Jurgitos Užkuraitienės dainose slypi dienoraštis

Į Klausučius Jurgita atvyko gyventi prieš 12 metų, gimus dukrai Emilijai. Kaip pati pasakojo, kilusi iš Klaipėdos rajono į šį kraštą atvyko paskui buvusį vyrą. Be kūrybos moteris šiuo metu triūsia namuose bei rūpinasi savo dukra, nes kitos veiklos imtis neleidžia sveikata.
Pirmieji kūrybiniai žodžiai jos gyvenime atsirado maždaug 9 klasėje. Dabar Jurgita su tam tikra nuoskauda prisimena situaciją, kada lietuvių kalbos pamokoje mokytoja mokiniams davė užduotį sukurti eilėraštį apie pavasarį. Tuo metu dar buvo penkiabalė vertinimo sistema ir Jurgita vienintelė iš klasės negavo penketo, nes niekas negalėjo patikėti, kad tai jos pačios parašytas eilėraštis. Tuo metu jos namuose jau buvo plonas sąsiuvinukas prirašytų eilių, tačiau Jurgita viską sudegino, nes labai supyko dėl to gauto pažymio. Iš ankstyvosios kūrybos būtent šį eilėraštį „Pavasaris“ moteris ir prisimena.

Muzika į Jurgitos gyvenimą atėjo kur kas vėliau nei eilės. Gitara grojo a.a. Jurgitos brolis, taip pat kaip ir ji – savamokslis. Kartą užlipusi į palėpę Jurgita rado apdulkėjusią gitarą ir davė sau žodį – neleisiu šiam instrumentui daugiau dulkėti. „Bent jau kiek mano jėgos leis, aš grosiu ta gitara“, - sakė Jurgita. Paklausta, ar daug laiko prireikė išmokti groti, Jurgita juokavo: „Na, žinokit, daug. Aš tada svėriau 80 kg, mano pirštai buvo visai kitokie, tokie putlūs. Nebuvo lengva groti“. Ir nevilties akimirkų pradžioje būta, ir galvoje vis sukosi mintys, kad šis užsiėmimas ne jai, tačiau didelio noro, užsispyrimo ir pastangų dėka moteriai per gerą pusmetį pavyko išmokti groti. Pirmoji daina, kurią sugrojo Jurgita buvo „Svajoklis“. Juokaudama sako, kad šią dainą pirmiausia išmoksta groti daugelis, nes ji paprasčiausia - tik 4 akordai.
Jurgita savo gyvenimą dar vaikystėje bandė sieti su muzika, tačiau, kaip pati sakė, ji buvo toks vaikas, kuris daug ką pradėdavo, bet nieko iki galo nepabaigdavo. Taigi, dveji metai muzikos mokykloje griežiant smuiku taip pat nutrūko, net neįpusėjus šių mokslų. „Niekas man neduodavo, kaip sakoma, to gero spyrio. Ir dainavau, ir vaidinau, ir grojau... tačiau tik muzika liko iki šiol. Tai vienintelė sritis, kurios negaliu mesti ir atsikratyti. O visa kita, kaip sakoma, pamėginau, neišėjo ir numečiau“, - pasakojo moteris. Gyvenime Jurgita mėgsta bandyti, ieškoti, nors ne visada viskas pavyksta, o ir sveikata daug ko daryti neleidžia. Tačiau, pasak šios moters, užsidegimas, aistra muzikai, liks iki tol, kol jėgos leis.
Jurgitos Užkuraitienės dainos yra jos gyvenimo dienoraštis, kurio, kaip sakė pati moteris, rašyti nemokanti. Atliekant kiekvieną dainą kūrėja gali pasakyti kam ta daina rašyta, kokiu tikslu ir kada. Dauguma Jurgitos dainų lyriškos, tik vieną kitą galima atrasti linksmesnę. Jurgitos gyvenimas nebuvo lengvas, todėl ir jausmingumo dainų žodžiuose nestinga. Jos repertuare galima atrasti dainų, skirtų draugei, Nidai, meilei, pačiam gyvenimui...
Šiuo metu moters parašytų dainų užtektų išleisti knygelei. Jos kūrybos bagažą sudaro ne vien tik dainos, taip pat yra eilėraščių. „Man su melodija yra liūdniau. Žodžiai gimsta žymiai greičiau, nei sukuriama melodija“, - pasakojo Jurgita.
O ir dainuoti Jurgitai kur kas lengviau, nei groti. „Niekaip negaliu atsikratyti jaudulio, jis mane tiesiog purto. Einu į koncertą, o su manimi ir jaudulys visada kartu“, – juokiasi Jurgita. Pasak jaunos atlikėjos, būna, kad dainuoji daugiau dainų, pabaigoje lyg ir įsidrąsini, bet jau reikia nueiti nuo scenos. Jaudulys savo padaro. Jurgita jaudinasi ir dėl to, kad nemoka groti taip, kaip turėtų groti tikras gitaristas. Moterį trikdo ir tai, kad gal- būt tarp žiūrovų sėdi profesionalus gitaristas, kuris girdi visas jos padarytas klaidas.
Jurgita reikli sau. Ji sako, kad tenka sulaukti nemažai komplimentų, pagyrų dėl gražaus balso, gražiai atliekamų dainų, tačiau klausant savo įrašus moteris visada randa, kur save pakritikuoti. Jurgita Užkuraitienė dėkojo savo buvusiai meno vadovei Aldonai Mačėnienei, kuri per dešimt metų jai davė svarbias dainavimo pamokas. Vadovaujant Aldonai Mačėnienei teko dainuoti ir ansamblyje, ir duetu, ir solo. Šios vadovės pamokomis Jurgita vadovaujasi iki šiol.
Į muzikinę-literatūrinę popietę, vykusią Klausučių kultūros namuose spalio mėnesį, mamą palydėjusi dukra Emilija visą laiką buvo šalia jos ir palaikė jaudulį sunkiai tvardančią mamą. Jurgita pasakojo, kad iš dukros dainininkės nebus, ji greičiau bus šokėja. Kaip mama juokavo, be judesio net pavalgyti nepavyksta. Dukra ne tik palaiko besijaudinančią mamą, ji taip pat yra mamos konsultantė. „Emilija sako, mama, šitą dainą dainuok, šitos nedainuok“, - juokėsi Jurgita.
Paskutinioji Jurgitos daina gimė visai neseniai ir Klausučiuose vykusios muzikinės-literatūrinės popietės metu pirmą kartą pasiekė klausytojus. Moteris pasakojo šios dainos atsiradimo istoriją ir kaip ji kuria dainas: kada ateina mintys pasiima lapą ir jas surašo, kad kaip eilėraštį prisimintų atmintinai. Taip paskutiniosios sukurtos dainos priedainis gimė naktį. Sunku buvo paskutiniuoju metu, sunkūs metai moteriai buvo, o visi išgyvenimai persikėlė ir į jos eiles. „Vien tos lyrikos nesinorėjo, o parašyti kažką naujesnio buvo sunku. Visą naktį kartojau priedainį, kad jo nepamirščiau, o ryte jį užrašiau. Tačiau reikia posmų, o jų nėra, paskui šiaip ne taip atgaline tvarka pradėjau nuo galo ir grįžau į priekį, atbulom, nes minčių turėjau - tik sueiliuoti reikėjo. Kai parašiau, dukra sako: „Mama, tu gi atmintinai mokėjai, tik pamiršai“, - juokiasi ji. Taip gimė dar viena Jurgitos daina pačiam gyvenimui.
Dar gyvenant Nidoje moteriai galėjo atsiverti kur kas platesnės galimybės. Atsirasdavo nemažai norinčių pirkti Jurgitos dainas, bet jos dainos yra ir dienoraštis, todėl moteris savo dainų neparduodavo, nes nenorėdavo, kad jos būtų perdainuojamos ir patektų į viešumą. Tačiau šiandien moteris gailisi tos prarastos galimybės. Atsikrausčius į Klausučius tų galimybių sumažėjo. „Nemėgstu pati lįsti į akis, jei kas pasiūlytų perdainuoti mano dainas, manau, sutikčiau. Būdama jaunesnė į tai žvelgiau kitaip. Dabar vėl kitaip. Aš tik svajoju kada nors gyvenime įrašų studijoje įrašyti savo kompaktinį diską, nors sau“, - svajonėmis dalinosi Jurgita.