Kanadoje gyvenantis biofizikas profesorius Gediminas Čepinskas

Prieš aštuoniolika metų palikęs Lietuvą viešvilietis Gediminas Čepinskas šiandien – gerbiamas Medicininės Biofizikos katedros profesorius. Nuo 1994 m. jis su šeima gyvena Kanadoje, Londono mieste Ontarijo provincijoje. Nors ir pasiekęs aukštą mokslinį laipsnį, vadovaujantis Kritinių susirgimų mokslinių tyrimų centrui, didžiausiame visoje Kanadoje, jis teigia, kad Lietuva, ypač, kaip jis sako „gražuolė Viešvilė“, visuomet buvo ir bus jo tikrieji namai. Mintimis apie gyvenimą Lietuvoje ir svečioje šalyje G. Čepinskas sutiko pasidalinti su „Mūsų laiko“ skaitytojais.

„Pirmiausia dėkoju, kad nepamirštate, o taip pat už suteiktą galimybę dalyvauti jūsų organizuotame projekte „Lietuva toli”.

Kadangi jau beveik 18 metų, kai likimas mus atvedė į Kanadą, pakankamai daug laiko praėjo, kad galėtume pažvelgti į savo praeitį, įvertinti gyvenimišką patirtį ir, tuo pačiu, laikraščio redakcijos prašymu, pasidalinti visu tuo su savo kraštiečiais“ – savo pasakojimą pradeda viešvilietis Gediminas.

 Taigi… Nuo mažumės gyvenau ir užaugau gražuolėje Viešvilėje, pasislėpusioje tarp miškų, pievų ir vandenų. Viešvilės gamta, žinoma, ir mano tėvai, neabejotinai formavo mano pasaulėžiūrą ir įtakojo mano visą tolesnį gyvenimą. Baigęs Viešvilės aštuonmetę mokyklą, 9-11 klases lankiau Jurbarko tuometinę 1-ąją (dabar –Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazija) vidurinę mokyklą, kurią baigiau 1979 m. Jurbarko vidurinę mokyklą pasirinkau dėl didžiulio noro sportuoti ir Jurbarko sporto mokyklos lengvosios atletikos trenerio M. Leškio paragintas. Pasirodo, man gerai sekėsi gan neįprastoje sporto šakoje - sportiniame ėjime. O kadangi Viešvilė nuo Jurbarko nutolusi 24 km, tai dažnai grįžimas namo pėsčiomis ar bėgte, būdavo mano treniruotė.

 

Baigęs mokslus Jurbarke, išvažiavau studijuoti į Kauno Veterinarijos akademiją. Taip jau susiklostė, kad po trečio studijų kurso atlikau praktiką Vilniuje, Mokslų Akademijos Biochemijos institute, ir nuo to laiko visam gyvenimui „įklimpau” į mokslinę veiklą. Baigus studijas Kaune nė dienos neteko dirbti „tikru” veterinaru. Išvažiavau tęsti darbų į Vilniaus Biochemijos institutą, kur pradėjau savo mokslinę karjerą Citologijos ir Citochemijos, o vėliau ir Ląstelių Vystymosi laboratorijose, įstodamas į aspiranturą, kurią baigiau 1987 m. Labai mane žavėjo ir įkvėpė tolimesnei mokslinei veiklai tuometiniai mano vadovai prof. Pranas Sadauskas bei a.a. prof. Arunas Gineitis. Nemažai laiko aspirantūros metu teko praleisti ir su mūsų laboratorija artimai bendradarbiavusiame Peterburgo Citologijos institute, Rusijoje.
 Taip jau nutiko, jog mano gyvenimas Vilniuje sutapo su didžiuliais politiniais pokyčiais, „Sąjūdžio” įkurimu ir judėjimu, į kurį buvau visokeriopai įsijungęs. Dalyvavau folkloro ansamblio „VISI” veikloje, tai suteikė galimybę aplankyti ne tik visus Lietuvos miestus, bet ir daugumą mažesnių miestelių bei kaimų. Bet svarbiausia buvo tai, kad tuometinėje Lietuvoje (dar buvusioje Sovietų Sąjungos sudėtyje) sugebėjome viešai dainuoti liaudies dainas ir puoselėti autentišką Lietuvos folklorą. Tas laikmetis tiesiogine prasme buvo kaip ir garsus V. Žalakevičiaus filmo pavadinimas „Tas saldus žodis LAISVĖ”….

 

Politiniai to meto pokyčiai gan greitai pasiekė mokslo įstaigas. Pirmiausia tai pasireiškė galimybėmis jauniems mokslininkams vykti pasistažuoti į užsienio šalis. Laboratorija, kurioje aš dirbau, gavo pasiūlymą jaunam mokslininkui atvykti 1-2 metams dirbti į Luizianos Valstijos Universiteto Medicinos Centrą (JAV). Pagal darbo tematiką ir pobūdį mano kandidatūra buvo tinkamiausia, todėl buvau paragintas ruoštis naujai patirčiai. Tuo metu jau buvau vedęs, todėl nusprendėme, kad pirmiausia važiuosiu aš vienas, įsikursiu, o po poros mėnesių prisijungs ir mano šeima. Taip ir nutiko.
 Darbai naujoje Fiziologijos ir Biofizikos laboratorijoje, Luizianos Valstijos Universiteto Mokslų Centre, Shreveporte (JAV) nuo pat pradžios sekėsi labai gerai, todėl pasibaigus dvejų metų kontrakto laikotarpiui, buvau paprašytas pasilikti dar dvejiems metams. Antrasis „dvimetis” pralėkėa nepastebimai greitai, laiką skirstant tarp darbų laboratorijoje, mokslinių konferencijų ir šeimos. Artėjant kontraktui į pabaigą ir besiruošiant grįžti namo, Lietuvon, likimas iškrėtė pokštą.
1994 m. pabaigoje mano tuometinis vadovas gavo pasiūlymą persikelti dirbti į Sveikatos Tyrimų Centrą Londono mieste, Ontario provincijoje, Kanadoje ir pakvietė mus vykti drauge tęsti mokslinį bendradarbiavimą.

 

 Visą gyvenimą dirbu mokslinį darbą biomedicinos srityje - tiriu ūmių uždegimų ląstelinius ir molekulinius mechanizmus. Nuo 1995 m. dirbu Londono Sveikatos Tyrimų institute. Pastaruosius šešerius metus vadovauju Kritinių susirgimų mokslinių tyrimų centrui, priklausančiam Lawson Sveikatos tyrimų Institutui, kuris yra vienas iš didžiausių ligoninių pagrindu įkurtų mokslo įstaigų Kanadoje. Instituto veikla yra ne tik susijusi su fundamentaliais sveikatos tyrimais, bet ir su tiesioginiais konkrečių sutrikimų/susirgimų (pvz., sepsio, organų išemijos, transplantacijos, ūmių traumų ir pan.) nagrinėjimais, glaudžiai bendradarbiaujant klinicistams ir įvairių sričių mokslininkams, taip užtikrinant maksimalią mokslinių tyrimų naudą ligoniams. Taip pat einu profesoriaus pareigas Medicininės Biofizikos katedroje, Vakarų Ontarijo Universitete, Londone.

 

 Namuose dažnai su nostalgija kalbamės apie Lietuvą, prisimename namiškius ir senus draugus, su kuriais santykiai ir toliau išliko labai artimi ir šilti. Stengiamės apsilankyti Lietuvoje kasmet. Internetas labai palengvino bendravimą ir siekimą neatitrūkti nuo Lietuvos kasdieninio gyvenimo. Skaitome Lietuvos dienraščius, žiūrime TV programas.
Jurbarke apsilankau kiekvieną kartą atvykęs į Lietuvą ir, aplinkybėms leidus, visada maloniai pabendrauju su buvusiais klasės draugais, kurių dauguma yra likę „užkietėję jurbarkiečiai”.
 Mieliausia vieta, vienok, man visuomet išliks Viešvilė, jos ežerėliai, tvenkiniai, Nemunas, pušynai, kur išvaikščiotas kiekvienas takelis, pažįstamos grybingiausios ir žuvingiausios vietos, kur visada maloniai sutinka buvę kaimynai, draugai, visi nuostabūs viešviliškiai, kuriems esu be galo dėkingas už dėmesį, pagalbą bei draugystę. Nors gyvenimas mane ir mano šeimą fiziškai nutolino nuo gimtų vietų, tačiau mintimis mes visuomet namuose - Lietuvoje. Paklaustas, dažnai atsakau, kad mūsų kūnai čia, Kanadoje, o sielos ten, namuose.

 

 Namuose kalbame lietuviškai. Nepaisant to, kad jau daug laiko gyvename toli nuo gimtų namų, tačiau savo šaknų tikrai nepamirštame, jomis didžiuojamės! Priklausome tai emigrantų kategorijai, kuri niekada nepamirš Viešvilės (mano gimtojo miestelio) miškų ir pievų kvapo, Baltijos jūros ošimo ir žuvėdrų klykavimo (mano žmona Inga - klaipėdietė). Inga, kaip ir aš, dirba Lawson Sveikatos Tyrimu Institute. Drauge mes užauginome du sūnus: Girių, kuris  baigęs universitetinius mokslus, sėkmingai kuria savo ateitį, ir Aistį, šiuo metu studijuojantį pirmame kurse  Vakarų Ontarijo Universitete. Nors mūsų vaikai užaugo angliškai kalbančioje aplinkoje, abu sūnūs pakankamai gerai supranta ir kalba lietuviškai. Lietuvių kalbos jie išmoko iš mūsų, nes lietuvių bendruomenė Londono mieste yra maža. Sūnūs dažnai susilaukia komplimentų dėl savo neįprastų vardų, o paklausus iš kur jie kilo, visada su pasididžiavimu atsako, kad yra lietuviai. Iš kitos pusės, mes gana dažnai grįždavome (ir tebegrįžtame) į Lietuvą asmeniniais ir darbiniais reikalais, kur mūsų sūnūs patobulina lietuviu kalbos įgūdžius. Kadangi gyvename komunikacinių (t.y. bendravimo) technologijų revoliucijos metais, internetinis (ir visi kitokie) ryšiai suteikia beribes galimybes tobulintis ne tik neišvykus iš šalies, bet net ir neišėjus iš savo kambario. Bereikia tik noro…Taigi, naudodamiesi internetu kasdien stebim Lietuvos politinį, ekonominį ir, svarbiausia, kultūrinį gyvenimą. Šiuo atžvilgiu, atstumas tarp Kanados ir Lietuvos (ar tarp Lietuvos ir Kanados; priklausomai iš kurios pusės žiūrėsim) kaip ir išnykęs… Labai džiaugiuosi galėdamas skaityti Viešvilės miestelio (o taip pat ir miško) naujienas puikiai organizuotame Viešvilės internetiniame tinklapyje.
Taigi, nors gyvename toli nuo namų, tačiau nesijaučiame labai nutolę nuo jų. Nepaisant to, mūsų mintys dažnai ten, Lietuvoje…

 

 

„Nepaisant to, kad jau daug laiko gyvename toli nuo gimtų namų, tačiau savo šaknų tikrai nepamirštame, jomis didžiuojamės!”, - teigia Gediminas Čepinskas. Nuotraukoje su žmona Inga.

 

 

 

Šventiniai sveikinimai Jurbarko krašto žmonėms:
 Artėja prasmingas metų laikas, kai ateinančių metų šviesa nugalės praėjusiųjų tamsą. Kalėdos! Tai tikėjimo, džiaugsmo, gamtos virsmo metas. Naudodamasis šia proga siunčiu pačius nuoširdžiausius sveikinimus visiems pažįstamiems Viešvilėje ir Jurbarke, o taip pat linkiu geriausios kloties visiems Jurbarko krašto žmonėms. Tegul Elnias Devyniaragis dovanoja Jums darną ir skalsą visais ateinančiais metais.