžiaus meno vadovu, nei su manimi.“ Tačiau Giedrius neima į širdį tokio nesupratingumo ir tikina, kad scenoje suskambus muzikai nelieka jokių skirtumų: arba gebi suvaldyti orkestrą, arba ne. Būtent už sugebėjimą tvarkytis jis ir buvo pakviestas pavaduoti neseniai susižalojusį, nuolatinį Kauno pučiamųjų instrumentų orkestro „Ąžuolynas“ dirigentą Ričardą Kukulskį. „Puiki praktika“, – džiaugiasi vaikinas.

Būti pavyzdžiu...

Antroji G. Vaznio darbo vieta – Kauno Juozo Gruodžio konservatorija. Jau treti metai, kai jis mokytojauja kaip klarnetininkas, yra pučiamųjų instrumentų orkestro vadovas ir dėsto dar keturis skirtingus dalykus. Žinoma, pradžia nebuvo lengva, kai susidūrė jaunas, ambicingas mokytojas ir mokyklos rėmus išaugę dvyliktokai. Buvo visko: ir draugysčių, ir žaismingo flirto, ir nusivylimų. Su laiku jaunasis pedagogas įtvirtino savo autoritetą, pelnė mokinių pripažinimą ir pasitikėjimą. Nors apskritai mokytojo darbas jam yra malonus, itin džiugina individualios pamokos, kai gali užmegzti artimesnį ryšį su jaunu žmogumi, jį ugdyti, padėti rasti teisingą muzikos kelią, skiepyti muzikanto gyvenime reikalingas vertybes. Jaunasis mokytojas sako, kad laiko mokiniams niekada negaila. Prisipažįsta, kad su mažais vaikais dirbti, tikriausiai, negalėtų. Jis džiaugiasi savo mokiniais, nes jie – jau asmenybės. Vis dar ieškančios savęs, besimokančios, dar pasiduodančios formavimui, bet jau žinančios, ko nori. „Aš labai daug iš savęs reikalauju“, – sako Giedrius ir to paties moko savo mokinius: nesilyginti su kitais, o būti geriausiu, koks gali. Jis išleido jau 4 klarneto specialybės mokinius. Vienas jų jau studijuoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o kitas įstojo šiemet.

...nepamirštant, kad nesi tobulas

Paklaustas, kuo skiriasi darbas su besimokančiaisiais ir profesionalais, sako, kad su mokiniais yra daugiau kūrybinės laisvės. „Tačiau reikia nepamiršti, kas esi“, – apibendrina jis ir pripažįsta, kad skirtingos aplinkybės reikalauja skirtingų priemonių. Diriguodamas moksleivių orkestrui jis gali būti reiklesnis, mat ugdymo procesas ir orientuotas į tobulėjimą. Su profesionalais yra kitaip. „Kiekvienas dirba savo darbą“, – sako Giedrius, tikindamas, kad nesvarbu, kurioje profesionalaus orkestro pozicijoje esi. Net stovėdamas priekyje negali jiems griežtai nurodinėti. Reikia rasti bendrą kalbą, išmokti deramai pagirti ir pakritikuoti. Giedrius tiki, kad svarbiausia – komandinė dvasia ir to visada siekia. Pavadintas multiinstrumentalistu Giedrius nusijuokia ir paaiškina, kad, kaip dirigentas, turi bent kažkiek išmanyti kiekvieno instrumento specifiką, kad suprastų, kaip ir kodėl jis skamba. Muzikantas pabrėžia, kad geriausiai groja klarnetu ir kuklindamasis nevardija kitų įvaldytų instrumentų.

Duoklė pirmajai mokyklai

Jau du pavasarius iš eilės G. Vaznys atsiveža savo mokinių pakoncertuoti Jurbarke, Antano Sodeikos muzikos mokykloje, kur pats anksčiau mokėsi. Šiemet jis surengė koncertą su savo vadovaujamu J. Gruodžio konservatorijos orkestru. Pristatyta muzikinė programa su videoprojekcija – „Kino muzika“ nepaliko abejingų. Jau Kaune antplūdžiu tapęs pasirodymas – paties Giedriaus idėja gimusi iš meilės kinui ir noro, kad mokiniai grotų tai, kas jiems teikia malonumą, ką supranta jų aplinka, o ne aklai skubėtų į muzikines aukštumas. G. Vaznio vadovaujamame pučiamųjų instrumentų orkestre, kaip mokiniai ar iliustratoriai šiemet grojo ir jurbarkiškiai Paulius Jundulas, Albertas Mineikis, Giedrius Budrys ir Svajūnas Birgiolas.

Pats ir mokytojas, ir mokinys

Dėl dinamiško gyvenimo stiliaus Giedriui per savaitę tenka pakeisti kelis vaidmenis, o kartais ir rinktis. Prieš keletą metų Austrijoje vyko konkursas, kuriame dalyvavo jo mokinys ir jis pats, kaip studentas, su savo dėstytoju. Žinoma, abu pelnė laurus ir buvo pakviesti į prezidentūrą. „Paskambino ir paklausė, ar noriu būti pasveikintas, kaip mokytojas, ar kaip studentas. Atsakiau - kaip muzikantas“, – juokiasi Giedrius ir tikina, kad proga rimta – į prezidentūrą kviečia tik kartą. Jis jau turi V. Adamkaus ir D. Grybauskaitės padėkos raštus. Paklaustas, kaip jautėsi būdamas tarp šalies geriausiųjų, jaunasis muzikantas pripažįsta, kad pergalė pergalei nelygi, tačiau jis nelinkęs lygintis su kitais. Sako, kad visada reikia galvoti apie save: siekti savirealizacijos, o ne norėti būti aukščiau už kažką. Jo manymu, svarbu daryti tai, kas žmogui sekasi, kas patinka. Jis pripažįsta, kad yra daugybė dalykų, kurių nesugeba, tačiau už tai gerbia tai sugebančius žmones. Būtent to ir stengiasi nepamiršti stodamas prieš profesionalų orkestrą. „Kiekvienas iš tų žmonių yra savo srities ekspertas. Kai kurie jų išties puikiai supranta, kaip kas vyksta ir galėtų viena taiklia replika mane sukritikuoti“, – pasakoja Giedrius. Jis tikina, kad stovint prieš orkestrą itin svarbu išmanyti psichologiją, turėti kantrybės ir noro rasti ryšį su kiekvienu muzikantu, kiekvienam duoti nurodymus taip, kad jis iš karto suprastų.

Nuo popso galvos neskauda

Paklaustas, ar jo laisvalaikyje dar yra muzikos, Giedrius nusijuokia: „Nesirinkčiau tokios srities, jei man nepatiktų muzika.“ Jis vaikščioja į įvairius koncertus, klausosi savo mėgstamos muzikos ir jau išmoko atsiriboti nuo to, kas ankščiau keldavo pasipiktinimą. Pripažindamas, kad lietuviška linksminimosi kultūra yra neatsiejama nuo muzikos, tikina, kad muzikantų šeimų ar draugų susitikimai nesibaigia kaimynų dėmesį traukiančiais koncertais. Jis savo šeimos narius ir artimus draugus mieliau kviečia į savo profesionalius pasirodymus. Visgi muzika – Giedriaus darbas, o nuo darbo pailsėti norisi kiekvienam. „Galvai pravėdinti“ vaikinas renkasi aktyvų poilsį ir kiną.

Svajonės pildosi

Jaunasis talentas tiki ne vien savo svajonių išsipildymu, todėl entuziastingai prisideda ir prie kitų, jei tik gali. Viena iš realybe paverstų idėjų kilo jo mokslų draugui, kuris pats būdamas šaulys, įtikino ir kolegas įstoti į šią organizaciją. Taip gimė Lietuvos šaulių sąjungos orkestras, sudarytas J. Gruodžio konservatorijos orkestro pagrindu. Žinoma, jam vadovauja Giedrius, o paklaustas apie uniformą, ginklus ir kitus kariškus atributus, vyriškai numoja ranka ir tikina, kad sukarintas laisvalaikis – tik privalumas. Privalomoji karinė tarnyba jam dabar negresia, o kol baigs mokslus, bus „per senas“.

Nei Lietuva, nei gyvenimu nesiskundžia

„Yra ir laiko, ir pinigų,“ – sako Giedrius ir džiaugiasi, kad už antrąsias bakalauro studijas galėjo susimokėti pats. Žinoma, kaina – nemaža. Vaikinas gyvena ir studijuoja Vilniuje, o Kaune dirba net du darbus, bet nesiskundžia. Nesmerkia ir tų, kurie išvažiuoja į užsienį, bet tiki, kad radus savo sritį ir nuoširdžiai jai atsidavus, įmanoma gyventi ir Lietuvoje. Pats apie karjeros galimybes svečiose šalyse dar daug negalvoja, nes nori pabaigti bakalauro studijas ir įstoti į magistrantūrą. Sako, kad gero pasiūlymo neatsisakytų vien dėl to, kad tai – ne Lietuvoje, tačiau norint būti pastebėtu reikia aktyviai dalyvauti tarptautiniuose konkursuose, o tai jis dar atideda ateičiai.