Kauniečiai surado savo vietą Veliuonos seniūnijoje

Nauja patirtis ir iššūkiai
Gyvendami Kaune jie ne vienerius metus ieškojo sodybos, kurioje būtų malonu lesti vasaras. ,,Po visą Lietuvą ieškojome sodybos poilsiui, o atradę šią vietą supratome – tai ir yra ko ieškojome. Tuomet ši vietovė atrodė kaip džiunglės. Medžiai ir žolė buvo vienodo aukščio, viskas suaugę kartu, apsiraizgę lianomis“, - prisimena Henrieta.  Netoliese stūksojo buvusio kolūkio fermų griuvėsiai, apgriuvę elektros stulpai, kitos komunikacijos“. Tai buvo pirmosios kliūtys kuriantis, kurias teko įveikti šeimai. Būta ir kitų kliūčių. Daliaus Aleksandravičiaus noras įsilieti į vietos bendruomenę, pagyvinti veiklą, dalies bendruomenės senbuvių nebuvo sutiktas palankiai. ,,Prieš gerą dešimtmetį daugumą žmonių kaustė baimė, įtarumas, ne vienam veliuoniečiui senbuviui kildavo klausimas: kodėl iš miesto atvyko čia, kodėl siekia bendrauti ir ne tik siekia, bet ir bando sutelkti bendruomenę“, - prisimena pirmuosius žingsnius Veliuonoje Dalius Aleksandravičius, šiuo metu jau ne vienerius metus vadovaujantis veliuoniečių sambūriui ,,Junigeda“. Šiandien, D. Aleksandravičiaus nuomone, daug kas pasikeitė. Plečiasi žmonių, norinčių bendrauti, turinčių tokį pat matymą bei norą gyventi geriau, įdomiau, ratas.

Pirmosios Henrietos patirtys socialinėje srityje
Prieš keletą metų Henrieta Aleksandravičienė išbandė save socialinio darbo srityje. ,,Viskas prasidėjo nuo savanoriško išbandymo socialinėje įmonėje ,,Nugalėk save“. Tik pradėjus dirbti, žmonės įtariai žiūrėjo, - prisimena H. Aleksandravičienė. ,,Eidavau pas žmones, matau, reikia pagalbos.  Vieniša močiutė žiūri per lango kraštelį, tačiau neįsileidžia, sako, kad aš pati, man nereikia pagalbos. Laikui bėgant žmonės apsiprato, pažino ir šiandien kreipiasi ne tik darbo dienomis, bet ir savaitgaliais. Vieniems apsipirkus sunku prekes iš parduotuvės parsinešti, kitus reikia į polikliniką palydėti. Visur laiptai, kuriais senyvas žmogus vargiai beturi jėgų lipti, prireikus iš vieno gydytojo kabineto į kitą kokį popierėlį nunešti, dar kitiems reikia padėti dokumentus sutvarkyti. Socialinės paslaugos ypač reikalingos vienišiems žmonėms ir jų poreikis išauga žiemą, kuomet ne vienam užšąla šuliniuose vanduo, o ne visi ir skalbimo mašinas ar šiltą vandenį turi“, - apie savo kasdienybę VšĮ įmonėje pasakojo  H. Aleksandravičienė, šiandien vadovaujanti šiai įstaigai. Tačiau direktorės statusas nepakeitė moters, ji ,,nesusireikšmino“. ,,Viskas liko taip pat, esu direktorė, projekto vykdytoja ir socialinė  darbuotoja. Trys viename, kaip ta kava, - šypsosi Henrieta, - tik atsakomybės daugiau prisidėjo“.

Apie ūkininkavimą. Ar Lietuvoje pasmerktas smulkusis žemės ūkis?
40 ha ūkis, šiandienos ūkininkavimo masteliais, smulkus. Tokio ūkio šeimininkas yra Dalius Aleksandravičius, teigiantis, jog smulkusis ūkininkas šiandien yra tapęs mokesčių ir valstybinės politikos įkaitu. Ir pagrindžia savo mintį: ,,Suvokiu, jog turint 16 galvijų, juos prižiūrėjus ir realizavus, jokio pelno iš to nebus ir jei žmogus viliasi, jog iš smulkaus ūkio galima turėti pelną, jis skaudžiai apsirinka. Iš gaunamų pajamų, geriausiu atveju, jis tik prasimaitins, tačiau negalės nueiti į teatrą, kiną ar išmokslinti savo vaikų. Pavyzdžiui, ūkininkas, dirbantis tikrai ne 8 valandas per parą, o dvigubai daugiau – suserga. Tuo atveju, jis turi samdyti žmogų, sumokėjus socialines įmokas – jam nelieka jokio pelno. Smulkus ūkininkas gali išgyventi tik tol, kol jis pajėgia dirbti. Smulkaus ūkio išlaikymą palengvina savanoriška kaimynystė, t. y. kito smulkaus ūkininko pagalba. Aš padedu tau, tu padedi man“, - neslepia ūkininkavimo ypatumų D. Aleksandravičius.
Klausantis tokių D. Aleksandravičiaus pastebėjimų, kyla klausimas, ar smulkaus ūkininko šiandien niekas negina, galbūt jo likimas panašus į tarpukario Lietuvos laikų grožinėje literatūroje aprašytų personažų likimus? „Smulkų ūkininką gina. Skiriamos ES ir kitų struktūrų lėšos, tačiau jos skirtos tik žemės ūkio plėtrai. Jei norime, kad žmonės ateitų gyventi į kaimiškas vietoves ir dirbtų, turėtų būti skiriama didesnė parama. Smulkieji ūkininkai sukuria produktą, parduodami jie sukuria pridėtinę vertę. Taip vyksta judėjimas ir kuo daugiau judesio, tuo visiems gyventi būtų geriau“, - įsitikinęs Dalius Aleksandravičius. ,,Deja, šiandieninės socialinės politikos rezultatas atskleidė daugybę žmogiškųjų ydų - atrodo, jog yra dvi kategorijos žmonių – vieni gyvena kapitalizmo, kiti socializmo sąlygomis. Tikrai atsiprašau motinų, auginančių vaikus ar kitus žmones, kalbama ne apie juos. Tačiau nepaneigsime, jog formuojasi kategorija žmonių, nebenorinčių dirbti, piktybiškai gyvenančių valstybės sąskaita, gyvenančių iš pašalpų. Žymiai tikslingiau būtų, jei valstybė šias didžiules lėšas skirtų socialinių įmonių plėtrai, per kurias žmonės tikslingai ir realiai gauna paramą. O dabar daugeliu atveju šios pašalpos, jokia paslaptis, yra tiesiog prageriamos“, - dalijosi mintimis D. Aleksandravičius.
 Pats D. Aleksandravičius neslepia - šiandieninis jo rūpestis sukurti verslą, kurio sėkminga plėtra skatintų kitų žmonių verslumą. ,,Tik judėjime galime atrasti sėkmę“, - įsitikinęs Dalius Aleksandravičius, nebijantis keisti vieną verslą kitu.

Apie šventes ir gebėjimą linksmintis
Veliuoniečiai moka linksmintis, įsitikinęs Dalius Aleksandravičius,  aktyviai dalyvaujantis Veliuonos miestelio gyvenime ir šventėse. ,,Šventės organizavimas – ne vieno žmogaus darbas, jos rengime daug žmonių dalyvauja, kiekvienas įneša savo idėją ir ją įgyvendina. Smagu, kai matai, kaip bendruomenė moka linksmintis, kai nėra diktatūros, nėra konfrontacijos tarp žmonių grupių, vienų ar kitų žmonių susireikšminimo. Tuomet ir šventė pavyksta, ir prisiminti yra ką“. Pridurčiau, jog D. Aleksandravičiaus iniciatyva visuomet šventei užsakomi suvenyrai. ,,Šventė praeina, o suvenyrai ją primena“, - šypsosi vienas iš Veliuonos švenčių rėmėjų Dalius Aleksandravičius, pridurdamas, jog galima linksmintis keliems kaimynams susidėjus vaišes, bet daug smagiau, kuomet įtraukiama visa bendruomenė.

Sodyba, į kurią sugrįžta gandrai
Šį pavasarį net trys poros gandrų suko ratus virš Daliaus ir Henrietos Aleksandravičių sodybos. Susirūpinę šeimininkai kreipėsi į gaisrininkus, prašydami įrengti dar keletą gandralizdžių. Tačiau pastariesiems pritrūko laiko. Jau įrengtame gandralizdyje kasmet apsigyvena gandrai. Ir šiemet jau atsivedė jauniklius, o kitais metais vėl sugrįš, - net neabejoja sodybos šeimininkai, patys prieš dvylika metų atradę atokią sodybą, joje apsigyvenę ir neketinantys jos palikti. ,,Mes radome vietą, kurios ieškojome ir nieko keisti nebenorime“, - išlydėdami užtikrino Dalius ir Henrieta Aleksandravičiai.